Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Sunkus Azerbaidžano pasirinkimas (1)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2013 09 13

Rugpjūčio viduryje įvyko Vladimiro Putino vizitas į Azerbaidžaną, kuriame Rusijos lyderis nebuvo septynerius metus. Tai yra gera proga pakalbėti apie Baku prioritetus ir iššūkius užsienio politikos srityje.

Azerbaidžano santykius su Maskva gana tiksliai charakterizavo tinklalapis BBC – „partneriai, bet ne sąjungininkai“. Ilhamo Alijevo iš tiesų nepavadinsi prorusišku lyderiu. Nepalankių Kremliui jo žingsnių pavyzdžių užtenka. Pirma, savo energetinėje politikoje Baku jau seniai orientuojasi į Vakarus, o tiksliau – į Rusiją aplenkiančius naftotiekius ir dujotiekius. Šioje vietoje galima prisiminti ir Baku–Tbilisio–Džeichano naftotiekį, ir tai, kad šių metų gegužę buvo galutinai anuliuotas susitarimas dėl Azerbaidžano naftos eksporto per Novorosijską, ir ankstesnį Baku susidomėjimą „Nabucco“ projektu (vizito metu pasirašytas „Rosneft“ susitarimas su Azerbaidžano valstybine naftos kompanija šiame fone nieko ypatingo nereiškia). Antra, šalių santykius gerokai apkartino radiolokacinės stoties Gabaloje istorija. Rusija buvo suinteresuota pratęsti šio strateginio karinio objekto nuomą ilgam laikui, bet Azerbaidžanas griežtai pareikalavo padidinti nuomos mokestį. Galiausiai derybos atsidūrė aklavietėje ir Maskva nusprendė Gabalą pakeisti savais radiolokaciniais pajėgumais.

Trečias momentas, dėl kurio Rusija ir Azerbaidžanas niekada nepasidarys artimais sąjungininkais, yra Kalnų Karabacho konfliktas. Maskva iš esmės yra Armėnijos, kurioje dislokuota strategiškai svarbi rusų karinė bazė, pusėje. Be to, Armėnija yra Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos dalyvė, o Azerbaidžanas – ne. Tiesa, situacija įdomi tuo, kad Rusija parduoda Azerbaidžanui savo ginkluotę. Plačiai apie tai nešnekama, bet pranešime spaudai po įvykusių su V. Putinu derybų I. Alijevas leido sau tokį pareiškimą: „Žiniasklaidoje kartkartėmis pasirodo duomenų apie karinio techninio bendradarbiavimo apimtį, tačiau jie ne visada atspindi realijas. Turiu pasakyti, kad šiandieninė Rusijos ir Azerbaidžano karinio techninio bendradarbiavimo apimtis yra 4 mlrd. dolerių ir turi tendenciją augti. Esu įsitikinęs, kad ateityje šis bendradarbiavimas aktyviai tęsis. Azerbaidžanas jau yra pagrindinių rusiškos technikos, kuri pagrįstai vertinama kaip viena iš geriausių pasaulyje, pirkėjų sąraše.“

Armėnus šis faktas, žinoma, labai nervina, bet, kaip sakoma, „nieko asmeniško – grynas verslas“. Be to, jiems iš tikrųjų nėra dėl ko jaudintis: jeigu Maskva neleido Gruzijai susigrąžinti Abchazijos ir Pietų Osetijos, Azerbaidžanui pasiimti Karabachą irgi neleis, kad ir koks didelis būtų jo pastaruoju metu nuolat didinamas karinis biudžetas (Rusiją visai tenkina dabartinė situaciją: ji yra patogus pagrindas manipuliacijoms ir Armėnijos laikymui savo geopolitiniuose gniaužtuose, o, be to, nesikišimo atveju stipriai nukentėtų Maskvos, kaip posovietinės erdvės šeimininkės, įvaizdis tarptautinėje arenoje). Greičiausiai dar vienu rusų jėgos ginčytiname Kaspijos jūros regione demonstravimo pavyzdžiu (perspėjimu) turėjo tapti sargybos laivo „Dagestan“ su raketų kompleksu „Kalibr-NK“ vizitas į Baku Rusijos prezidento lankymosi Azerbaidžano sostinėje metu.

Ne paslaptis, kad Karabacho klausimas azerbaidžaniečiams yra vienas iš aktualiausių, ypač žeidžiantis jų nacionalinį orumą, ir turbūt vienintelis būdas Baku pasiekti sau palankų šio konflikto sprendimą yra reali, o ne deklaratyvi – kaip įprasta – Vakarų parama. Tačiau šiuo atveju viskas irgi nėra optimistiška.

Iš Europos ypatingos pagalbos tikėtis neverta, nes ji yra geopolitiškai nevieningas subjektas be aiškios strategijos posovietinėje erdvėje, kurią mintyse po Rusijos ir Gruzijos karo, atrodo, ji jau paliko Maskvai. Aktyvesnio įsikišimo į Karabacho problemą pagrindu galėtų tapti ES Rytų partnerystės programa, tačiau joje šiuo klausimu kol kas daugiau žodžių negu veiksmų, ir tai Baku vadovybei, beje, yra didelis nusivylimas. Nestiprina Azerbaidžano pasitikėjimo Europa ir tokie skandalai kaip Lietuvos diplomatų pokalbiai, prie kurių paviešinimo galėjo prisidėti ir seniai besistengiančios sumenkinti Rytų partnerystės programą Rusijos specialiosios tarnybos (gal iš pradžių ir buvo galima svarstyti dvi šio gėdingo epizodo versijas – rusišką ir vidaus kovos, bet sudėjus pokalbių išplatinimą su vėliau įvykusiu V. Putino vizitu į Azerbaidžaną vis labiau įtikinama atrodo pirmoji).

Šiame kontekste Azerbaidžanui belieka laukti paramos iš JAV, bet ir čia – kylanti siena. Demokratinė opozicija šalyje ilgą laiką atrodė beviltiška ir bejėgiška, tačiau artėjant prezidento rinkimams ji ne tik pradėjo rengti daugiau pilietinio protesto akcijų, bet ir sugebėjo susivienyti ir išrinkti bendrą savo atstovą kovai su I. Alijevu. Žinoma, dabartinio Azerbaidžano prezidento pozicijos yra gana tvirtos, bet jo nerimas greičiausiai didėja, tą patvirtina vis griežtesni valdžios (jėgos struktūrų) veiksmai per mitingus ir opozicijos atstovų atžvilgiu. Tačiau įdomiausia yra tai, kad žinomas Azerbaidžano žurnalistas Ejnula Fatulajevas (Eynulla Fatullayev) šiais metais straipsnyje „2 milijonai dolerių „Facebook revoliucijai“ Azerbaidžane“ apkaltino garsų amerikiečių Nacionalinį demokratijos institutą (NDI), kuris (pirmiausia – jo padalinio Azerbaidžane vadovas Aleksas Grigorjevas) sąmokslo teorijų mėgėjų dažnai siejamas su „spalvotųjų“ neramumų kurstymu ir organizavimu buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose (Gruzijoje, Ukrainoje, Moldovoje), „spalvotosios“ revoliucijos Azerbaidžane ruošimu (beje, tas pats E. Fatulajevas apkaltino ir Rusiją, kad ji su šioje šalyje gyvenančių azerbaidžaniečių diasporos pagalba siekia „jėga nuversti I. Alijevą“). Amerikos nemalonė gali būti susijusi su visiškai suprantamu Azerbaidžano nenoru tapti galimo JAV/Izraelio karo su Iranu, kur gyvena didžiulė azerbaidžaniečių diaspora, placdarmu.

Taigi, vaizdelis išeina nelabai koks (galbūt kaip tik todėl I. Alijevo veidas per bendrą su V. Putinu spaudos konferenciją buvo toks niūrus): su Rusija labiau priešai nei draugai (tas skambus žodis – „partneriai“); su Europa – viskas nuobodu, o Amerika, susidaro toks įspūdis, apskritai kelia vidinę bangą, netiesiogiai gąsdindama „spalvotąja“ revoliucija. Tai kas belieka? Gal Turkija?

Pastaroji Karabacho konflikte yra nuosekli Azerbaidžano sąjungininkė. Be to, neseniai Azerbaidžano parlamento Saugumo ir gynybos komiteto atstovas prabilo apie vieningos su Turkija kariuomenės formavimą, tam atseit „yra politinė valia ir pakanka resursų“. Tačiau Turkijos kelias irgi neperspektyvus: tiek dėl aštrėjančių jos vidinių problemų (konflikto tarp pasaulietiškos ir musulmoniškos valstybės šalininkų su kariuomene viduryje), tiek dėl joje stiprėjančių imperialistinių (pantiurkizmo) nuotaikų, kurios Azerbaidžanui nežada nieko gero.

Tai ką daryti I. Alijevui? Pirmiausia – išlikti valdžioje, kas greičiausiai ir pavyks. Na, o toliau tikėtis, kad Amerika pamirš apie Iraną, Rusija nenuspręs, kad Azerbaidžanas turi tapti Eurazijos sąjungos dalimi, o nafta dar ilgai bus reikalinga pasauliui. Ir, žinoma, vis laviruoti ir laviruoti. Sunku? O kas sakė, kad bus lengva?

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (4)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras