Neseniai dienraštyje „The New York Times“ išspausdintas interviu su vienu iš Gvantanamo sulaikymo centro kalinių vėl iškėlė opų žmogaus teisių pažeidimo šiame centre klausimą. Kalinio istorija antrašte „Gitmo mane žudo“ padėjo atkreipti žiniasklaidos, o galbūt ir plačiosios visuomenės dėmesį į vykstantį teisinio statuso daug metų neturinčių sulaikytų asmenų bado streiką ir dar kartą paklausti, kodėl Baracko Obamos pažadas uždaryti šį sulaikymo centrą taip ir lieka neįvykdytas. 

35-erių metų Samiras Naji al Hasanas Moqbelas, įkalintas Gvantanamo sulaikymo centre nuo 2002 metų, telefonu per vertėjus atskleidė bado streiko motyvus: „Aš nevalgysiu tol, kol neatgausiu orumo. Esu sulaikytas Gvantaname jau 11 metų ir tris mėnesius. Manęs niekada neapkaltino jokiu nusikaltimu. Aš niekada nebuvau teisiamas.“Su ilgiau kaip du mėnesius badaujančiais kaliniais prižiūrėtojai kovoja maitindami juos prievarta – tai ypač skausminga ir nepagarbi praktika. „Niekada nepamiršiu, kaip man į nosį įgrūdo maitinimo vamzdelį. Negaliu nupasakoti, kaip skausminga yra būti maitinamam šiuo būdu. Jaučiau agoniją krūtinėje, gerklėje ir pilve. Niekada nebuvau patyręs tokio skausmo“, – pasakojo Moqbelas.

Gvantanamo sulaikymo centrą pavadinęs „tamsiu JAV istorijos skyriumi“, prezidentas B. Obama pačią pirmą tarnybos dieną 2009 metais išleido vykdomąjį potvarkį. Jame buvo žadama nutraukti itin nepriimtiną praktiką ir uždaryti beprecedentę demokratinėse šalyse tardymo stovyklą per vienus metus. Tačiau geri norai taip ir liko tik retorika, nes prasidėjusi tarpinstitucinė kova tarp prezidento ir Kongreso užkirto kelią Gvantanamo tardymo stovyklos uždarymui.

Karo komisija įtariamiems terorizmu

2001 metais prasidėjus karui Afganistane amerikiečiams iškilo problema dėl teroristine veikla įtariamų suimtų asmenų laikymo. Tuometinis JAV prezidentas G. W. Bushas šiam tikslui nusprendė įkurti sulaikymo ir tardymo centrą Gvantanamo įlankoje, Kuboje. Tokia vieta buvo pasirinkta dėl neaiškaus teisinio jos statuso. Įlankos teritorijoje esanti JAV karinė bazė yra suverenios Kubos valstybės dalis, tačiau jos įstatymai ten negalioja. Karinė bazė yra JAV kontrolėje, tačiau ir šios valstybės teisinė sistema ten galioja tik iš dalies. Taip atsiranda terpė, kurioje nėra jokios jurisdikcijos.   

Centras netruko pagarsėti nehumaniškomis laikymo sąlygomis, itin griežtomis tardymo technikomis, balansuojančiomis ties kankinimo riba, ir neaiškiu teisiniu statusu. Busho patarėjai tvirtino, kad ši įstaiga yra už JAV teisinės jurisdikcijos ribų, o joje laikomiems asmenims Ženevos konvencijoje numatyta apsauga ir teisės netaikomos. Įtariamiesiems nebuvo leidžiama kreiptis į advokatus ar teisinius patarėjus nei susipažinti su keliamais kaltinimais.  

Žinoma, toks sprendimas neilgai trukus buvo pastebėtas žmogaus teisių gynėjų ir paties Aukščiausiojo Teismo, kuris atmetė tokią Busho administracijos logiką ir paskelbė, kad Gvantaname laikomi asmenys turi teisę į minimalią apsaugą, kaip tai numatyta Ženevos konvencijos trečiame straipsnyje. Vis dėlto apie federalinės teisinės sistemos naudojimą byloms spręsti nebuvo nė kalbos. JAV prezidento teigimu, įtariami asmenys buvo sulaikyti karo prieš terorizmą metu, todėl jų teisminiam procesui turi būti naudojama karo lauko jurisdikcija.

Šių komisijų įkūrimas numatytas JAV Konstitucijoje, jos gali veikti teisiant nusikaltusius karo metu. Nuo Antrojo pasaulinio karo laikų iki 2001 metų Busho įsakymo įsteigti Gvantanamo sulaikymo ir tardymo centrą neveikė nė viena tokia komisija, todėl visos teisminio proceso procedūros turėjo būti nustatytos iš naujo. Tai trunka itin ilgai, o ir pačios procedūros dažnai yra ginčijamos. Didėjant spaudimui dėl žmogaus teisių pažeidimų, tiek Bushas, tiek ir Obama ėmėsi reformuoti Karo komisiją, tačiau esama tvarka vis tiek neatitinka teisingo teisinio proceso reikalavimų, būdingų demokratinėms šalims. Paskutinio Karo komisijos akto, priimto 2009 metais, taisyklės leidžia naudoti asmens sulaikymo metu prievarta išgautus parodymus. Nepilnamečiai ir kariniuose veiksmuose nedalyvavę asmenys taip pat teisiami pagal Karo komisijos teisinę sistemą – šios ir kitos nuostatos gerokai prasilenkia su federalinės teisinės sistemos normomis.  

Menką galiojančios kvaziteisinės sistemos efektyvumą rodo ir nedidelis išaiškintų bylų skaičius – vos 6. O Federalinis teismas jau išsprendė per 500 su terorizmu susijusių bylų. Todėl kyla klausimas, kodėl Gvantanamo tardymo stovykloje laikomi asmenys negali būti perkeliami į JAV ir teisiami ten pagal civilinę teisingumo sistemą.

Kongresas vs. Prezidentas

To norėjo ir po Busho į valdžią atėjęs B. Obama. Tačiau daugiau nei per ketverius jo valdymo metus į priekį pažengta mažai. Tokią situaciją iš esmės lemia dvi priežastys – nestabili politinė situacija Jemene ir vidaus kova tarp JAV prezidento ir Kongreso.  

Per Gvantanamo tardymo stovyklos egzistavimo laikotarpį buvo laikomi įkalinti 779 asmenys. Diduma jų turėjo Saudo Arabijos, Afganistano arba Jemeno pilietybę, todėl dar valdant Bushui per 500 sulaikytųjų buvo grąžinti į Saudo Arabiją ir Afganistaną, nes nebuvo rasta įrodymų, liudijančių šių asmenų įsitraukimą į teroristinę veiklą. Šiuo metu Gvantaname laikomi 166 asmenys, tačiau daugiau nei 90 iš jų turėtų būti paleisti, nes jų bylos buvo išaiškintos ir kaltinimai jiems nepateikti. Problema ta, kad dauguma šių įkalintųjų yra iš Jemeno, o ten politinė situacija yra pernelyg nestabili, kad jie galėtų būti grąžinti į šią valstybę. Bushas ir Obama taip pat bandė įtikinti draugiškas šalis priimti dalį įkalintųjų, tačiau dauguma JAV sąjungininkų atsisakė bendradarbiauti šioje srityje, juolab kad ir pačios JAV nerodo pavyzdžio.  

B. Obamos administracija nurodė, kad iš įkalintų asmenų 46 turi būti laikomi neribotą laiką be kaltinimų pateikimo ar teismo. Valdžios teigimu, jie yra per daug pavojingi, kad būtų perkeliami į kitas šalis, bet jų atvejai nėra pakankamai pagrįsti, kad būtų galima kelti bylą. Tokia politika šiuos kaltus ar nekaltus asmenis palieka teisinėse pinklėse, iš kurių bent jau kol kas nematyti jokios išeities. Tai jausdami kai kurie iš jų neatlaikė ir nusižudė.  

Logiškiausias sprendimas būtų visus šiuos laikomus įtariamuosius perkelti į JAV ir atiduoti Federaliniam teismui. Tačiau Obamos bandymai tai padaryti atsitrenkė į tvirtą pasipriešinimą Kongrese tiek iš respublikonų, tiek ir iš demokratų pusės. Pernai metų pabaigoje Kongrese buvo priimtas kasmetinis Nacionalinės gynybos aktas (National Defence Authorization Act), įvedantis itin griežtus apribojimus dėl Gvantanamo kalinių perkėlimo į kitas šalis ar JAV. Šis draudimas galioja ir tiems asmenims, kurių bylos išaiškintos. Po grasinimų vetuoti šį aktą B. Obama vis dėlto jį pasirašė, teigdamas, kad nenori vilkinti gynybos lėšų paskirstymo.  

Tačiau, kaip teigia organizacija „Human Rights Watch“, B. Obama galėjo vetuoti šį teisės aktą. Kol būtų sprendžiamas nesutarimas tarp Prezidento ir Kongreso, galėtų būti pratęstas praėjusių metų gynybos akto galiojimas. Tačiau jis to nepadarė. Ranka pasiekiamas būdas uždaryti Gvantanamo sulaikymo stovyklą atidėtas dar bent metams, o gal ir ilgiau – tol, kol B. Obama nuolaidžiaus Kongresui. Galbūt šios kovos prioritetas nublanko prieš ekonomines šalies problemas. Tačiau Gvantanamas išlieka svarbiu žmogaus teisių pažeidimų simboliu šalyje, kurios užsienio politika yra orientuota į demokratinių normų eksportą.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.