Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Simbolinė Europos monarchija (2)

Inga Popovaitė, politikos apžvalgininkė
2013 08 07

Žinios apie Jungtinės Karalystės būsimojo sosto įpėdinio gimimą kurį laiką karaliavo pasaulio naujienų antraštėse; Belgija taip pat ką tik soste pasveikino naują karalių. Kita vertus, ar monarchai vis dar vaidina rimtą rolę Europos scenoje?

Belgija, Danija, Lichtenšteinas, Liuksemburgas, Monakas, Nyderlandai, Norvegija, Ispanija, Švedija, Jungtinė Karalystė – tai šiuolaikinės Europos monarchijos. Prie šio sąrašo sąlyginai galima pridėti Vatikaną, kuriam iki gyvos galvos vadovauja konklavos išrinktas popiežius ir Andorą, kurioje įvesta dalinė monarchija, t. y. princu automatiškai tampa išrinktasis Prancūzijos prezidentas, šaliai vadovaujantis kartu su popiežiaus paskirtu Urgello parapijos vyskupu. Be simbolinio skeptro, kokius dar įgaliojimus turi skirtingų šalių monarchai? 

Belgija, dabartinis karalius – Filipas.  Belgijos konstitucija karaliui suteikia visišką teisinę neliečiamybę, t. y. monarchas negali būti suimtas ar nuteistas dėl kriminalinių nusikaltimų, jis taip pat nėra atsakingas už šalies vykdomą politiką. Karalius dalyvauja formuojant ministrų kabinetą, pasirašo ir skelbia parlamento priimtus įstatymus, yra reguliariai informuojamas apie vyriausybės vykdomą politiką ir turi patariamąją teisę. Belgų karalius taip pat yra Belgijos ginkluotųjų pajėgų vadovas ir skiria aukščiausius karininkus.

Danija, dabartinė karalienė – Margretė II. Kaip ir Belgijoje, Danijoje karalienei patikėta daugiau formali ir simbolinė rolė. Ji oficialiai vadovauja Valstybės tarybai, kurioje aptariami svarbiausi valstybės reikalai, tačiau jie čia nėra sprendžiami. Tiesa, išskirtiniu atveju, jei Danija liktų be parlamento, Margretė II ar jos įpėdiniai gali priimti konstitucinei santvarkai palaikyti būtinus įstatymus, tačiau vos išrinkus naują parlamentą jis juos dar kartą svarstytų. Savarankiškai Danijos karalienė gali teikti amnestiją nuteistiesiems, skirti apdovanojimus bei į pareigas skirti valstybės tarnautojus. Beje, šios šalies monarchai būtinai turi priklausyti Danijos Evangelikų liuteronų bažnyčiai.

Lichtenšteinas, dabartinis princas – Hansas Adamas II. Lichtentšteino princas turi bene daugiausiai praktinės valdžios nei bet kuris kitas Europos monarchas. Jis turi veto teisę priimant įstatymus, atstovauja šaliai užsienio politikoje, tvirtina ministrų kabineto narius, o parlamento prašymu gali juos ir paleisti.

Liuksemburgas, dabartinis kunigaikštis – Henris. Kunigaikščiui šalies konstitucija garantuoja visišką teisinę neliečiamybę, tačiau realios valdžios jis turi nedaug. 2008-aisiais, kai Henris atsisakė pasirašyti parlamento priimtą įstatymą, įteisinantį eutanaziją, valdantieji pakeitė konstituciją ir nuo šiol kunigaikščio parašas nebėra būtinas įstatymams įsigalioti. Liuksemburgo kunigaikštis išliko oficialiu Liuksemburgo atstovu, taip pat gali teikti malonę nuteistiesiems bei skirti titulus.

Monakas, dabartinis princas – Albertas II. Monako princui suteikiama visiška teisinė neliečiamybė, jis taip pat turi veto teisę, kuria dalinasi su Nacionaline taryba. Savarankiškai princas negali pasirašyti jokių tarptautinių dokumentų, o suteikti pilietybę, suteikti malonę ar amnestiją nuteistiesiems jis gali tik po konsultacijų su Karališkąją taryba ir gavęs Nacionalinės tarybos pritarimą.

Nyderlandai, dabartinis karalius – Willemas Alexanderis. Pagal Nyderlandų konstituciją, šios šalies monarchas turi absoliučią teisinę neliečiamybę ir visa atsakomybė už politinius sprendimus yra perkelta ant ministrų pečių. Nyderlandų karalius atitinkamus įstatymus pasirašo kartu su tą sritį kuruojančiu ministru. Nors konstitucija numato, kad karalius gali atsisakyti pasirašyti vieną ar kitą priimtą įstatymą, bet praktiškai šia teise labai retai naudojamasi.  Nyderlandų monarchas aktyviai dalyvauja formuojant vyriausybę ir teikia ministro pirmininko kandidatūrą tvirtinimui. Konstitucija taip pat numato, kad vyriausybė gali būti paleista karališkuoju dekretu, tačiau kaip ir kiti valstybinės svarbos dokumentai, šis turi turėti atitinkamo ministro (šiuo atveju premjero) parašą. Nyderlandų karalius taip pat yra oficialus šalies atstovas ir vyksta į oficialius vizitus bei oficialiai vadovauja Nyderlandų valstybės tarybai, kuri pataria vyriausybei ir tuo pačiu yra aukščiausiasis administracinis teismas. Taip pat karalius turi stiprią neoficialią valdžią kaip nuolatinis vyriausybės patarėjas.

Norvegija, dabartinis karalius – Haroldas V.  Norvegijos konstitucija karaliui suteikia nemažai vykdomosios valdžios galių, bet jos, kaip ir kitų Europos monarchų atveju, yra daugiau simbolinės, nei realios. Pavyzdžiui, Norvegijos karalius turi teisę vetuoti priimtus įstatymus, tačiau  praktiškai šia teise nebuvo pasinaudota nuo 1898-ųjų. Norvegijos karalius oficialiai vadovauja Norvegijos Evangelikų liuteronų bažnyčiai, tačiau realiai sprendimus dėl vyskupų skyrimo ar kitų su bažnyčios veikla susijusių klausimų priima atsakinga ministerija. Karalius taip pat turi teisę į postus skirti aukštus valstybės, bažnyčios ar kariuomenės pareigūnus, o esant reikalui net ir paleisti ministrų kabinetą, tačiau tik su Valstybės tarybos pritarimu. Karalius skiria ordinus bei apdovanojimus ir yra oficialus Ginkluotųjų pajėgų vadas.

Švedija, dabartinis karalius – Karlas XVI Gustavas. Šioje šalyje visa vykdomoji valdžia priklauso vyriausybei, o tam, kad įstatymai įsigaliotų, karaliaus parašo net nereikia. Švedijos karalius taip pat nedalyvauja nei skiriant ministrą pirmininką, nei jo kabineto narius. Monarchas oficialiai atidaro Riksdago (parlamento) sesijas, yra reguliariai supažindinamas su vyriausybės vykdoma vidaus ir užsienio politika. Nepaisant simbolinių galių, Karlas XVI Gustavas yra laikomas oficialia valstybės galva.

Jungtinė Karalystė (Didžioji Britanija), dabartinė karalienė – Elizabeth II (Elžbieta II). Šioje valstybėje, kuri, beje, neturi oficialios konstitucijos, karalienė turi labai mažai įtakos tiesioginiam vyriausybės darbui. JK monarchas yra Anglikonų bažnyčios galva, bet net ir ši bažnyčia turi savo atskirus valdymo organus. Esant reikalui, karalienė skiria ministrą pirmininką, kuris savo ruožtu formuoja ministrų kabinetą, tačiau nušalinti jo nuo pareigų negali. Karalienė taip pat neturi net teorinės teisės paleisti parlamentą. Nors teoriškai kai kurios įstatymų leidžiamosios galios ir yra karalienės prerogatyva, tačiau praktiškai viską sprendžia ministras pirmininkas. Teoriškai karalienė turi teisę skirti ir atleisti ministrus, reguliuoti valstybės tarnautojus, išduoti pasus, paskelbti karą ar taiką, sudaryti tarpvalstybines sutartis bei sąjungas, tačiau praktiškai daugumai šių veiksmų reikalingas parlamento pritarimas. JK monarchė yra oficiali karalystės Ginkluotųjų pajėgų vadovė, skiria šalies ambasadorius ir priima užsienio diplomatų įgaliojimus. Tarp kitų karalienės įgaliojimų yra prievolė paskelbti kasmetinių parlamento sesijų pradžią ir pabaigą bei pasirašyti priimtus įstatymus. JK karališkosios šeimos nariai turi teisinę neliečiamybę.  Karalienė gali tik išsakyti savo nuomonę vienu ar kitu klausimu ir tėra valstybės simbolis. Jai patikėtos tokios užduotys kaip titulų teikimas.

Ispanija, dabartinis karalius – Karlas I. Ispanijoje karalius Chuanas Karlosas I turi įgaliojimus skelbti įstatymus, šaukti referendumus konstitucijoje numatytais atvejais, skirti ir atstatydinti ministrus ministro pirmininko teikimu, leisti Ministrų Tarybos patvirtintus dekretus, teikti karinius ir valstybinius apdovanojimus bei titulus. Karalius taip pat yra oficialus Ispanijos ginkluotųjų pajėgų vadas, karališkųjų akademijų globėjas bei turi teisę teikti amnestijas nuteistiesiems. Taip pat karalių saugo politinė neliečiamybė, t. y. jis negali būti laikomas atsakingu už vyriausybės vykdomą politiką.

Andora, dabartiniai princai – Prancūzijos prezidentas Fransua Holandas ir Ispanijos Urgello regiono vyskupas Joanas Enrikas Vives Sicilia. Ši nykštukinė valstybė skiriasi nuo prieš tai aptartų tuo, kad princo sostą čia dalinasi du asmenys ir nė vienam jų neprivalu būti karališkos šeimos atstovu. Vienu iš Andoros princų automatiškai tampa išrinktasis  Prancūzijos prezidentas, o kitą, Urgello regiono (Ispanija) vyskupą, skiria popiežius. Abu princai prižiūri Andoros valstybinių bei valdžios institucijų veiklą, yra nuolat informuojami apie vykdomą politiką. Tačiau Andoros konstitucija jų vaidmenį apibrėžia kaip grynai simbolinį, nes be vyriausybės vadovo ar kito atitinkamo valstybės pareigūno parašo jie neturi jokių galių.

Kaip matome, karališkosios šeimos Europoje daugiausiai užima simbolinę rolę. Didžiosios daugumos įgaliojimai pasibaigia dalyvavimu formuojant vyriausybę. Taigi, ar jie vis dar reikalingi šiuolaikiniame pasaulyje? Ir taip, ir ne.

Monarchijos priešininkai ir modernios respublikos šalininkai simbolinę monarchų rolę laiko esant visiškai nereikalinga ir betiksliu mokesčių mokėtojų pinigų švaistymu. Tai ypač buvo girdima Ispanijoje šį pavasarį, kai tūkstančiai protestuotojų išėjo į gatves, reikalaudami grįžti prie respublikos santvarkos ir nuversti dabartinį karalių Chuaną Karlosą I. Pagrindinės nepasitenkinimo priežastys buvo prabangi karaliaus medžioklė Afrikoje tuo metu, kai šalies ekonomika išgyvena tikrai ne geriausius laikus, bei princesės Kristinos sąsajos su didžiuliu korupcijos skandalu.

Tiesa, kitose aukščiau aptartose šalyse ekonomikos būklė nepalyginamai geresnė nei Ispanijoje, todėl nepatenkintųjų karališkųjų šeimų išlaikymo išlaidomis yra kur kas mažiau. Pavyzdžiui, tiek Nyderlanduose, tiek ir Jungtinėje Karalystėje monarchai yra neatsiejama šių šalių gyventojų tautinės savimonės dalis. Nyderlanduose Karalienės (gimimo) diena (neseniai pervadinta į Karaliaus dieną) yra viena svarbiausių metų švenčių, į gatves sutraukianti šimtatūkstantines oranžine spalva pasidabinusių žmonių minias, o Jungtinė Karalystė užgniaužusi kvapą laukė Kembridžo hercogienės Kate ir princo Viljamo sūnaus, kuris į sostą sės tikriausiai ne anksčiau nei šio amžiaus pabaigoje, gimimo. Tuo tarpu Belgijoje iš naujojo belgų karaliaus Filipo tikimasi, kad jis sugebės išlaikyti vieningą kultūriškai ir lingvistiškai susiskaldžiusią šalį.

Šie pavyzdžiai rodo monarchijos simbolinę svarbą vis labiau globalėjančiame pasaulyje.

Bet ne visiems simbolinė monarchų valdžia yra prie širdies. Pavyzdžiui, Rusijos laikraščio „Pravda“ apžvalgininkas Sergejus Vaselinkovas neslepia savo skeptiško požiūrio į Europos monarchus. Jam labiausiai užkliūva tai, kad dabartiniai karaliai ir karalienės nebeturi realios valdžios, nebeatstovauja tradiciniams krikščioniškos moralės standartams ir tėra tik žaislai įtakingų politikų rankose.

Su šiuo teiginiu sutikti lengva, tačiau norėtųsi jį pateikti kitoje šviesoje. Taip, monarchai, kaip jau minėta, nebeturi absoliučios valdžios ir nėra aktyvūs politikos dalyviai. Tačiau jų liberalumas yra modernėjančios Europos padarinys – jei karališkosioms šeimoms ir lemta išlikti, tai tik tokiu atveju, jei jos transformuosis ir modernizuosis bei atsisakys aktyvios rolės politikoje. Būtent tai šiuo metu ir vyksta karališkoje Europos padangėje: princai ir princesės kuria šeimas su paprastais mirtingaisiais, monarchai aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime, bet ne politikoje ir tuo pačiu išlieka kiek atitolusiais buvusios valstybės galybės simboliais, suteikiančiais prasmę daugelio žmonių tautinei savimonei. Kaip prognozuoja Vokietijos istorikė Monica Wienfort (Monika Vinfort), jei monarchus turinčiose šalyse nekils valstybiniai perversmai, konstitucinės monarchijos turi šansą išlikti dar ilgai. O perversmais šiose aukštu gyvenimo lygiu pasižyminčiose šalyse dar nekvepia.

Parengta pagal „The Independent“, „Pravda“, „Deutche Welle“ informaciją bei atitinkamų valstybių konstitucijas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 2)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras