Šių metų balandžio 25 d. vyko dar vienas V. Putino tiesioginis bendravimas su liaudimi per TV, kurio pabaigoje jis ištarė straipsnio antraštėje pateiktus žodžius. Tai neeilinis įvykis šalies gyvenime, per jį išryškėja įvairūs reikšmingi politinio, ekonominio ir socialinio gyvenimo aspektai. Paskutinysis nebuvo išimtis.

Iš karto krito į akis didesnis, palyginti su ankstesniais, dialogo atvirumas ir aštrumas. Kitaip tariant, V. Putinas teisingai nesutiko su vieno klausiančiojo pastaba, kuria buvo priekaištaujama, kad jam neužduodami nepalankūs klausimai. Kita vertus, vis tiek buvo sunku atsikratyti renginio planinio nuoseklumo įspūdžio: atskiri klausimai (temos) buvo akivaizdžiai keliami specialiai, kad prezidentas galėtų į juos vienaip ar kitaip atsakyti.

Faktiškai bendravimas susidarė iš kelių blokų. Prasidėjo viskas nuo ekonomikos. Šioje srityje (paliekant nuošalyje komunalinio ūkio tarifų tematiką ir linksmiausią transliacijos epizodą su pensininke Alevtina Vasiljevna) Rusija šiandien susiduria su sunkumais – katastrofos nėra, bet ekonominis kilimas lėtėja, todėl reikia, kad tauta žinotų, kas vyksta ir kas bus daroma. Ir čia V. Putinas nusprendė padiskutuoti su buvusiu finansų ministru A. Kudrinu, kuris dabar lyg ir yra opozicijoje. Rusijos vadovas pagyrė A. Kudriną už profesionalumą, bet kartu papriekaištavo jam dėl nenoro (skirtingai nei jis pats) atsižvelgti į socialines vienokių ar kitokių ekonomiškai lyg ir prasmingų sprendimų pasekmes, primindamas socialinių lengvatų monetizavimo programos problemas, kurias taip pat ir dėl A. Kudrino kaltės teko lopyti pinigais. Tačiau po tiesioginio eterio ekspertai pažymėjo, kad tai buvo dviejų bendražygių diskusija (kitaip tariant, galutinai paaiškėjo, kad A. Kudrinas išlieka „sistemos“ dalimi), tik va vienas, kaip pareiškė V. Putinas, „dirbti nenori“, aiškindamas savo poziciją nepritarimu pusinėms socialinėms ekonominėms reformoms. Šiuo atveju, tarp kitko, vėl išryškėjo prezidento požiūris į pavaldinius, kuriuos jis, nepaisydamas visuomenės kritikos, neskuba atleisti ir nori priversti dirbti, tą dar kartą patvirtino atsakymas dėl kai kurių vyriausybės narių, atsidūrusių Dūmos kritikos taikiklyje.

Toliau ėjo korupcija ir du neigiami personažai: buvęs gynybos ministras A.  Serdiukovas ir valstybinės korporacijos „Rosnano“ vadovas A. Čiubaisas. Artimas Kremliui karinis apžvalgininkas V. Baranecas stebėjosi, kodėl vagis vis dar yra tik liudytojas, o jo bendražygės aferistės kuria eiles ne Sibire, o Maskvos centre, tuo nepatenkinta ir iš to juokiasi visa tauta. V. Putinas patikino, kad tyrimas vyksta objektyviai ir pasieks loginę pabaigą. Tai nuteikia optimistiškai, bet šiek tiek prajuokino prezidento bandymas paaiškinti, kad visą tiesą apie A. Serdiukovą jis sužinojo tik grįžęs į valstybės vadovo postą. Manytina, leisdamas užduoti sau panašius klausimus, V. Putinas toliau bando įtikinti visuomenę, kad klaida bus ištaisyta. Kaip papildomas argumentas – dėmesys kariuomenei. Lipecko aviacijos bazės šturmanas paklausė, kada pasirodys moderniausia technika (tarsi jis, kaip specialistas, nežinotų, kad jau aktyviai kuriamas rusiškas penktosios kartos naikintuvas), ir V. Putinas maloniai informavo kariškį, kad viskas bus jau 2016 m., ir T-50 pralenks amerikietišką analogą F-35.

Su A. Čiubaisu buvo dar įdomiau. Žurnalistas (o iš tikrųjų, kaip vėliau paaiškėjo, valdininkas) iš Permės tiesiai šviesiai paklausė, kada jį pasodins. Kad Rusijos tauta tiesiog nekenčia A. Čiubaiso ir trokšta jo galvos – faktas. Daug kam nesuprantama, kaip jam buvo galima leisti vadovauti valstybinei korporacijai po katastrofiškų jo reformų praėjusio amžiaus pabaigoje ir Rusijos vieningosios elektros sistemos sužlugdymo (o čia dar ir CŽV agentai aplinkoje, kaip aiškino žiniasklaida). V. Putinas šiek tiek apgynė A. Čiubaisą, bet užsiminė, kad šis vėl „lenda į politiką“, ir pabrėžė, kad jo korporacijos reikalai bus iširti. Sprendžiant iš rimtai sunerimusio „Rosnano“ vadovo veido ir desperatiškų bandymų kaip nors pasiaiškinti, viskas panašėja į A. Serdiukovo istoriją. Šiame kontekste pažymėtina, jog grįžęs į valdžią V. Putinas, atrodo, pagaliau ėmėsi to, ko norėjo pats ir ko iš jo laukia tauta: „išvalyti“ tai (tuos), kas liko neišvalyta.

Tai greičiausiai liečia ir opoziciją. Kadangi tiesioginės TV laidos metu buvo nuspręsta (suplanuota) kalbėti atvirai, radijo stoties „Echo Moskvy“ vadovui A. Venediktovui atiteko demokratijos ruporo vaidmuo. Jis klausė apie, kaip pats pavadino, roko grupės „Pussy riot“, A. Navalnyj teismo „politinius procesus“, apie nevyriausybinių organizacijų įstatymą, interneto laisvės ribojimą ir kitus „stalinistinį valdymą primenančius“ dalykus. Standartinis klausimas – standartinis atsakymas: viskas ne griežčiau nei užsienyje, o vaikus nuo pedofilų saugoti reikia. Taigi, varnelė padėta.

Beje, apie užsienį. Šį kartą jam nebuvo skirta didelio dėmesio. Amerikiečiai su savo Magnitskio aktu – imperialistai-nurodinėtojai, o, be to, „kažkas“ (aišku kas) bando primesti tarptautinei bendruomenei nuomonę, kad Rusija yra varginga, pavojinga ir neišprususi valstybė. Ukrainos stojimo į Muitų sąjungą (MS) atveju kamuolys, pasak V. Putino, yra Kijevo pusėje, bet kartu jis paminėjo, kad patys ukrainiečių mokslininkai paskaičiavo, jog prisijungimas prie MS padidins šalies BVP, o jeigu ne – kai kuriose Ukrainos gamybos šakose gresia deindustrializacija (štai toks perspėjimas).

Išskirtinio dėmesio vertas Rusijos prezidento pasažas apie skalūnines dujas. „Ar pramiegojo „Gazprom“ skalūninių dujų revoliuciją – sudėtingas klausimas, kuris kol kas neturi atsakymo. Kodėl? Todėl, kad skalūninių dujų gavybos savikaina yra kur kas didesnė negu tradiciniu būdu išgaunamų dujų. Antras punktas. Mes turime užtektinai vadinamųjų dujų telkinių, kad vykdytume tradicinę gavybą. Mes kol kas net negalime realizuoti viso to, ką turime. Ir trečias punktas. Skalūninių dujų ir naftos gavyba yra susijusi su didžiulėmis – aš noriu tai pabrėžti – aplinkosaugos sąnaudomis. Ten, kur vyksta skalūninių dujų gavyba, daug pas ką iš čiaupo vietoj vandens teka juodoji masė. Pradžiai šios technologijos bent jau reikalauja rimto patobulinimo. Ir pagaliau, ketvirtas punktas. Tai visiškai nereiškia, kad mes visai atsisakėme skalūninių dujų. Net tarptautiniai ekspertai, kurie nagrinėja šią problemą, kalba apie tai, kad Rusija turi labai dideles perspektyvas skalūninių dujų gavybos srityje. Aš nemanau, kad mes ką nors pramiegojome, bet stebėti, kas vyksta, reikia labai atidžiai“, – konstatavo V. Putinas. Jeigu visa tai pasakytų koks rusų ekspertas, galima būtų pagalvoti, kad tai situacijos pagražinimas savo naudai. Kai taip kalba tokios šalies kaip Rusija prezidentas, kuris, kaip teigia jį gerai pažįstantys žmonės, yra linkęs įsigilinti į bet kokią rimtą problemą iki smulkmenų, tai jau visiškai kitas reikalas. Žinoma, Lietuva po tokių kalbų neturėtų tiesiog imti ir užbraukti savo skalūninių dujų projekto, bet atkreipti dėmesį į jas verta.

Pabaigai trumpai apie B. Berezovskį. Kaip paaiškėjo, laiškas V. Putinui iš tikrųjų buvo, bet įdomesnis buvo vedėjos M. Sitel klausimas: „Kiek tikroviška Jums atrodo versija dėl užsienio valstybių specialiųjų tarnybų operacijos, kai kalbame apie mirtį?“ „Na, iš jų visko galima tikėtis (rus. ну, с них станется). Aš nežinau. Viskas yra įmanoma, bet mes tokios informacijos neturime“, – atsakė prezidentas. Žinoma, juokinga, kad Rusijos (!) vadovas teigia nežinąs. Viską jis žino. „Mes tokios informacijos neturime“ nuskambėjo įtikimiau, bet ta pirmoji atsakymo dalis neleidžia užversti puslapio. Bet kuriuo atveju M. Sitel prezidentą „pakišo“: pasakyti, kad B. Berezovskį nužudė MI6, reikštų susprogdinti bombą, todėl V. Putinas buvo priverstas išsisukinėti, ir jo atsakymas tik padidino klausimų skaičių.         

Apibendrinant galima teigti, kad kiekvienas naujas caro bendravimo su liaudimi raundas tampa vis laisvesnis nuo cenzūros. Turbūt teisingiausia šiame kontekste atrodo jau minėto A. Venediktovo nuomonė: „Jis matuoja temperatūrą įvairiais klausimais. Štai jam deda medžiagą (...). O dabar surinkime žmones ir pažiūrėkime, kiek jie realiai vykdo tai, ką jie man rašo. (...) O žmonių, kurie tame dalyvauja, interesas skirtingas. Yra žmonės, kurie vykdo užsakymą. Mes tai matėme, pavyzdžiui, iš klausimo apie Čiubaisą (...)“.

Tai kaip su ligoniu? Sirguliuoja, būklė ne kritinė, bet gydyti reikia. Šiuo metu vyriausiasis gydytojas su konsiliumu sprendžia, kokios gydymo priemonės būtų geriausios, bet nuo medicinos klaidų niekas neapsaugotas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.