Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Ar Afrika pajėgi savo problemas spręsti pati? (10)

Antanas A. Terleckas
2013 07 19

Kol viso pasaulio akys nukreiptos į Sirijoje besitęsiantį konfliktą, Afrikos valstybės yra priverstos su savo problemomis tvarkytis pačios. Afrikos Sąjungos (AS) karinė misija AMISOM Somalyje dabar yra didžiausias išbandymas žmonijos lopšiu vadinamam žemynui. Jeigu pavyktų stabilizuoti padėtį Somalyje, tai būtų ženklas, kad Afrikos valstybės yra pajėgios pačios spręsti savo problemas ir nėra visiškai priklausomos nuo JAV, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Rusijos ir Kinijos sprendimų JT Saugumo Taryboje.

2002 m. buvo įkurta Afrikos Sąjunga – organizacija, jungianti beveik visas žemyno valstybes ir turinti spręsti bendras jų problemas. Prie organizacijos tikslų buvo įrašyti ir vienos valiutos bei bendros gynybos sistemos klausimai. Vis dėlto atrodo, kad šie tikslai bus įgyvendinti tik tolimoje ateityje – kol kas žemynas pernelyg nestabilus. Žlugusių valstybių reitinge nė viena iš 54 AS valstybių nėra pripažinta stabilia. Pirmas penkias vietas jame užima Afrikos valstybės – Somalis, Kongo Demokratinė Respublika, Sudanas, Pietų Sudanas ir Čadas. Tačiau net ir be šių karštųjų taškų Afrikoje gausu kitų problemų: Botsvanoje, Svazilande ir Lesote beveik kas ketvirtas žmogus serga ŽIV, niekaip nepavyksta susitvarkyti su siaučiančia maliarija, milijonai žmonių gyvena pabėgėlių stovyklose, didelėje žemyno dalyje siaučia badas ir nepriteklius. Tai yra konkrečios problemos, kurias AS bando išspręsti, tačiau su nemažai galvosūkių susiduriama ir organizacijos viduje.

Visų pirma tokios organizacijos egzistavimui reikia milžiniškų lėšų, o Afrikos valstybių pinigai sudaro tik apie 40 procentų jos biudžeto, kita dalis – Kinijos, Europos Sąjungos ir JAV investicijos. O kai kur nors investuoji, tikiesi ir tam tikrų dividendų, dėl to dažnai kyla nesutarimų tarp AS valstybių ir užsienio šalių. Tačiau atrodo, kad šios problemos sprendimas rastas – Afrikos Sąjunga sieks ekonominio savarankiškumo. Tai, be abejo, sumažins ekonominę jos galią, misijų finansavimą, tačiau atvers galimybę priimti nutarimus per daug neatsižvelgiant į didžiųjų valstybių nuomonę.

Be to, kol kas trūksta konkretesnių sėkmingos veiklos pavyzdžių. Žiūrint iš politinės pusės, AS pasisako už demokratiją ir to reikalauja iš visų valstybių narių. Pavyzdžiui, 2005 m., mirus Togo prezidentui G. Eyademai, valdžiusiam valstybę nuo 1967 m., AS ėmė reikalauti laisvų rinkimų ir neleido jo sūnui paveldėti valdžios. Rinkimai įvyko, juose triumfavo buvusio prezidento sūnus, tačiau beveik niekas neabejoja, kad rezultatai buvo suklastoti, taigi spaudimas apčiuopiamų vaisių nedavė. Įsisiūbavus kovoms Darfūro regione Sudane, AS nusiuntė 7 tūkst. karių tvarkai palaikyti. Dėl finansavimo, žmonių ir patirties stokos misija nebuvo efektyvi: 7 tūkst. karių buvo paskirti prižiūrėti beveik 500 000 km2 užimančio Darfūro teritorijos. Arabų pavasariui pasiekus Libiją, buvo suformuotas penkių prezidentų – Kongo, Malio, Mauritanijos, Pietų Afrikos Respublikos ir Ugandos – komitetas, turintis padėti susitarti dėl paliaubų tarp valdžios ir sukilėlių. Tačiau NATO intervencija aplenkė komiteto planus, prezidentai taip ir nenuvyko į Libiją. AS dar bandė reikšti pretenzijas dėl neskraidymo zonos virš Libijos paskelbimo, tačiau į šiuos protestus nebuvo atsižvelgta. Trūksta ir aiškesnių sankcijų prieš valstybes, nusižengusias Sąjungos nuostatoms: kol kas vienintelė gąsdinimo priemonė – narystės suspendavimas – neatrodo labai efektyvi, nes dar nelabai aišku, kiek naudinga valstybėms yra ši narystė. 1984 m. Marokas išstojo iš Afrikos Vienybės Organizacijos – Afrikos Sąjungos pirmtakės – ir neatrodo, kad tai labai sulėtino šios valstybės raidą.

Net ir po nelabai sėkmingo starto AS atsirado galimybė parodyti savo tikrąsias galimybes Somalyje – turbūt chaotiškiausioje pasaulio vietoje. 1991 m., nuvertus prezidentą Mohamedą Siadą Barre, opozicijoje buvę judėjimai nesugebėjo susitarti dėl valdžios pasidalijimo, tad valstybė skilo į kelis pusiau savarankiškus darinius, kur centrinės valdžios nutarimai neturi jokios juridinės galios, vadovaujamasi tik jėgos politika. Kai JT misijos UNISOM I ir UNISOM II baigėsi nesėkmingai, tarptautinė visuomenė numojo ranka į Somalio problemą ir nusprendė, kad atkurti tvarką ten yra pernelyg sunku. Teroristiniai išpuoliai, piratavimas, badas, skurdas – kone kiekvieno somaliečio kasdienybė. Vis dėlto, neapsikentusios nuolatinio pabėgėlių srauto, kaimyninės valstybės nusprendė imtis veiksmų. 2007 m. į Somalio sostinę Mogadišą buvo nusiųsti pirmieji kariai, turėję įvesti mieste tvarką. Po ilgų kovų, pareikalavusių daugybės aukų, Mogadiše, atrodo, pagaliau ramu – AS pajėgos kontroliuoja praktiškai visą miestą, tiesa, nuo pavienių teroristinių išpuolių apsiginti dar nepavyksta. 2012 m. balandį pirmieji AS kariniai daliniai buvo nusiųsti už Mogadišo ribų – į Baidoa miestą, esantį už 256 kilometrų nuo Somalio sostinės. Taigi, nors lėtai, bandoma įvesti tvarką chaotiškame Somalyje. Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl AS pajėgoms sekasi geriau nei JT kariams, yra somaliečių pasitikėjimas. Jiems kur kas artimesni atrodo kaimynai iš Ugandos ir Kenijos nei JT pajėgos, kurių didumą sudarė amerikiečiai.

Vis dėlto pati misija susiduria ne tik su Somalio separatistų pasipriešinimu, bet ir su kitomis problemomis. Visų pirma misijai trūksta finansavimo ir tinkamos karinės įrangos – kovose dėl Mogadišo Ugandos kariai neturėjo nė vieno sraigtasparnio. Taip pat neatrodo, kad valstybės, kurių tiesiogiai neliečia konfliktas Somalyje, yra suinteresuotos jį išspręsti. Iš kiek daugiau kaip 17 tūkstančių karių, esančių Somalio teritorijoje, didumą – apie 15 tūkstančių – sudaro Ugandos, Kenijos ir Burundžio pajėgos. Trūksta indėlio tokių valstybių kaip Pietų Afrikos Respublika, Alžyras, Egiptas. Tiesa, pozityvumo suteikia prie misijos sutikusios prisijungti Nigerija ir Siera Leonė – valstybės, esančios priešingoje Afrikos pusėje nei Somalis. Nemažai pasipriešinimo ši misija sulaukia ir valstybių iniciatorių viduje. Antai Ugandos BVP 2011 m. buvo vos 16,81 mlrd. JAV dolerių (palyginimui: Lietuvos – 42,73 mlrd.), valstybėje prastai išplėtota infrastruktūra, 25 proc. žmonių gyvena ant skurdo ribos, maždaug 80 proc. neturi elektros. Vis dėlto Ugandos prezidentas nusprendė, kad gausybės ne tik ekonominių, bet ir žmogiškųjų išteklių reikalaujanti misija Somalyje yra svarbesnė. Oficialiais duomenimis, nuo 2007 m. Somalyje žuvo mažiausiai 2700 Ugandos karių, o progresas matomas labai lėtas. Neaišku, ar ir patys somaliečiai su džiaugsmu sutiktų sugrįžusią valdžią: anot jų, prie Al Shabaabo gyventi buvo ramu, jei nepradedi kalbėti apie politiką, o atkūrus centrinę valdžią reiks mokėti mokesčius, padidės teroristinių išpuolių tikimybė.

Galima numanyti, kad AS lygiuojasi į JAV ir tikisi sukurti kažką panašaus – Jungtines Afrikos Valstijas. Nors iki 2023 m. planuojama įkurti Afrikos Ekonominę Bendriją ir įvesti bendrą valiutą, regis, apie tai kalbėti dar anksti. Bendra AS perkamoji galia – 2,849 trilijono JAV dolerių – gerokai didesnė nei Rusijos, tiesa, ir gyventojų AS valstybėse – šešis kartus daugiau. Teoriniame lygmenyje tai atrodo gražiai, tačiau realybė yra kur kas niūresnė: AS trūksta visko – vienybės, organizuotumo, ryžtingumo ir, svarbiausia, stabilumo. Tačiau jeigu AS šalims pavyktų atkurti ramybę Somalyje, tai būtų rimtas pareiškimas visoms pasaulio valstybėms, kad Afrika yra pajėgi spręsti savo problemas pati.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 10)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras