Šioje dalyje bus analizuojama padėtis Lietuvoje ir atskirų atsinaujinančių energijos šaltinių (AEŠ) plėtros galimybės.

Vėjo energija

Lietuvoje pirmoji vėjo jėgainė buvo pastatyta 1991 m., tačiau ji ilgai neveikė dėl techninių kliūčių. Dėl šio nepavykusio bandymo įsivyravo nuomonė, kad Lietuvoje neužtenka vėjo stiprumo efektyvioms vėjo jėgainėms. Toks požiūris laikėsi iki 1994–1996 m., kai buvo atlikti išsamūs tyrimai, parodę, jog Lietuvos pajūrio zona turi ne ką mažesnį vėjo potencialą nei Vokietija ar Danija [1]. Efektyviam vėjo jėgainių parkui reikia 6–7 m/s vėjo greičio 50 m aukštyje virš jūros lygio. Lietuvos pajūrio regione vidutinis metinis vėjo greitis 50 m aukštyje nuo žemės paviršiaus siekia 6,4 m/s, taigi efektyviam vėjo jėgainių funkcionavimui jo pakanka. Dėl šios priežasties Lietuvos pajūrio regionas yra vienas perspektyviausių vėjo energetikos plėtrai. Kitose vietovėse vėjo greitis siekia 3–5 m/s, jis nėra pakankamas didesnės galios jėgainių parkams, tačiau tinkamas mažos galios pavienėms jėgainėms [2].

Esminiai punktai, susiję su vėjo energetikos plėtra Lietuvoje:

· Nacionalinėje atsinaujinančių energijos išteklių plėtros strategijoje numatyta, kad 2020 m. bendras vėjo jėgainių pajėgumas turi siekti 500 MW [3]. 2012 metų duomenimis, Lietuvos vėjo jėgainių pajėgumas siekė 225 MW [4].

· Lietuvos elektros perdavimo sistemos operatoriaus LitGRID duomenimis, šiuo metu yra suderinti techniniai projektai ir išduoti leidimai prie elektros perdavimo tinklo prijungti vėjo jėgaines, kurių bendra galia sieks 595 MW, todėl savo įsipareigojimus Lietuva įgyvendins anksčiau, nei yra numatyta Nacionalinėje AEI plėtros strategijoje [5].

· Tolimesnė vėjo energetikos plėtra yra ribojama Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu. Dėl techninių perdavimo ir skirstomųjų tinklų apribojimų, nepakankamai išvystytos kitos infrastruktūros, galimo neigiamo poveikio aplinkai ir gyventojų prieštaravimo, pasiekus 500 MW pajėgumą tolimesnė vėjo energetikos plėtra Lietuvoje turėtų būti svarstoma ir reguliuojama naujais įstatymais [6].

· Vėjo jėgainės taip pat turi tam tikrą neigiamą poveikį aplinkai. Beveik visas Lietuvos pajūris yra kurortinės vietovės, todėl turbinų statymas šiame regione yra problemiškas. Vėjo jėgainės yra gana triukšmingos ir kelia pavojų migruojantiems paukščiams. Taip pat gyventojai dažnai mano, kad tokie aukšti ir neįprasti statiniai darko kraštovaizdį [7].

Taigi, vėjo energetika yra vienas sparčiausiai besiplečiančių AEŠ Lietuvoje, o nusibrėžtas tikslas didinti pajėgumą bus pasiektas. Tačiau tolimesnė plėtra yra komplikuota dėl nepakankamai išvystytos infrastruktūros, galinčios atlaikyti elektros generavimo svyravimus. Taip pat galimas stiprus gyventojų pasipriešinimas dėl neigiamo poveikio kraštovaizdžiui. Reikia pažymėti, kad neatmetama galimybė plėsti vėjo jėgainių pajėgumą statant jų parkus Baltijos jūroje (angl. offshore wind farms) [8].

Biomasė

Biomasė yra organinė medžiaga, apdirbta arba žaliavos pavidalo, su būdinga chemine energija, kurią galima paversti į kurą arba elektros energiją. Biomasė gali būti naudojama gauti šiluminei energijai ir elektros energijai bei biokurui (visam kurui, gaunamam iš biomasės, įskaitant kietąjį, skystąjį ir dujinį). Pagrindinės biomasės išteklių rūšys: trumpos rotacijos miškai, žoliniai lignoceliuliozės turtingi augalai, cukringi augalai (kukurūzai, kviečiai, miežiai), aliejiniai augalai, medienos atliekos, žemės ūkio atliekos, komunalinių atliekų organinė dalis, nuotėkų dumblas, pramonės atliekos [9].

Esminiai punktai, apibūdinantys biomasės naudojimo situaciją Lietuvoje:

· didumą (90 proc.) AEŠ Lietuvoje sudaro biomasė, didžiausia jos dalis yra gaunama naudojant medieną, o šiaudų kurui sunaudojama tik 3 proc. šių išteklių [10];

· šilumos tiekimo įmonių, kurių balanse biomasė sudaro didžiąją dalį kuro, šilumos kaina yra 30 proc. mažesnė nei tų įmonių, kurios daugiausia naudoja iškastinį kurą [11]. Vyriausybė, siekdama mažinti gyventojų išlaidas šildymui ir šilumos ūkio sektoriaus priklausomybę nuo importuojamo kuro, sieks padidinti biomasės išteklių naudojimą centralizuotam šildymui iki 60 procentų. 2010 m. biomasės pajėgumas buvo 390 MW, o iki 2020 m. šį įnašą siekiama padidinti iki 1425 MW [12];  

· biodegalų gamybą ir naudojimą lemia privalomas jų maišymas į degalus. 2008 m. biodegalai sudarė 4,3 proc. bendro transporte sunaudoto dyzelino ir benzino kiekio [13]. Lietuvos tikslas yra iki 2020 m. visų rūšių transporte biodegalų padidinti iki 10 procentų [14];

· biodujos gali būti gaminamos iš buitinių, pramoninių, gyvūninės kilmės atliekų, augalų biomasės ir nuotėkų dumblo. Biodujos galėtų būti tiekiamos esamais gamtinių dujų tinklais, tačiau kol kas biodujų gamybos praktika nėra populiari.

Apibendrinant galima teigti, kad šiuo metu biomasė yra vienas svarbiausių AEŠ Lietuvoje, jis sparčiai plėtojamas ir toliau. Daug neišnaudoto potencialo lieka tokių resursų plėtojime kaip šiaudai, energetiniai augalai ar biodujų surinkimas iš sąvartynų ir kanalizacijos nuotėkų. 

Saulės energija

Lietuvos klimatas saulės energetikos plėtojimui nėra itin palankus, tačiau ir šioje srityje yra nemažai potencialo. Pagrindiniai punktai, susiję su saulės energetika Lietuvoje, yra šie:

· įvairiose Lietuvos vietovėse per metus į kvadratinį horizontalaus paviršiaus metrą patenka nuo 926 iki 1042 kWh saulės energijos [15]. Šis srautas nėra pakankamas pramoninei elektros energijos gamybai naudojant saulės energiją, tačiau jis gali būti panaudotas individualiuose namuose kaip papildomas energijos šaltinis;

· esminė kliūtis, trukdanti plisti fotoelektros gamybai, yra aukšta saulės baterijų kaina. Kad saulės energijos vartojimas gyventojams taptų ekonomiškai patrauklus, jis turi atsipirkti per 7 metus, o šiandien atsiperka maždaug per 25 metus. Todėl reikalingas elektros energijos gamybos naudojant saulės energiją plėtros subsidijavimas [16]. Prieš kelerius metus Lietuvoje smulkiems elektros iš saulės energijos gamintojams buvo taikomos subsidijos, kurios padėjo projektams atsipirkti per 6 metus. Tačiau šių metų pradžioje supirkimo tarifai buvo sumažinti 40 proc., o tai sudavė stiprų smūgį potencialiems investuotojams [17]; 

· didesnį potencialą turi saulės kolektoriai, kurie paprastai naudojami vandeniui šildyti. Tačiau Europoje ganėtinai populiarūs saulės kolektoriai dar nesulaukė proveržio Lietuvoje. Taip yra dėl jų palyginti aukštos instaliacijos kainos, valstybės paramos bei informacijos trūkumo [18];

·  Nacionalinėje AEI strategijoje numatyta elektros gamyba iš saulės energijos yra kuklesnė nei iš kitų šaltinių ir siekia galios padidinimą iki 10 MW iki 2020 metų [19]. 

Saulės energetikos plėtros Lietuvoje galimybės ribotos dėl klimato sąlygų, tačiau saulės energijos vartojimas vandens šildymui turi didesnį potencialą. Valstybė galėtų skatinti saulės kolektorių įsigijimą subsidijomis, nes aukštam jų efektyvumui Lietuvos klimatas yra tinkamas.

Hidroenergetika

Hidroenergetika ne visada yra priskiriama prie atsinaujinančių energijos šaltinių dėl galimo neigiamo poveikio aplinkai. Lietuvos, kaip lygumų šalies, hidroenergetikos ekonominis efektyvumas yra menkas, o poveikis aplinkai neadekvačiai didelis. Vandens telkinių užtvankos sutrikdo žuvų migraciją, užliejami dideli upių slėnių plotai [20].

Atsižvelgiant į lygumų šalims būdingą didelį hidroenergijos įrenginių neigiamą poveikį aplinkai, Nacionalinėje atsinaujinančių energijos išteklių strategijoje orientuojamasi labiau į biomasės ir vėjo energetikos plėtrą, o hidroenergetika plėtojama nuosaikiai. Iki 2020 m. planuojama didinti mažųjų hidroelektrinių įrengtąją galią nuo 26 MW iki 40 MW, o didžiųjų hidroelektrinių plėtros iš viso neplanuojama [21].

Geoterminė energetika

Geoterminė energetika sparčiai plėtojama tik keliose šalyse, turinčiose išskirtinai palankias geologines sąlygas: aukštos temperatūros uolienos, smėlis, žvyras ar vanduo glūdi nedideliame gylyje. Ši energetikos rūšis yra beveik nematoma, jai eksploatuoti reikalingas mažas žemės plotas. Geoterminę energiją gali įsisavinti ir individualus vartotojas, ir stambios įmonės.

Lietuva yra vienoje seniausių Rytų Europos platformų, kuriai būdingas nedidelis tektoninis aktyvumas. Technologija išgauti energiją naudojant Lietuvos žemės gelmių temperatūrą dar tik kuriama, todėl komercinių elektros gamybos projektų nėra vykdoma [22]. Kol kas didesnis potencialas geoterminei energetikai plėtoti glūdi sekliojoje geotermijoje. Vis populiaresni darosi šiluminiai siurbliai, naudojami individualių namų apšildymui. Šiuo metu Lietuvoje veikia keliolika firmų, įrengiančių siurblius karštam požeminiam vandeniui siurbti [23].

Apibendrinimas ir rekomendacijos

Išanalizavus AEŠ situaciją ir potencialą Lietuvoje, darosi aišku, kad Lietuva iki 2020 m. pasieks numatytą tikslą iki 23 proc. padidinti AEŠ įnašą į bendrą energijos balansą. Spartus ir tvarus AEŠ plėtojimas yra aiškiai nurodytas strateginiuose dokumentuose, o visuomenės požiūris į šiuos šaltinius taip pat keičiasi teigiama linkme. Žinoma, 23 proc. galutinio energijos balanso iš vidinių resursų neužtikrina energetinės nepriklausomybės. Veikiau AEŠ kartu su plėtojama energetine integracija su Vakarų bei Šiaurės Europa ir projektais, leidžiančiais diversifikuoti strateginių išteklių tiekimą (pavyzdžiui, suskystintų dujų terminalas), gali padėti Lietuvai pasiekti energetinę nepriklausomybę, išlaikyti stabilias energijos kainas, sumažinti neigiamą poveikį aplinkai ir kurti naujas darbo vietas.

Lietuva AEŠ srityje sėkmingai vykdo tarptautinius ir ES įsipareigojimus, tačiau esame dar toli nuo viso potencialo pasiekimo. Galima išskirti šias pagrindines rekomendacijas Lietuvos vyriausybei:

· Lietuvoje egzistuoja dideli teisiniai ir administraciniai barjerai AEŠ plėtrai. Vyriausybė turėtų siekti supaprastinti teisinį veiklos reglamentavimą, leidimų išdavimą ir administravimą, mažinti administracinius kaštus;

· trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu daugelio AEŠ kaina bus vis dar aukštesnė nei tradicinių energijos išteklių, todėl efektyvi valstybės parama yra esminė AEŠ plėtojimui. Naujovės yra siejamos su palyginti didele rizika, todėl dažnai yra sudėtinga gauti finansavimą. Vyriausybė turėtų palengvinti kreditų išdavimą novatoriškiems projektams ir užtikrinti aiškią ir stabilią subsidijų politiką;

· skatinti technologijų vystymo tyrimus ir investuoti į darbuotojų kvalifikacijos kėlimą siekiant išvengti blogos praktikos;

· skatinti iki šiol mažai naudojamų biomasės resursų, tokių kaip šiaudai, medienos atliekos, pramoninės ir buitinės atliekos, kanalizacijos nuotėkos, platesnį taikymą energijos gamybai;

· informacinių kampanijų priemonėmis skatinti visuomenės domėjimąsi AEŠ plėtra. Pažangių projektų demonstravimas visuomeniniuose pastatuose yra viena iš efektyviausių priemonių, teigiamai veikiančių gyventojų supratimą ir nuomonę apie AEŠ.

[1] „Vėjo potencialas Lietuvoje“, SW Baltic, http://www.swbaltic.lt/elektros-energijos-gamyba/v%C4%97jo-potencialas-lietuvoje [žiūrėta 2013 05 12].

[2] Aldona Z. Pikturienė, „Vėjo energetikos plėtra Lietuvoje darniosios raidos kontekste“, Miestų želdynų formavimas, 2012 1(9), 4.

[3] Nacionalinė atsinaujinančių energijos išteklių plėtros strategija, 2010 06 21.

[4] Justin Wilkes, Jacopo Moccia, „Wind in power: 2012 European statistics“, European Wind Energy Association, 2013.

[5] Elektros perdavimo sistemos operatorius LITGRID, „Elektros energetika: 2012-ųjų metų apžvalga“, Žvilgsnis į energetiką. Informacinis leidinys, Nr. 12, 2012 m. lapkritis–gruodis, 2.

[6] Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas, 2011 m.  gegužės 12 d.

[7] Pikturienė, 4.

[8] „Ar stovės jūroje vėjo jėgainių miškai“, veidas.lt, 2012 m. birželio 27 d., http://www.veidas.lt/ar-stoves-juroje-vejo-jegainiu-miskai [žiūrėta 2013 05 13].

[9] „Biomasės vartojimas energijos gamybai Lietuvoje“, Europos biomasės pramonininkų asociacijos informacinis leidinys. 

[10] Nacionalinė atsinaujinančių energijos išteklių plėtros strategija.

[11] Ten pat.

[12] Nacionalinė energetikos strategija 2010.

[13] Nacionalinė atsinaujinančių energijos išteklių plėtros strategija.

[14] Erika Matulionytė-Jarašūnė, „Atsinaujinančių energijos išteklių vystymas energetinio saugumo kontekste“, Darnaus vystymosi strategija ir praktika, 1(6), 2013, 82.

[15] Vladislovas Katinas, „Energijos gamybos apimčių iš atsinaujinančių energijos išteklių 2008–2025 m. studijos parengimas“, Lietuvos energetikos institutas, 2007 m. gruodis, 58.

[16] Ten pat, 63.

[17] Erika Fuks, „Saulininkai: Lietuvoje saulės energetika uždaroma“, delfi.lt, 2013 m. vasario 28 d., http://verslas.delfi.lt/energetika/saulininkai-lietuvoje-saules-energetika-uzdaroma.d?id=60796609 [žiūrėta 2013 05 12].

[18] Ten pat, 59.

[19] Nacionalinė atsinaujinančių energijos išteklių plėtros strategija.

[20] Romualdas Juknys, „Atsinaujinančių energijos išteklių plėtros galimybės darnaus vystymosi kontekste“, Darnaus vystymosi strategija ir praktika, 1(4), 2010, 6–8.  

[21] Ten pat, 8.

[22] Saulius Šliaupa, „Geoterminė energetika Lietuvoje: dabartis ir perspektyvos“, Geotermijos asociacija, http://www.geotermijosasociacija.lt/dokumentai/014_Mokslas_ir_gyvenimas.pdf [žiūrėta 2013 04 24].

[23]„Lietuvos atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo veiksmų planas 2010–2020 m. Taikomasis mokslinis tyrimas“, Lietuvos biomasės energetikos asociacija LITBIOMA, 2008, 42.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.