Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Globalizacija: baimės akys didelės (II) (34)

Viktoras Denisenko
2013 09 16

Tenka pasakyti, kad Lietuvos kontekste pokalbiai apie globalizaciją dažniausiai turi neigimą konotaciją. Globalizacijos labiau bijoma nei bandoma atrasti joje racionalų grūdą ir ryžtis išnaudoti šio proceso teikiamas galimybes. Antroje straipsnio dalyje bus bandoma išnagrinėti Lietuvos padėtį globalizacijos apimtame pasaulyje.

Globalizacija keliauja į Rytus

Į globalizacijos procesą Lietuva iš esmės įsitraukė po Sovietų Sąjungos žlugimo. Sovietinės imperijos subyrėjimas faktiškai paspartino globalizacijos procesą. Galima teigti, kad izoliuota Sovietų Sąjungos pozicija už „geležinės uždangos“ savotiškai stabdė jį, neleisdavo šiam procesui pasiekti tikrai globalių mastų – bent jau Europoje. Šiandien panašioje situacijoje – už tiesioginio globalizacijos poveikio ribų – yra Šiaurės Korėja ir kitos uždaros valstybės, tačiau vargu ar tai galima pavadinti jų pranašumu.

Globalizacijos apraiškų Sovietų Sąjungoje pasirodė tik pradėjus byrėti „geležinei uždangai“. Kaip simbolinį pavyzdį galima pateikti pirmąją Sovietų Sąjungoje „McDonald‘s“ tinklo užkandinę, kuri 1990 metų pradžioje buvo atidaryta Maskvoje. Prie šios užkandinės nusidriekdavo kilometrinės eilės, nes Vakarų (ir ne tik Vakarų) pasaulyje įprasta ir net nelabai aukštai vertinama užkandinė Sovietų Sąjungos gyventojams atrodė kaip tikras stebuklas.

Sovietų Sąjungos žlugimas buvo globaliu mastu svarbus įvykis. Dar tik byrant sovietiniam blokui Francis Fukuyama publikavo savo garsiąją esė apie istorijos pabaigą. Joje filosofas faktiškai skelbė globalią liberalaus pasaulio pergalę, po kurios atseit turėtų pasikeisti (nurimti) mums žinomi ir įprasti istoriniai procesai. F. Fukuyamos vizija buvo gana drąsi ir šiandien galima teigti, kad teisus greičiau buvo ne jis, o pirmoje šio straipsnio dalyje paminėtas Samuelis Huntingtonas su savo civilizacijų susidūrimo teorija.

Kad ir kaip ten būtų, Sovietų Sąjungos žlugimas leido Lietuvai grįžti į Europos žemėlapį ir kartu įsilieti į globalizaciją su visais šiam procesui būdingais atributais – pirmaisiais mūsų šalyje „McDonald‘s“ restoranais, turistinėmis ir darbo kelionėmis į užsienį, įsiliejimu į globalią informacinę erdvę bei siekiu prisijungti prie globalių organizacijų (tinklų) – Europos Sąjungos ir NATO.

„Baisi“ globalizacija

Globalizacijos procesus madinga vertinti neigiamai. Nurodomi įvairūs globalizacijos pavojai (ir ne visada galima teigti, kad nepagrįstai), kurių galima aptikti beveik visose gyvenimo srityse. Dažnai nuogąstaujama, kad kultūrinė globalizacija kelia pavojų nacionalinėms kultūroms ir jų savitumui: didžiosios valstybės yra kaltinamos kultūriniu imperializmu. Dažniausiai tokie kaltinimai pateikiami JAV: priekaištaujama, kad jos užvertė pasaulį savo menkaverte (tačiau labai populiaria) pramogine produkcija. Pavyzdžiui, priešindamasi šiai tendencijai Europos Sąjunga Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvoje rekomendavo, kad, kai tai įmanoma, televizijos kanalai bent pusę savo transliavimo laiko skirtų Europoje sukurtiems filmams ir programoms (http://europa.eu/pol/av/index_lt.htm). Tačiau kultūrinė globalizacija yra labiau teorinio pobūdžio grėsmė.

Lietuvai skaudesnė yra praktinė globalizacijos pasekmė – emigracija. Šiandien Lietuvos gyventojai kur kas paprasčiau renkasi emigracijos kelią nei anksčiau. Be to, emigraciją mūsų laikais dažniausiai lemia ekonominis, o ne ideologinis veiksnys. Galbūt esminis dalykas yra tas, kad, judėdami vieno „globalaus kaimo“ (Marshallo McLuhano terminas) ribose, žmonės nejaučia didesnio diskomforto. Europos Sąjungos formatas kaip tik palengvina žmonių judėjimą, suteikia jiems platesnę pasirinkimo laisvę. Kaip buvo minėta pirmoje straipsnio dalyje, šiandieninė ES yra tipiškas globalizacijos proceso pavyzdys. Dėl šios priežasties vadinamąjį euroskeptišką požiūrį galima prilyginti antiglobalistiniam požiūriui.

Europos Sąjungos idėjos oponentai dažniausiai pasisako už lokalų, nacionalinį valstybės raidos kelią. Tačiau toks kelias akivaizdžiai yra susijęs su savanoriškos (ar priverstinės) izoliacijos tendencijomis. Straipsnio autoriaus manymu, tai yra ėjimas į potencialią aklavietę. Matyt, aktuali užduotis, kuri turėtų būti keliama tokioje situacijoje – harmoningai įkomponuoti savo kultūrą, politinę ir socialinę patirtį į globalaus pasaulio patirtį.

Globalios Lietuvos vizija

Bijoti globalizacijos iš esmės nėra prasmės, nes kova su globalizacija primena kovą su vėjo malūnais (vienintelė galimybė įveikti globalizaciją – pasirinkti Šiaurės Korėjos kelią). Vadinasi, daug racionaliau yra pabandyti išnaudoti globalizacijos veiksnį savo naudai. Bent jau teoriškai tai yra įmanoma.

Galima pateikti pavyzdį iš aukštojo mokslo sferos, kuri šio teksto autoriui yra gana artima. Demografiniai procesai Lietuvoje jau šiandien mūsų aukštąsias mokyklas verčia nerimauti dėl ateities. Studentų skaičius mažėja kiekvienais metais, todėl aukštosios mokyklos yra rimtai susirūpinusios, kaip įveikti šiuos neigiamus padarinius. Jau gan atvirai kalbama, kad išeitimi taptų studentų iš kitų kraštų pritraukimas, nes šiuolaikinis jaunimas yra gana mobilus. Rimtai galvojama apie tai, kad išeitimi Lietuvai būtų studentai iš Rytų Europos, taip pat iš tokių milžinių kaip Kinija ar Indija. Žinoma, kalbama apie studentų, kurie mokėtų už savo studijas, pritraukimą (nors galbūt nepakenktų ir apgalvota valstybinių stipendijų geriausiems užsieniečiams studentams programa). Jau seniai žinoma, kad užsieniečių studentų pritraukimas yra geras verslas, stimuliuojantis šalies ekonomiką (studentai ne tik moka už savo mokslą, bet ir gyvena šalyje, leidžia joje pinigus). Tačiau čia nereikia pamiršti ir dar vieno svarbaus globalizacijos veiksnio – globalios konkurencijos. Didžiausia problema, kurią reikės spręsti – kaip paskatinti šiuos studentus rinktis studijas Lietuvoje, o ne Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje ar JAV. Čia, matyt, turėtų būti kompleksinė ne tik aukštųjų mokyklų, bet ir valstybės politika.

Tokių pavyzdžių galima rasti ir daugiau. Tačiau prieš realizuojant šiuos projektus visuomenėje turi būti įveiktos antiglobalistinės nuotaikos ir nugalėtos stiprios fobijos. Padaryti tai galbūt padėtų globalus, o ne lokalus požiūris ir į pačią Lietuvą. Globalios Lietuvos vizija leistų traktuoti mūsų valstybę ne tik geografiniu požiūriu, bet ir kaip sudėtingesnę socialinę, neapribotą sienomis sistemą (kultūrinį, socialinį ir politinį tinklą). Šiuo atveju norėtųsi priminti jau kiek primirštą Globalios Lietuvos programą, kurioje kaip tik kalbama apie tokius siekius (plačiau apie programą – http://www.urm.lt/index.php?2672288500). Lietuvos gyventojų ir su Lietuva save siejančių jos piliečių (bei tautiniu pagrindu su Lietuva susijusių asmenų), gyvenančių užsienyje, sėkmingas sujungimas į vieną „įsivaizduojamą bendruomenę“ (Benedicto Andersono terminas) leistų sumažinti baimes, susijusias su Lietuvos padėtimi globalizacijos situacijoje.

Žinoma, visiškai baimės niekada neišnyks. Visuomet atsiras žmonių, kurie vadins save antiglobalistais ir priešinsis globalizacijos procesams, tačiau, straipsnio autoriaus manymu, nerimui dėl globalizacijos apibūdinti labiausiai tinka posakis, kad baimės akys didelės.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 34)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (4)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras