Atsinaujinančių energijos šaltinių (AEŠ) plėtra ir efektyvus naudojimas pagal galimybes turėtų būti kiekvienos valstybės prioritetinis uždavinys. XXI amžiuje alternatyvi energetika yra vienas iš būdų sukurti naujų darbo vietų, plėtoti „žaliąją“ ekonomiką ir mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą į atmosferą. Lietuvai AEŠ plėtra yra svarbi ir dėl galimybės padidinti energetinę nepriklausomybę. Nors politiškai ir ekonomiškai Lietuva integravosi į ES, energetiškai liko Rytų erdvėje ir Rusijos kontroliuojamoje energetikos sistemoje. Kompleksiškai panaudojant atsinaujinančius energijos šaltinius, galėtų būti padidintas energijos tiekimo patikimumas ir kartu vykdomi ES nustatyti aplinkosaugos reikalavimai.

Kontekstas

Po Ignalinos atominės elektrinės (AE) sustabdymo 2009 m. Lietuva prarado pagrindinį ir pigiausią elektros gamintoją. Energetinė priklausomybė nuo užsienio energijos tiekėjų dar labiau padidėjo, nes šiuo metu tenka importuoti apie 60 procentų Lietuvai reikalingos elektros energijos, daugiausia iš rytų kaimynių. Tokia situacija pati savaime nebūtų pavojinga Lietuvos energetiniam saugumui, jei šalis būtų pakankamai nepriklausoma kituose energijos sektoriuose. Tačiau dujų sektoriuje situacija dar prastesnė. Lietuvos valstybės ekonomika yra visiškai priklausoma nuo dujų tiekimo iš vienintelio tiekėjo – Rusijos koncerno „Gazprom“. Be to, pagrindiniai Lietuvos elektros gamintojai vartoja importuojamas gamtines dujas.

Tokia priklausomybė kelia dvejopą grėsmę Lietuvai. Pirmiausia, dėl techninių ar politinių priežasčių nutrūkus dujų tiekimui, Lietuvos ekonomika būtų praktiškai paralyžiuota. Net ir trumpas tiekimo trukdis galėtų turėti rimtų ekonominių pasekmių. Antra, aukšta dujų kaina stabdo ekonominį augimą ir skurdina gyventojus. Per šešerius metus į Lietuvą tiekiamų dujų kaina kilo 5 kartus; Lietuva moka trečdaliu daugiau nei tos ES šalys, kurios turi alternatyvius dujų tiekimo šaltinius [1].

Vienas iš būdų didinti energetinį saugumą ir nepriklausomybę yra vidinių resursų plėtojimas. Kadangi Lietuva neturi didesnio iškastinio kuro kiekio (be tiriamo skalūninių dujų potencialo), vienintelis būdas naudoti vidinius išteklius lieka AEŠ plėtra.

Galima išskirti veiksnius, iki šiol stabdančius AEŠ plėtrą:

- žemos, palyginti su tarptautinėmis, organinio kuro (naftos ir gamtinių dujų) kainos iki 2006 metų. AEŠ daugeliu atvejų negalėjo konkuruoti su tradiciniais ištekliais, išskyrus kaimo vietoves, kur malkos buvo pigiausias ir labiausiai prieinamas kuras;

-  iš praeities paveldėtas centralizuoto šilumos tiekimo ūkis miestuose ir miesteliuose buvo pritaikytas naudoti tik mazutą ar gamtines dujas. Šio ūkio restruktūrizacija ir modernizacija yra itin brangi;

- AEŠ naudojimas efektyviausiai įgyvendinamas mažose, decentralizuotose sistemose, tačiau tam reikalingas vietinis kvalifikuotas personalas ir kompetentinga valdžia;

-  ilgą laiką visuomenėje ir tarp politikų vyravęs skeptiškas požiūris į atsinaujinančių šaltinių energiją. Dėl šių priežasčių vėlavo reikiamų teisinių ir ekonominių paskatos priemonių kūrimas [2].

Tačiau per pastarąjį dešimtmetį situacija gerokai pasikeitė. Pirmiausia, teigiamą postūmį AEŠ plėtrai, ypač šilumos sektoriuje, davė restruktūrizacija, gamintojo ir tiekėjo atskyrimas bei privatizacija, leidžiantys lengviau patekti į rinką mažesniems ir atsinaujinančius šaltinius naudojantiems gamintojams [3]. Bet tikriausiai didžiausią teigiamą įtaką AEŠ plėtojimui įtaką padarė smarkiai šoktelėjusios pasaulinės organinio kuro kainos 2007–2008 metais. Sparčiai kylančios energijos kainos pakeitė visuomenės bei politikų požiūrį į alternatyvius šaltinius ir paskatino teikti prioritetą AEŠ plėtrai.

Įstojusią į Europos Sąjungą Lietuvą taip pat saisto įsipareigojimai vykdyti ES energetikos reikalavimus. 2008 m. Europos Komisija pateikė klimato kaitos ir energetikos sritis reguliuojančių teisės aktų paketą: ES siekia, kad 2020 metais 20 procentų suvartojamos energijos būtų išgaunama iš AEŠ. Lietuvai numatytas kiekis sudaro 23 procentus visos suvartojamos energijos [4].

Toliau pateikiamoje lentelėje nurodoma, kiek kuri ES šalis naudojo AEŠ energijos gamybai 2006, 2008 m., ir numatomi reikalavimai 2020 metams.

Šaltinis: http://www.energy.eu/#renewable

Atsinaujinančius energijos šaltinius paprastai sudaro vandens potencinė energija (hidroenergija), saulės, vėjo, biomasės ir žemės gelmių šilumos (geoterminė) energija, ji atsiranda ir atsinaujina veikiama gamtos ar žmogaus sukurtų procesų [5].

Iki šiol Lietuvoje pagrindiniais atsinaujinančiais šaltiniais buvo laikomi tradiciškai energetinėms reikmėms naudojami ištekliai – malkos, miško paruošų ir medžio apdirbimo atliekos bei hidroenergija. Tik per pastaruosius penkerius metus didesnę svarbą įgijo vėjo jėgainių pagaminta energija ir transporto naudojami biodegalai [6]. Kaip teigiama Nacionalinėje atsinaujinančių energijos išteklių plėtros strategijoje, malkos ir medienos atliekos, šiaudai ir kitos žemės ūkio bei pramonės atliekos AEŠ balanse sudaro 90 procentų. Kitus 10 procentų sudaro biodegalai, hidroenergija, vėjo ir geoterminė energija [7].

Antroje straipsnio dalyje bus analizuojama padėtis Lietuvoje ir atskirų AEŠ plėtros galimybės.

[1] Informacinis Energetikos ministerijos leidinys „Lietuvos tikslas Nr.1 – energetinė nepriklausomybė“, http://www.enmin.lt/lt/nes/strategija.pdf, [žiūrėta 2013 05 11].

[2] „Atsinaujinantys energijos ištekliai: naujos sąlygos, naujos galimybės“, Mokslas ir gyvenimas, 2008, Nr. 11, p. 9–10.

[3] Žr., pavyzdžiui: Remigijus Šimašius, Žilvinas Šilėnas, „Konkurencijos galimybės Lietuvos šilumos sektoriuje“, Lietuvos laisvosios rinkos institutas, 2006 11.

[4] European Commission. „Directive 2009/28/EC of the European Parliament and of the Council of 23 April 2009 on the promotion of the use of energy from renewable sources and amending and subsequently repealing Directives 2001/77/EC and 2003/30“. Official Journal of the European Union (2009).

[5] E. Jaraminienė, N. Siniak, „Atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimo elektros energijos gamyboje apimčių analizė ir rekomendacijų dėl elektros energijos, kuriai gaminti naudojami atsinaujinantys energijos ištekliai, gamybos ir supirkimo skatinimo 2010–2020 m. parengimas“, COWI Baltic, 2008, http://www.lvea.lt/public/gallery/C__Documents%20and%20Settings_Aiste_Local%20Settings_Application%20Data_Opera_Opera_profile_cache4_opr077B7.pdf [žiūrėta 2013 04 23].

[6] Arvydas Galinis, Vidas Lekavičius, Vaclovas Miškinis, „Atsinaujinančių energijos išteklių platesnio naudojimo kryptys“, Mokslas ir technika, http://www.mokslasirtechnika.lt/mokslo-naujienos/atsinaujinanci-energijos-istekli-platesnio-naudojimo-kryptys.html [žiūrėta 2013 05 11].

[7] Nacionalinė atsinaujinančių energijos išteklių plėtros strategija, 2010 06 21.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.