Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Ketveri metai Irake: amerikiečių klaidos ir nesėkmės

Skirmantas Mičas
2007 04 04

Šių metų kovo 20 dieną suėjo ketveri metai nuo tada, kai JAV prezidentas G. Bushas paskelbė apie karo Irake pradžią. Šiandien JAV išlaidos karui viršija 350 milijardų dolerių. Tačiau padėtis čia toli gražu nėra stabili. Daugelis ekspertų konfliktą tarp Irako sunitų ir šiitų vadina pilietiniu karu. Kasdien žūva apie 120 irakiečių. Be to, teigiama, kad Irakas virto mokomuoju islamo ekstremistų centru.

Dauguma amerikiečių oficialiosios valdžios vertinimų ir prognozių Irako atžvilgiu pasirodė klaidingi, visų  pirma masinio naikinimo ginklų klausimu. Argumentas, kad S. Husseino režimas jais disponuoja, tapo Kongreso rezoliucijos, leidusios pradėti karinį įsiveržimą, pagrindu. Panašų fiasko patyrė ir britiškoji „Blairo dosjė“, kurioje buvo pranešama apie masinio naikinimo ginklų arsenalo buvimą Irake. Kai Irake ginklų nerado, pasirodė, kad daugelis šioje dosjė pateiktų faktų yra nepatikimi, o ją rengdami ministro pirmininko patarėjai britų žvalgybos pateiktus duomenis koregavo savo nuožiūra. Tolesni įvykiai parodė šių postulatų nepagrįstumą (iki šiol nesurasta jokių įrodymų, leidžiančių teigti, kad ikikariniame Irake buvo disponuota masinio naikinimo ginklu).

Panašios oficialiųjų JAV sluoksnių planavimo ir situacijos vertinimo klaidos akivaizdžios ir karo trukmės klausimu. Nors prognozė, kad organizuotą S. Husseino kariuomenės pasipriešinimą galima palaužti per tris savaites, išsipildė, tačiau tolesnė įvykių eiga neatitiko išankstinio Vašingtono scenarijaus. Pirmiausia buvo suklysta dėl to, kiek koalicijos karių pakaktų stabilumui palaikyti pasibaigus atviram kariniam konfliktui. Pasak Pentagono, 2003 m. rugsėjį šį vaidmenį turėjo atlikti apie 20–30 tūkstančių karių. Šiandien Irake vien tik JAV jų yra dislokavusi apie 140 tūkstančių. Be to, prasidėjus aktyviems partizaniniams veiksmams prieš koalicijos pajėgas, tapo akivaizdu, kad karinė vadovybė nėra pasirengusi tokiai įvykių eigai. Beveik metus po S. Husseino režimo nuvertimo nebuvo imtasi jokių efektyvių žingsnių kovojant su sukilėliais. Priešingai, tuo metu daugelis aukštų JAV pareigūnų tvirtino, kad pasipriešinimas yra lokalaus pobūdžio ir bus greitai užgniaužtas. Tačiau tai buvo ne paskutinės strateginės klaidos.

Dar vienas smūgis Vašingtonui buvo tai, kad dauguma irakiečių nepasitiko koalicijos karių kaip išvaduotojų (taip amerikiečiams žadėjo Irako politiniai pabėgėliai, teigę, kad priešiškumas Sadamui suvienys mirtinus priešus: sunitus, šiitus ir kurdus). Šis klaidingas įsitikinimas atsispindėjo ir tuometinėje JAV spaudoje. 2003 m. pabaigoje garsus amerikiečių politikos apžvalgininkas Markas Steinas publikavo straipsnį, kuriame buvo optimistiškai prognozuojama, kad 2004 m. pabaigoje nusikalstamumo lygis Basroje ir Bagdade bus žemesnis nei Londone, o masinis pasipriešinimas koalicijos pajėgoms nėra realus. Tiesa, reikia pasakyti, kad būta ir nemažai tokio trumparegiško požiūrio oponentų. 2002 m. rugsėjį, dar neprasidėjus karui, 33 įtakingi tarptautinių santykių ekspertai dienraštyje „The New York Times“ teigė, kad „<...> net jei JAV ir iškovos greitą pergalę, negali būti sėkmingo pasitraukimo iš Irako strategijos. Irakas – radikaliai susiskaldžiusi visuomenė. Norint sukurti funkcionalią Irako valstybę, Amerikos pajėgos bus priverstos pasilikti šioje šalyje daugelį metų.“

Eilinė JAV vyriausybės klaida – buvusios valdančiosios Irako partijos „Baath“  narių pašalinimas iš šalies karinių bei valdymo struktūrų. Nemaža dalis šių žmonių nebuvo kalti dėl režimo nusikaltimų. Valdant S. Husseinui, buvo neįmanoma užsiimti verslu ar kita viešąja veikla nebūnant šios partijos nariu, todėl asmens priklausymas „Baath“ nebūtinai liudijo pastarojo lojalumą ancien régime principams.

Ekspertai linkę teigti, kad karinių pajėgų paleidimas nemažai prisidėjo prie partizaninio karo Irake suintensyvėjimo. Nerandantys darbo gerą  karinį pasirengimą turintys kariškiai dažniausiai papildydavo sukilėlių gretas.

Pereinant nuo karinės prie politinės padėties aptarimo verta atkreipti dėmesį į tai, kad jau po S. Husseino nuvertimo oficialūs JAV pareigūnai ėmė tvirtinti, jog pagrindinis karo tikslas buvo Irako demokratizacija. Ši šalis turėjo tapti pirmąja vakarietiško tipo arabų demokratija ir pavyzdžiu kitoms regiono šalims. Paradoksas čia tas, kad karinė kampanija Irake buvo planuota ne kaip ilgo ir sudėtingo šios šalies demokratizacijos proceso pradžia, o kaip greitas valdančiojo režimo nuvertimas, neturint išsamios tolesnių žingsnių vizijos.

Tiesa, reikia pripažinti, kad 2005 m. surengti rinkimai ir pradėtas valdžios struktūrų formavimas liudijo tam tikrą pasistūmėjimą (pastūmėjimą?) demokratijos link, kas iš esmės tebuvo paviršutiniška vakarietiško parlamentarizmo imitacija. Tai rodo ir faktas, kad per rinkimus daugiausia balsų surinko ne šalies suvienijimo ir liberalių reformų šalininkai, atskirų etninių ir religinių grupių interesus ginantys politikai. Galiausiai šalyje egzistuojančios 300 partijų taip pat atspindi Irako politinį, konfesinį susiskaldymą. Susidariusį politinio autoriteto vakuumą čia užėmė religiniai fundamentalistai. To padarinys – dar mažiau pakantumo ir tolerancijos nei S. Husseinui valdant. Atrodo, tradicinis amerikiečių bandymas primesti vakarietiškomis vertybėmis grįstą politinio valdymo modelį, neatsižvelgiant į vietinį kontekstą, patiria atmetimo reakciją.

Žiniasklaidos nepriklausomybės lygmuo šalyje taip pat neatitinka demokratinių standartų. Nors šalyje šiuo metu veikia 54 komerciniai televizijos kanalai, 114 radijo stočių ir apie 300 laikraščių bei žurnalų, tačiau „Freedom House“ organizacijos kasmet publikuojamame žodžio laisvės reitinge Irakas tarp 168 šalių užima tik 154 vietą.

Nors JAV ir jos sąjungininkių karinės pajėgos jau ketverius metus yra dislokuotos Irake, šiandien sunku įžvelgti stabilizacijos ir karinių susirėmimų pabaigos perspektyvą. Šis karas, sudavęs didžiulį smūgį JAV tarptautiniam įvaizdžiui, kelia ir pačių amerikiečių nepasitenkinimą. 2003 m. net 75 proc. jų palaikė įsiveržimą į Iraką. Paskutinių apklausų duomenimis, JAV karinių pajėgų buvimui Irake pritaria tik 39 proc. Be to, negalima atmesti galimybės, kad nesėkmingos demokratizacijos atveju ši šalis gali tapti neramumų židiniu, keliančiu grėsmę visam Artimųjų Rytų regionui. Tik laikas parodys, ar JAV sugebės ištaisyti savo esmines strategines klaidas. Priešingu atveju Irakas gali tapti antruoju Vietnamu.

Parengta pagal „Washington Profile“, http://www.washprofile.org/ru/archive/2007/3/22

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (191)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (47)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (145)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija (5)

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (12)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras