Šiais laikais matuojama, vertinama ir lyginama kone viskas, ne išimtis yra ir globali taika bei šalių taikingumas. Neseniai Ekonomikos ir taikos institutas publikavo jau septintą kasmetinį Pasaulio taikos indeksą (PTI), vertinantį tiek globalios taikos pokyčius, tiek ir atskirų valstybių įnašą į taikesnį pasaulį. Šio straipsnio tikslas yra apžvelgti naujausias taikingumo tendencijas, netikėtumus ir Lietuvos vietą pasaulyje pagal šį indeksą.

PTI apskaičiuojamas įvertinus 22 skirtingus rodiklius, apimančius tris plačias sritis: visuomenės saugumo lygį, vidinio ar tarptautinio konflikto mastą ir valstybių militarizacijos laipsnį. Taip buvo įvertintos ir reitinguotos 162 valstybės ir padaryta išvada, kad bendra tendencija yra globalaus taikingumo mažėjimas: nuo 2008 metų pasaulinės taikos lygis sumažėjo 5 procentais. Kaip ir ankstesniais metais, 2012-aisiais karų tarp valstybių mažėjo, o vidinių konfliktų didėjo.

Per pastaruosius šešerius metus neigiamą įtaką pasaulinei taikai padarė keletas svarbių įvykių: Arabų pavasaris, sukėlęs prievartos proveržius daugelyje Vidurio Rytų šalių, blogėjanti saugumo situacija Afganistane, Pakistane ir Irake, pilietiniai karai Libijoje ir ypač Sirijoje, stiprėjantys narkotikų karai Centrinėje Amerikoje ir smurtiniai protestai kai kuriose Europos šalyse, tokiose kaip Graikija. Kita vertus, būta ir teigiamų pokyčių: smunkantis žmogžudysčių skaičius Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vakarų ir Rytų Europoje, besibaigiančios karinės operacijos Irake bei Afganistane ir mažinamos karinės išlaidos. Prie pasaulinės taikos prisidėjo ir mažėjantis valstybių finansuojamas teroras ir smurtas.

Raporto autoriai tikriausiai nieko nenustebino pranešdami, kad reitingo lyderė yra Islandija, po jos seka kitos Šiaurės Europos ir Alpių regiono šalys. Naujoji Zelandija ir Japonija taip pat puikuojasi reitingo dešimtuke. Taikiausias regionas tebėra Europa, o mažiausiai taikus – Pietų Azija. Afganistanas vėl grįžo į paskutinę vietą dėl padidėjusio politinio nestabilumo ir terorizmo išpuolių. Antras nuo galo – Somalis, o trečioji – Sirija. Verta pažymėti, kad ši pilietinio karo kamuojama šalis patyrė didžiausią kada nors užregistruotą taikos indekso kritimą.  Na, o didžiausią pažangą šioje srityje padarė Libija, po pilietinio karo išrinkusi naują valdžią ir sustiprinusi valstybės institucijas. 

Šiaurės Amerikos regionas, kurį sudaro JAV ir Kanada, yra antras pagal stabilumą, tačiau skirtumai tarp šių dviejų šalių yra stulbinantys – Kanada reitinge yra aštunta, o JAV užima tik 99 vietą. Pažymėtina, kad per 2013 metus abi šalys šiek tiek pagerino bendrą rodiklį daugiausia dėl karinių išlaidų mažinimo ir atsitraukimo iš Irako ir Afganistano. Tačiau stebinančiai žemą JAV vietą taikingumo reitinge lemia itin didelis nuteistųjų skaičius, didelė ir aktyvi armija, įsitraukimas į užsienio konfliktus, aukštas žmogžudysčių lygis, dideli branduolinių ir sunkiųjų ginklų pajėgumai bei menkai ribojamas prieinamumas prie lengvųjų ginklų.  

Įdomu yra tai, kad taikingumo vertinime Kinija nedaug teatsilieka nuo JAV – PTI reitinge užima 101 vietą. Kinijos rodiklius smukdo konfliktai su kaimyninėmis valstybėmis dėl teritorijų ir jos nenoras spręsti juos regioniniu būdu, nes dvišaliame kontekste Kinija gali spausti mažesnius kaimynus.

Žvelgiant į Lotynų Ameriką matyti, kad regione didelių pokyčių neįvyko. Tačiau žemesnė už vidutinę šalių vieta indekse yra dėl aukšto smurto lygio daugumoje valstybių. Lotynų Amerikos visuomenės patiria aukščiausią prievartos lygį pasaulyje dėl žemų socialinės srities rodiklių, kriminalinių grupių aktyvumo, silpnų saugumo struktūrų ir korumpuotos teisingumo sistemos.

Maloniai stebinanti statistika iš Užsachario Afrikos rodo, jog laikas keisti pasenusį stereotipą, kad šis regionas skurdus ir konfliktiškas. Apskritai 2012 metais jis buvo taikesnis už Vidurio Rytus, Pietų Aziją, Rusiją ir Euraziją. Teigiami Afrikos šalių į pietus nuo Sacharos rodiklių pokyčiai atspindi spartų ekonominį augimą ir daromą bendrą pažangą.

Tikriausiai ne vienas Vidurio Rytų analitikas ar apžvalgininkas norėtų ginčytis dėl Izraelio vietos taikingumo reitinge. Vos aukštesnė už Jemeno – 150 vieta jam buvo suteikta dėl įvairių priežasčių: didelės BVP dalies karinėms išlaidoms, armijos dydžio, teritorijų okupacijos, karo su „Hamas“ grupuote.

Grįžtant prie artimesnių regionų, iš pirmo žvilgsnio gana netikėta gali pasirodyti labai žema Rusijos užimama vieta taikingumo indekse – ji tik 155-oji (iš 162). Analitikai taip įvertino šią valstybę dėl suaktyvėjusios teroristinės veiklos, didelio vidaus konflikto (Šiaurės Kaukaze) aukų skaičiaus ir augančio Rusijos vaidmens ginklų tiekime. Ukrainos, kuriai didelį dėmesį Lietuva skirs pirmininkaudama Europos Sąjungos Tarybai, rodikliai taip pat negali džiuginti. Žemą taikingumą (111 vieta) lėmė per Viktoro Janukovyčiaus prezidentavimą suvešėjęs nusikalstamumas, prastėjantys santykiai su kaimynine Rusija ir įtampa dėl geopolitinės šalies orientacijos.   

Baltijos valstybės eina beveik koja kojon: Estija užima 38, Latvija – 41, o Lietuva – 43 vietą. Europoje iš 36 valstybių Baltijos šalys atitinkamai užima 23, 24 ir 25 vietas. Skaitytojus gali nustebinti, kad žemiau už Baltijos valstybes yra labiau ekonomiškai išsivysčiusios šalys, tokios kaip Didžioji Britanija, Prancūzija ar Graikija. Užsitęsusi ekonominė krizė pietinės Europos šalyse privedė prie masinių protestų, padidėjusio smurto ir nusikalstamumo, politinio nestabilumo bei radikalių politinių partijų iškilimo. 

Taikiausios ir mažiausiai taikios šalys

Pasak Ekonomikos ir taikos instituto analitikų, smurto užkirtimas pasauliniu mastu pareikalauja 11 proc. globalaus BVP, o tai yra 9,46 trilijono JAV dolerių. Jei ši suma būtų sumažinta perpus, būtų galima išmokėti besivystančių valstybių skolas, sukurti veikiantį Europos stabilumo mechanizmą ir visiškai finansuoti priemones Tūkstantmečio plėtros tikslams pasiekti. Tačiau, žvelgiant į dabartines tendencija, atrodo, kad didesnių pasaulinio taikingumo pokyčių tikėtis neverta.

Straipsnis parengtas pagal „The Guardian“ ir Ekonomikos ir taikos instituto informacinius pranešimus.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.