Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  JAV geopolitika: neišvengiama imperija? (48)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2013 08 14

Žinoma Amerikos analitinė agentūra „Stratfor“, kuri dar kartais vadinama „neoficialia CŽV“ (todėl visa  jos publikuojama medžiaga yra verta išskirtinio dėmesio), paruošė dviejų dalių teorinį-praktinį dokumentą „Jungtinių Valstijų geopolitika“ („The Geopolitics of the United States“: 1 dalis <http://www.stratfor.com/analysis/geopolitics-united-states-part-1-inevitable-empire>; 2 dalis <http://www.theinternationalchronicles.com/the_geopolitics_of_the_united_states_part_2_american_identity_and_the_threats_of_tomorrow>). Jame nuodugniai analizuojamas JAV, kaip imperijos, susiformavimo procesas, amerikietiškos geopolitikos prigimtis ir imperatyvai bei esamos ir potencialios grėsmės Jungtinių Valstijų pozicijoms tarptautinėje arenoje.

Prieš pereinant prie šių grėsmių, kaip jas pateikia „Stratfor“ ekspertai, vertinimo, būtina paaiškinti, kaip JAV, jų nuomone, žiūri į pasaulį ir kokią vietą jame mato sau. Šiame kontekste dokumente teigiama: „Amerikiečiai buvo įsitikinę, kad tokia situacija, kai viskas aplinkui gali gerėti, privalo gerėti ir gerės kiekvieną dieną, yra natūrali. Amerikiečiai nusprendė, kad jų klestėjimas ir saugumas yra lemties (angl. Destiny), kuri išskiria juos iš likusios žmonijos, rezultatas. Amerikiečiai pajuto, kad jie tam tikra prasme yra geresni, kad likimas paruošė juos didžioms veikoms, kad jiems ne šiaip sau pasisekė gyventi ten, kur jie gyvena. Tai hipertrofuotas ir klaidingas įsitikinimas, tačiau būtent jis grindžia amerikietišką maniją ir pasipūtimą“. Toliau „Stratfor“ analitikai aiškina, kad toks Amerikos požiūris veda prie to, jog bet koks su ja susijęs reikšmingesnis negatyvus įvykis (pavyzdžiui, Pearl Harbor ataka) ar išorinės įtakos JAV atžvilgiu apraiška iš pradžių pagimdo depresiją, kuri virsta panika dėl galimos silpnybės ir stimuliuoja galingą atoveiksmį (kartais sudrebinantį visą pasaulį).

Pažymėtina, kad Jungtinių Valstijų įkūrėjai ragino jauną šalį susilaikyti nuo kišimosi į tarptautinius reikalus (ypač europinius) ir 140 metų šita taisyklė gerai veikė. Tačiau Amerika jau seniai nebe ta, kuri kadaise buvo – ji įsitikinusi savo išskirtinumu ir paniškai bijo iššūkio, kas kaip tik ir kelia jai didžiausią grėsmę. Dėl kitų, kaip rašoma dokumente, Vašingtonui neverta ypatingai jaudintis: „Funkciškai JAV valdo Šiaurės Amerikos kontinentą, kadangi kontroliuoja jame praktiškai viską, ką būtina kontroliuoti. (...) Bet kuri grėsmė Jungtinėms Valstijoms kils už Šiaurės Amerikos ribų ir valstybė, kuri potencialiai sugebės nustumti JAV nuo pjedestalo, turės apimti visą kontinentą, kaip ir pati Amerika. 2011 m. tokių valstybių vis dar nesimato. Taip pat nesimato valstybės, kurios iškilimas yra neišvengiamas. (...) Iš tikrųjų planetoje (už Šiaurės Amerikos ribų) yra tik dvi vietos, kurių teritorijoje potencialiai gali atsirasti JAV varžovas. Viena iš šitų vietų – Pietų Amerika. (...) Kita – Eurazija“, - konstatuoja „Stratfor“ ekspertai.

Tuo pat metu jie pabrėžia, kad, nors geopolitinė Pietų Amerikos konsolidacija su Brazilija (kuri suvienys Paragvajų, Urugvajų ir Argentiną) priešakyje yra neišvengiama, greitai ji tikrai neįvyks. Eurazijoje yra Europa, Rusija (NVS) ir Kinija. Pirmas subjektas, anot „Stratfor“ analitikų, nėra pavojingas: nors Vokietija, pasinaudodama eurozonos krize, šiuo metu ir bando federalizuoti ES, priversti daugybę valstybių atsisakyti savo suvereniteto vardan europinių (suprask, vokiškų) ambicijų, tai yra labai sunkus uždavinys, jau nekalbant apie Europos ir Amerikos tarpusavio priklausomybę bei draugystę.

Toliau įdomiausias dalykas. Šiandien didelė tarptautinės politikos ekspertų dalis yra linkusi pritarti nuomonei, kad Vašingtonas beveik galutinai apsisprendė dėl Kinijos kaip savo pagrindinio varžovo. Tačiau „Stratfor“ mano, jog Kinija nėra grėsmė. Pagrindiniai argumentai yra du. Pirma, „Rytų Azijos, įtraukiant Kiniją, augimas priklauso nuo dabartinės ekonominės ir saugumo sistemos, kurios ji nekontroliuoja ir kuri visiškai priklauso nuo to, kokią strateginę politiką šiuo metu vykdo JAV. Jeigu amerikiečiai pakeis savo ketinimus, dabartinė sistema, o kartu ir Rytų Azijos ekonominis augimas, gali išgaruoti per naktį“. Paprastai tariant, jeigu Amerika staiga nuspręs, kad ji daugiau nenori priklausyti nuo kiniško importo, JAV tai bus problema, kurios sprendimas užtruks kurį laiką, o Kinijai tai bus katastrofa. Būtent todėl, kaip aiškina „Stratfor“ analitikai, Pekinas vengia konflikto su Vašingtonu.

Antra, Kinija yra priversta gyventi su didžiuliu vargingos populiacijos balastu ir kai sistemos valdymo galimybės išseks, šalis susidurs su rimta socio-ekonomine krize, kuri visai gali baigtis jos dezintegracija. Trumpai sakant, nereikia kinams trukdyti – anksčiau ar vėliau jie patys žlugs, nes kitaip tiesiog negali būti: nepakeliamą naštą pakelti neįmanoma.

Lieka Rusija, ir šiuo atveju „Stratfor“ yra vienareikšmiška: „Paprasčiau tariant, Rusija šiandien yra šalis su didžiausiu potencialu ir stipriausiu suinteresuotumu mesti iššūkį Amerikos užsienio politikos tikslams“. Jeigu pažvelgtume giliau, tai šita situacija, remiantis „Stratfor“ ekspertų logika, yra tarsi užburtas ratas. Rusijai, kaip jie rašo, iš esmės niekas negrasina ir niekas nesiruošia jos pulti. Tačiau ji taip nemano ir politiškai-ekonomiškai centralizuojasi bei geopolitiškai plečiasi (nes mano, kad toks gynybos būdas yra efektyviausias), kas paverčia ją valstybe-kontinentu (daugiau apie Rusiją, kaip ją mato „Stratfor“, galima paskaityti „The Geopolitics of Russia: Permanent Struglge“  <http://www.colorado.edu/geography/class_homepages/geog_4892_sum10/Geopoliticsofrussia_stratfor.pdf>). Amerikai tai, tiesą pasakius, niekuo ypatingu negresia, nes rusai nesiruošia dominuoti pasaulyje – tik NVS erdvėje (panašiai, kaip JAV Šiaurės Amerikoje), ir net jų bandymai suvienyti pastangas su Vokietija yra, kaip jie tai įsivaizduoja, labiau periferinė gynyba, negu noras valdyti Europą. Bet Amerika vis tiek pradeda panikuoti, ir prasideda dvigubas atoveiksmis. Rusus tai tik dar labiau įtikina, kad jiems gresia pavojus, ir sustiprina – kuo labiau juos spaudi, tuo labiau jie mobilizuojasi (kaip pažymi „Stratfor“ analitikai: „JAV bėdai, Rusija yra labai atspari bet kokiai amerikietiškai įtakai, pradedant nuo įkalbinėjimų bei pažadų ir baigiant tiesioginiu spaudimu“).  

Šioje situacijoje norom nenorom pradedi tikėti konstruktyvistais, kurie aiškina, jog mes (taip pat valstybės) patys konstruojame savo realybę (fobijas, grėsmes, interesus ir t.t.), kuri kartais/dažnai turi mažai ką bendro su tikrove. Ir iš tos mąstysenos velniškai sunku ištrūkti, nes įvykių spiralė tik dar labiau ją sustiprina. Kitaip tariant, jeigu Amerika staiga prisimintų savo įkūrėjų patarimus dėl izoliacionizmo, Rusija iš esmės prarastų mobilizacinį potencialą ir iš pradžių sustotų, o po to nuosekliai pradėtų judėti vidinių problemų, kurių joje virš galvos, paaštrėjimo link, nes išorinis baubas kaip ir išnyktų. Tačiau Vašingtonas toliau panikuoja, o Maskva toliau ginasi ir kiekvienas patenkintas – tiek amerikiečiai su savo Manifest Destiny šizofrenija, tiek rusai su tokia pat beprotiška Trečiosios Romos, kuri niekada nežlugs, ideologija. Kuo visa tai pasibaigs, pasakyti sunku, bet nieko gero tai nežada.

Baigiant reikėtų pabrėžti, kad „Stratfor“ dokumentas iš esmės remiasi tradicine geopolitine logika, kurios rėmuose geografija yra aukščiau konjunktūros. Tačiau užsidarymas analitiniame geopolitinių požiūrių kalėjime yra toks pat ribotumas, kaip neadekvati amerikiečių ir rusų tapatybinė savivoka, kurią „Stratfor“ ekspertai vertina kaip grėsmę. Galimai būtent todėl nesueina galai Amerikos-Rusijos-Kinijos priešpriešos trikampyje, kai geopolitiškai „objektyvus“ pavojus Vašingtonui yra Maskva, o jis vis labiau koncentruojasi į Pekiną.

O gal tai sąmoningas „Stratfor“ blefas, kuris specialiai dezorientuoja konkurencines stovyklas? Gal dar vienas amerikietiško elito strateginio skilimo, renkantis pagrindinius geopolitinius konkurentus, požymis, kurių pastaruoju metu vis daugėja.                 

Kaip ten bebūtų, tie, kas mėgsta geopolitiką, skaitykite „Stratfor“ analitikų veikalą ir nepasigailėsite – rasite daug įdomybių pamąstymams ne vien apie Ameriką, Rusiją ir Kiniją (pavyzdžiui, apie Iraną, kurio branduolinių ambicijų jie visai nebijo, nes net neužsimena apie jas, arba Afganistaną, kurį, pasirodo, nugalėti neįmanoma, kurio demokratizacija sunkiai tikėtina ir kurio radikalizmo grėsmė nėra jau tokia didelė, bet kuriame verta turėti karines bazes).

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 48)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (4)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras