Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Naujasis Irano prezidentas: ar galime tikėtis pokyčių?

Inga Sapronaitytė
2013 07 10

Prezidento rinkimai Irane praėjo stebėtinai ramiai ir sklandžiai, o jų rezultatas apžvalgininkams pasirodė gana netikėtas – išrinktas nuosaikių pažiūrų šiitų dvasininkas Hassanas Rouhani. Tai žinomas Irano politikas, nuo Islamo revoliucijos laikų ėjęs įvairias aukštas pareigas ir palaikantis gerus santykius su aukščiausiuoju šalies lyderiu ajatola Ali Khamenei. Nors ir nėra priskiriamas prie reformistų judėjimo, H. Rouhani buvo plačiai remiamas opozicijos lyderių, kurių dauguma yra laikomi namų arešto sąlygomis. Jo kandidatūra pasirodė priimtiniausia ir rinkėjams – už H. Rouhani balsavo net 50,71 proc. rinkėjų (antrajam kandidatui, Teherano merui Mohammadui Baqerui Qalibafui, atitinkamai teko 16,56 proc. balsų), todėl buvo apsieita be antro rinkimų turo.

Naujasis prezidentas žinomas ir Vakaruose kaip pagrindinis derybininkas dėl Irano branduolinės programos 2003–2005 metais. Jau per rinkimų kampaniją H. Rouhani pažadėjo pagerinti Irano santykius ir su kaimyninėmis, ir su Vakarų šalimis, įnešti skaidrumo derybose dėl branduolinės programos ir skatinti nuosaikumą Irano politikoje.

Rinkiminės kampanijos debatuose taip pat dominavo ekonominiai klausimai. Pastaraisiais metais Irano gyventojai itin aštriai pajuto tarptautinių sankcijų pasekmes, todėl H. Rouhani pažadai gerinti santykius su tarptautine bendruomene rado atsaką tarp iraniečių. Tačiau ar Irano Islamo Respublikos prezidentas sugebės įnešti teigiamų pokyčių, priklausys nuo jo mokėjimo balansuoti tarp skirtingų galios centrų. Ši užduotis unikalioje Irano politinėje sistemoje gali prilygti Sizifo akmens ridenimui.

Aukščiausiasis lyderis aukščiau visko

Per Islamo revoliuciją 1979 metais referendumu buvo priimta Konstitucija, įtvirtinusi autoritarinį valdymo režimą. Dabartinę Irano politinę sistemą galima pavadinti demokratijos ir teokratijos junginiu. Joje yra tam tikra galios pusiausvyra tarp skirtingų institucijų, tačiau daugiausia galios vis dėlto turi institucijos, kurioms vadovauja skiriami ar netiesiogiai renkami asmenys.

Praktiškai neribotą valdžią savo rankose turi Aukščiausiasis lyderis: jam netaikomi jokie kadencijos apribojimai. Jį paskiria Ekspertų asamblėja, kuri taip pat turi konstitucinę galią jį pašalinti. Po revoliucijos lyderio ajatolos Ruhollah Chomeini mirties 1989 m. šias pareigas užima jo sekėjas ajatola Ali Khamenei. Konstitucija Aukščiausiajam lyderiui suteikė galią vadovauti šalies karinėms pajėgoms, esant siūlymui – pašalinti prezidentą iš pareigų, skirti Sergėtojų ir Tikslingumo tarybų narius bei Aukščiausiąjį teisėją. Irano lyderis taip pat turi didelę įtaką formuojant užsienio politiką ir kitose valstybės valdymo srityse.

Sergėtojų ir Tikslingumo tarybos taip pat yra svarbūs galios centrai. Pirmoji užtikrina, kad visi nauji įstatymai atitiktų islamo teisines normas.  Be to, jai patikėtas ir rinkimų kandidatų tinkamumo bei lojalumo sistemai tikrinimas ir rinkimų rezultatų tvirtinimas. Tikslingumo taryba buvo įkurta nesutarimams tarp parlamento ir Sergėtojų tarybos spręsti, tačiau bėgant laikui ši institucija tapo Aukščiausiojo lyderio patariamuoju organu bei prezidento ir jo ministrų kabineto veiklos prižiūrėtoja. 

Iš tiesiogiai renkamų institucijų verta paminėti mažai žinomą Ekspertų asamblėją. Jos funkcijose numatytas Aukščiausiojo lyderio skyrimas ir atšaukimas bei jo veiklos priežiūra. Per trisdešimt veiklos metų Ekspertų asamblėja dar nė karto nepasinaudojo lyderio atleidimo privilegija; jos darbo dokumentai yra įslaptinti, todėl nebūta pranešimų, kad ji ginčytų Ali Khamenei sprendimus ar kontroliuotų jo veiklą.

Iranas taip pat turi tiesiogiai renkamą parlamentą – Medžlisą, kuris negali būti vadinamas tiesiog „guminiu antspaudu“, kaip kad dauguma kitų parlamentų Vidurio Rytų regione. Tarp svarbiausių Medžliso funkcijų yra ministrų kandidatūrų tvirtinimas ir šalies biudžeto svarstymas. Keletas vietų parlamente yra skirta pripažintoms religinėms mažumoms, tarp jų – žydams ir krikščionims; moterys taip pat dažnai kandidatuoja į Medžlisą ir yra išrenkamos.

Tačiau pagrindinė, tiesiogiai renkama institucija yra prezidento postas. Prezidentas pagal Konstituciją yra pavaldus Aukščiausiajam lyderiui, bet tai neužkerta kelio kovoms ir nesutarimams tarp šių asmenų. Prezidentais paprastai tampa svarbūs ir iškilūs šalies politikai, daugiausia galių turintys ekonominėje valdymo srityje. Deja, ne kiekvienas gali kandidatuoti į šį postą, nes Sergėtojų taryba kiekvieną kandidatūrą akylai tikrina pagal tam tikrus, tik jos nariams žinomus kriterijus, o paskui tvirtina arba atmeta. Taip šių metų prezidento rinkimuose buvo leista dalyvauti 6 kandidatams, iš jų 5 buvo laikomi itin konservatyvių pažiūrų ir tik vienas, Hassanas Rouhani, priskiriamas prie nuosaikiųjų.

Štai čia ir kyla klausimas, kodėl Sergėtojų taryba (tikriausiai ne be Ali Khamenei priežiūros), turėdama galią tvirtinti kandidatus, rinkimuose leido dalyvauti populiariam politikui, remiamam įkalintos opozicijos? Tačiau žvilgtelėjus į neseną istoriją ir pasikeitusią situaciją regione atsakymas aiškėja. Visiška kandidatų sąrašo sterilizacija rizikuotų prišaukti panašius į 2009 metų neramumus, kai opozicijos lyderis Mir-Hosseinas Mousavi atvirai ginčijo rinkimų rezultatus. Didesnių vidaus neramumų Irano režimas vengia ir dėl Arabų pavasario užkrato baimės. Be to, naujasis prezidentas H. Rouhani yra lojalus režimui, tad iššūkio Aukščiausiajam lyderiui ir aplink jį esantiems įtakingiems asmenims nereikėtų tikėtis. 

Sankcijos pakirto ekonomiką, bet ne politikus

Atsargiuose priešrinkiminiuose debatuose daugiausia dominavo ekonominiai ir branduolinės programos, užtraukusios Iranui sankcijas, klausimai. Tarptautinės bendruomenės veiksmai, praktiškai prilygstantys ekonominei blokadai, stipriai paveikė Irano ekonomiką. Pajamos iš naftos eksporto sudaro beveik pusę šalies vyriausybės išlaidų, tačiau sugriežtinus sankcijas naftos prekyba sumažėjo perpus. Drastiškas pajamų kritimas kartu su Irano pašalinimu iš finansinių rinkų sužlugdė valiutą, o infliacija šalyje siekia apie 50 procentų. Ekonomika paskutinius porą metų traukėsi, o nedarbo lygis pakilo iki 20 procentų.

Irano atvejis dar kartą įrodo, kad ekonominė blokada nėra tinkamas įrankis priversti nepaklusnių šalių režimus vykdyti tarptautinės bendruomenės valią. Tikriausiai daugelis prisimena Irako ekonomikos žlugdymą su siaubingom pasekmėm gyventojams, bet ne pačiam Saddamo Husseino režimui, kuris galiausiai buvo nuverstas su karinės intervencijos pagalba. Irane matome tą pačią istoriją: nuo ekonominės blokados kenčia gyventojai, o režimo priespauda tik didėja.

Aklavietę, kurioje atsidūrė Iranas ir tarptautinė bendruomenė, puikiai suvokia ir naujasis prezidentas. Tik išrinktas H. Rouhani vėl pakartojo priešrinkiminius pažadus siekti pataisyti santykius su Vakarų šalimis. Tačiau pastangas turi dėti ne vien iraniečiai. H. Rouhani, būdamas pagrindiniu derybininku dėl branduolinės programos 2003 metais, sugebėjo sustabdyti Irano atominės bombos gaminimą, bet už tai šalis negavo atitinkamų nuolaidų iš Vakarų. Dėl to jis sulaukė nemažai kritikos ir konservatyvių Irano politikų pasipriešinimo. Atėjus M. Ahmadinejadui į valdžią branduolinio ginklo gaminimo procesas buvo atnaujintas, ir santykiai tarp Vakarų valstybių ir Irano vėl atšalo.

Radikalių pokyčių tikėtis neverta – H. Rouhani nėra iš reformistų stovyklos ir nesiekia pakeisti režimo. Be to, didieji valdžios svertai slypi kitur, o nuosaikių pokyčių įgyvendinimas priklausys nuo prezidento pajėgumo suderinti žmonių lūkesčius su valdančiųjų dvasininkų interesais. Tačiau vietos realiam optimizmui yra. Ir Iranas, ir tarptautinė bendruomenė yra pavargę nuo nuolatinės įtampos ir netikrumo, o šie rinkimai atvėrė mažą, bet tikrą galimybę siekti teigiamų pokyčių.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras