Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kinijos ekonomikos pagirios (II) (34)

Rimvydas Ragauskas
2013 08 26

Receptas aiškus – padidinti vartojimą

Vidaus vartojimas Kinijoje 2012 m. sudarė vos 36,3 proc.  BVP (1990 m. – 48,8 proc.), tai mažiausias rezultatas, palyginti su kitomis didžiosiomis valstybėmis. Ekonomikos subalansavimas reikalauja gerokai padidinti šį vartojimą. Pagrindinė priemonė siekiant šio tikslo yra namų ūkių pajamų, tiesiogiai koreliuojančių su vartojimu, didinimas. Receptas paprastas – namų ūkių pajamos ir vartojimas turi augti greičiau negu Kinijos ekonomika. Kol kas apie tokią tendenciją negalima kalbėti: per pirmuosius du 2013 m. ketvirčius namų ūkių pajamos augo 6,5 proc., o BVP – 7,5 proc. Tokie rezultatai susidaro dėl situacijos darbo rinkoje, kur atlyginimai šiais metais auga lėčiau negu įprastai. 

Grįžtant prie grynųjų gyventojų pajamų, jos sudaro 46,8 proc. BVP (2000 m. – 48,8 proc., o tai rodo tendenciją iš esmės santykiui nesikeisti). Kyla klausimas, kaip Kinijoje tokį ilgą laiko tarpą galėjo klostytis situacija, kai vartojimas ir grynosios pajamos yra tokios santykinai mažos? Į šį klausimą atsako Nobelio premijos laureatas ekonomikos srityje P. Krugmanas. Jis pasitelkia perteklinės darbo jėgos modelį, praeityje išplėtotą kito Nobelio premijos laureato – W. A. Lewiso (1915–1991). Pastarasis teigė, kad valstybės ankstyvoje savo ekonomikos plėtros stadijoje įprastai turi mažą modernų ekonomikos sektorių, tačiau šalia jo egzistuoja didelis tradicinės ekonomikos sektorius, kuriame gausu perteklinės darbo jėgos. Šios egzistavimas Kinijoje, pasak P. Krugmano, lemia tai, kad atlyginimus galima išlaikyti žemus net tada, kai ekonomika sparčiai auga. Pagrindinė mažo vartojimo priežastis yra mažos gyventojų pajamos, sukuriamos perteklinės darbo jėgos efekto, tačiau dabar šiam periodui ateina pabaiga, nes perteklinės darbo jėgos nebėra tiek daug.

Beje, reikėtų atkreipti dėmesį ir į dar vieną aspektą – 2011 m. bendrosios santaupos Kinijoje siekė 53 proc. BVP (palyginkite: JAV – 12 proc., Japonijoje – 22 proc.). Viena iš pagrindinių to priežasčių yra adekvačios socialinės rūpybos sistemos nebuvimas (pensijų, sveikatos apsaugos, švietimo ir t. t.), dėl to gyventojai taupo, kad esant reikalui galėtų apsirūpinti būtinosiomis paslaugomis.

Galima net neabejoti, kad vienas iš valdžios tikslų bus siekis skatinti kuo spartesnį vartojimą. Jį pasiekti nebus lengva: per ateinančius 10 m. norint, kad vartojimas sudarytų bent 50 proc. BVP (palyginkite: JAV vartojimas sudaro apie 70 proc. BVP, Japonijoje – per 60 proc.), kasmet vartojimo augimas turi viršyti BVP augimą 4 proc. (!). Stojant ekonomikai, vargu ar galima tikėtis drastiškai augančių gyventojų pajamų, todėl neabejotina, kad į problemą bus siekiama žiūrėti kompleksiškai. Dabar egzistuojančių ekonominių problemų šalinimas neabejotinai bus prioritetas Kinijos valdžiai.

Likonomics arba naujasis Kinijos ekonomikos kursas

Panašiai kaip Japonija, kurioje vykdomos didelio masto ekonominės reformos buvo pakrikštytos Abenomics pavadinimu (nuo Japonijos premjero ir reformų architekto Shinzo Abe pavardės), Kinijos ekonomikoje planuojamos vykdyti ir jau vykdomos reformos, kartais vadinamos Likonomics (nuo dabartinio Kinijos premjero Li Keqiango pavardės).

Kinijos ekonominių reformų programa susideda iš dviejų pagrindinių dalių, kurių įgyvendinimas reikštų didelio mąsto Kinijos ekonomikos transformaciją ir persiorientavimą, kuris, tikimasi, padėtų užtikrinti tvaresnį ekonomikos augimą.

Visų pirma Kinijoje šiuo metu leidžiama aiškiai suprasti, kad didelės finansinės valstybės injekcijos į ekonomiką ir dosni Centrinio banko (CB) politika jau yra praeitis. Kalbant apie ekonomikos stimuliavimą pažymima, kad valstybės investicijos bus skiriamos gerokai atsargiau ir tik į kruopščiai atrinktas sritis, tokias kaip socialiniai būstai, miestų infrastruktūra ir geležinkelių tinklo plėtra.

Minėtos investicijos yra glaudžiai susijusios su milžiniško masto urbanizacijos „projektu“, kurį įgyvendinant, tikimasi, iš provincijos (kur vis dar gyvena apie 50 proc. kinų, dažnai susiduriančių su skurdu) į miestus persikels 250 mln. Kinijos gyventojų. Kova su skurdu per urbanizaciją (miestuose koncentruota darbo pasiūla) išlieka vienas svarbiausių dabartinės valdžios tikslų. Tiesa, dabar pagrindinių migracijos srautų yra tikimasi ne į pakrantės, o į toliau nuo jūrų esančius miestus (pvz., Chengdu, Wuhan ir pan.). Vis dėlto čia galima įžvelgti kelias galimas problemas: 1) urbanizacijos procesai neabejotinai yra susiję su tolesniu kreditų augimu (ir nekilnojamojo turto burbulo pūtimusi); 2) nėra aišku, koks potencialas yra Centrinės Kinijos miestuose ir ar investicijos atsipirks; 3) lėtesnis ekonomikos augimas neabejotinai atsilieps naujų darbo vietų kūrimui ir atlyginimų augimui; 4) urbanizacijos procesus pakankamai apsunkina ir sudėtinga Kinijos demografinė situacija. Urbanizacija gali nebeturėti tiek potencialo, kiek kažkada turėjo – pusei Kinijos gyventojų jau persikėlus į miestus, provincijos gyventojų amžiaus mediana tapo apie 40 metų. Pripažinkime, kad tai yra tas amžius, kai retai pradedama nauja karjera.

Kalbant apie bankininkystės sektorių, geriausiu kredito pūtimosi stabdymo pavyzdžiu tapo birželio mėnesį CB priimtas sprendimas nebeskolinti bankams pinigų, todėl tarpbankinės palūkanos trumpam buvo šoktelėjusios iki 25 proc., o rinkoje pradėtas jausti pinigų trūkumas. Liepos 20 d. priimtas dar vienas esminis sprendimas, susijęs su bankininkystės sektoriumi, – buvo panaikinti anksčiau taikyti apribojimai paskolų palūkanoms nustatyti. Tikimasi, kad šis žingsnis sustiprins konkurenciją tarp finansinių institucijų ir paskatins bankus skolinti tikslingiau ir neignoruoti privataus verslo. Neabejotina, kad tai turėtų padėti kovoti su šešėlinės bankininkystės sektoriumi. Vis dėlto labiausiai laukiama indėlių palūkanų normų liberalizavimo. Priėmus šį sprendimą bankų sektorius būtų iš esmės transformuotas, o garantuotų pelnų periodas baigtųsi, nes bankai turėtų pradėti konkuruoti dėl indėlininkų pinigų. Dar viena priežastis, dėl kurios minėtas sprendimas būtų labai svarbus, yra ta, kad tai padėtų pritraukti pinigų srautus, nusėdančius šešėlinės bankininkystės sistemoje.

Antrasis dabartinio ekonomikos kurso aspektas yra struktūrinių reformų įgyvendinimas. Apibendrinant galima paminėti, kad Kinijos vyriausybė numatė reformų paketą, kurio įgyvendinimas reikštų Kinijos ekonomikos decentralizacijos didėjimą ir, tikimasi, tvarų ekonomikos augimą, taip pat būtų mažesnė priklausomybė nuo vyriausybės įgyvendinamų ekonomikos stimuliavimo priemonių. Šiandieną Kinijos valdžia dėsto planus mažinti biurokratiją ir kitus reguliacinius suvaržymus verslui (tikimasi, kad tai pritrauks privačias investicijas į pramonės šakas, kuriose dominuoja VVĮ); liberalizuoti valiutos keitimo kursą ir palūkanų normas; įvykdyti pridėtinės vertės mokesčio reformą (įtraukiant paslaugų apmokestinimą); liberalizuoti kapitalo srautus; didinti komunalinius mokesčius; papildomai apmokestinti gamtos išteklius; sustiprinti Kinijos piliečių teises į žemę; reformuoti nekilnojamojo turto registracijos sistemą ir t. t. Dar vienas svarbus aspektas yra siekis perorientuoti Kinijos pajūrio miestus iš „pasaulio fabriko“ į mokslinių tyrimų ir plėtros slėnius, aukštos klasės gamybos ir paslaugų centrus ir pan. Kitaip tariant, perorientuoti pajūrio zonas į didelę pridėtinę vertę kuriančius industrinį ir paslaugų sektorius.

Verta atkreipti dėmesį, kad Kinija jau daugybę kartų yra įrodžiusi, jog gali susitvarkyti su kylančiais iššūkiais. Vienas iš teigiamų ženklų ir didelis pokytis Kinijos ekonomikoje yra sparti paslaugų sektoriaus plėtra (2013 m. pirmojo ketvirčio duomenimis, paslaugų sektorius per metus išsiplėtė 8,3 proc., o gamybos ir statybų sektorius išsiplėtė 7,6 proc.). Jeigu ši tendencija išliks, tai gali gerokai palengvinti Kinijos pereinamąjį laikotarpį. Tam yra kelios priežastys: 1) paslaugų sektorius yra imlesnis darbo jėgai, tai reiškia didesnę darbo vietų pasiūlą, palyginti su prekių sektoriumi; 2) tai leidžia perorientuoti ekonomiką į tvaresnį augimo modelį mažinant resursams ir oro taršai imlias veiklas, susijusias su prekių gamyba; 3) tai leidžia išplėsti Kinijos ekonominę bazę. Prekybos sektoriaus plėtra gali tapti labai svarbiu momentu, tačiau net ir tokiu atveju Kinijos laukia sunkių išbandymų metas, po kurio paaiškės, ar šios valstybės kelias į turtingųjų klubą nesibaigs pusiaukelėje.

Parengta remiantis Petersono tarptautinės ekonomikos instituto, Carnegie fondo už tarptautinę taiką, portalų „Project Syndicate“, „Brookings“, „The Economist“ ir kt. ekspertų įžvalgomis.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 34)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras