Kovo 27-oji neabejotinai įeis į Latvijos ir Rusijos dvišalių santykių istoriją. Tačiau ar tądien pasirašyta ilgai laukta sienos sutartis iš tikrųjų pagerins dviejų valstybių santykius, kurie Maskvos iš esmės niekada nebus laikomi lygiaverčiais? Latvijos žurnalistai  atkreipė dėmesį, kad dar niekada nematė taip nuoširdžiai besidžiaugiančio savo šalies ministro pirmininko Aigaro Kalvyčio, koks jis buvo vizito į Maskvą metu: šventinė atmosfera žadėjo platesnes ekonominio bendradarbiavimo perspektyvas (latviai tikisi, kad atsinaujins rusiškos naftos tranzitas ir kt.), o prezidentas Vladimiras Putinas net prisipažino, kad labai mėgsta latviškus šprotus.

Istorine sienos sutartimi besidžiaugiantiems latviams vertėtų prisiminti savo kaimynų patirtį ir neužmiršti, kad abiejų šalių parlamentų dar neratifikuota sutartis jokio didelio pasiekimo nereiškia. Lietuva puikiausiai prisimena, kaip galima šiuo klausimu manipuliuoti ir kartkartėmis netgi šantažuoti. Taigi kaimynams latviams, šiandien besidžiaugiantiems, kad oficialioji Maskva jų atžvilgiu keičia retoriką, dar reikia palūkėti. Kai Rusijos ambasadorius Latvijoje sugėdina estus, planuojančius iškeldinti bronzinį kareivį, atkreipdamas dėmesį, kad Latvijos valdžia skyrė pinigų gegužės 9-osios proga nuplauti armijos išvaduotojos memorialą, tai yra viena, o amžini rusakalbių padėties, pilietybės, fašistinės praeities koziriai – visai kas kita.  Jie bus dar ne kartą naudojami viešajai opinijai paveikti ir vienokiam ar kitokiam kišimuisi į kaimyninės valstybės vidaus reikalus pridengti. Netrukus po sutarties pasirašymo Rusijos strateginių tyrimų instituto direktorius Sergejus Oznobyščevas interviu Latvijos laikraščiui „Čas” pareiškė, kad šio svarbaus dokumento pasirašymas rodo tik viena: viršų paėmė požiūris, paremtas racionaliu šiandienos suvokimu – kad ir kaip giliai į didžiąją Europą brautųsi Latvija ir kitos Baltijos valstybės, geografiškai jos vis tiek liks šalia Rusijos. Ir, matyt, ne tik geografiškai. Todėl iliuziškai draugiški kaimyniniai santykiai yra labiau naudingi Rusijai, o ne regionui, šioje šalyje nepailstamai vadinamam Pribaltika arba artimuoju užsieniu.

Rusija net gali pažadėti prijungti Latviją prie planuojamo grandiozinio dujotiekio projekto, nes, kaip atvirai prisipažino Valstybės Dūmos deputatas, anksčiau URM kuravęs santykius su Latvija Michailas Demurinas, oficialiąją Maskvą pasirašyti sienos sutartį spaudė ekonominiai „Gazprom“ interesai. Tai ar dėl šių „interesų” Ryga atsisakė ir 2005 m. prie jau senokai parafuoto sutarties projekto prisegti specialią deklaraciją, kalbančią apie 1920 metų taikos sutartimi tarp šalių nubrėžtą sieną, pagal kurią Latvijai priklausė dabartinio Pytalovo (buvusios Abrenės) rajono teritorija? Kaip tik šis klausimas sukėlė Maskvoje politinio-lingvistinio nepasitenkinimo bangą: prezidentas V. Putinas tai pavadino „kvailomis teritorinėmis pretenzijomis”, tolygiomis „kietai išvirtiems auliniams.” O visai neseniai jis dar pareiškė, kad Latvija gaus ne Pytalovo rajoną, o nudvėsusio asilo ausis. Ir Latvija tas ausis gavo. O Rusijos žiniasklaida dar užsimena apie galbūt padarytas kažkokias nuolaidas, nes Rygai verkiant reikėjo pasirašytos sienos sutarties. Taip pat skelbiama, kad dabar Latvija galės imtis svarbaus ir išskirtinio tarpininkės vaidmens Rusijos ir Europos Sąjungos santykiuose. Šiame fone, rašo Rusijos žiniasklaida, turėtų pajudėti ne vienas didelis energetikos projektas. Tad kol kai kas svajoja apie laikus, kai galėsime paskelbti tikrą energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos, ši valstybė gali priversti viską persvajoti iš naujo.

Oficialioji Maskva neslepia, kad dabar jai bus kur kas lengviau paspausti Estiją, kuri, beje, taip pat prie sienos sutarties projekto bando „prikabinti” teritorinių pretenzijų paketą.

Latvijos parlamente sutarties ratifikavimo procedūras numatyta pradėti iškart po Velykų. Neabejodami sėkme, aukščiausi abiejų šalių atstovai jau ėmė kalbėti ir apie galimą istorinį Latvijos prezidentės Vairos Vykės-Freibergos valstybinį vizitą į Maskvą – tai padaryti jai belieka nedaug laiko, nes neišvengiamai artėja prezidentavimo kadencijos pabaiga. Tačiau garsioji sutartis jau apskųsta Konstituciniam teismui, 21 Saeimos deputatui pareiškus, kad šis dokumentas prieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui, sakančiam, kad tarptautinėmis sutartimis patvirtintą Latvijos teritoriją sudaro Vidzemė, Latgalė, Kurzemė ir Zemgalė. Kai kurie Latvijos politikai teigia, kad pasirašytoji sienos sutartis – valstybės išdavystė, nes teritorinius klausimus galima spręsti tik turint visų piliečių pritarimą. 

Dabar belieka tik stebėti, kieno interesai yra galingesni ir kaip istorija klostysis ateityje. Nors ekspertai pabrėžia, kad išties geri kaimyniniai Baltijos šalių santykiai su Rusija – iliuzinė regimybė, pagrįsta saikingu ar net besaikiu pataikavimu. Todėl kyla klausimas, ar visuomet verta principus ir įsitikinimus aukoti vardan racionalumo ir menamų ekonominių interesų, kurie net nežinia ar naudingi tiems, kurie jų nauda įtikėję.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.