Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  EP narė Laima Liucija Andrikienė: „Rusijos spaudimui pasiduoti neketiname“ (35)

Kalbėjosi Viktoras Denisenko
2013 09 24

Rytų partnerystės programa ir šios programos vadovų susitikimas Vilniuje lapkričio pabaigoje yra vienas svarbiausių Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai akcentų. Tačiau šiandien darosi akivaizdu, kad tokios valstybės kaip Ukraina ar Moldova tampa tikru mūšių tarp Vakarų (Europos Sąjunga) ir Rytų (Rusija) objektu. Šią situaciją portalui www.geopolitika.lt sutiko pakomentuoti Europos Parlamento narė Laima Liucija Andrikienė.

Kokias viltis Europos Sąjunga sieja su Rytų partnerystės politika bei su ES ir Rytų partnerystės vadovų susitikimu Vilniuje?

Laima Liucija Andrikienė (toliau – L. L. A.): Jei Europos Sąjungoje (ES) gyventume vien viltimis, toli nenuvažiuotume.

ES Rytų kaimynystės, partnerystės politika turi labai aiškiai suformuluotus tikslus, veiksmų planus, numatytas pasirašyti sutartis, taip pat nustatytus formatus, kuriuose veikiama – dvišalius ir daugiašalius. Šios politikos tikslas – gerovė, stabilumas ir saugumas ES rytinėje kaimynystėje, ji skirta 6 šalims: Ukrainai, Moldovai, Gruzijai, Armėnijai, Baltarusijai ir Azerbaidžanui. Priemonės tam tikslui pasiekti – politinis,  ekonominis, prekybinis, regioninis mūsų šalių ir visuomenių bendradarbiavimas, integracija atveriant vieni kitiems savo rinkas (laisvosios prekybos susitarimai) ir valstybių sienas (bevizis režimas), stiprinant politinį bendradarbiavimą, stiprinant demokratiją ir pilietinę visuomenę šiose šalyse.

Ši politika, prasidėjusi 2008 metais, pastaraisiais metais įgavo pagreitį, ir – ką čia slėpti – ypatingai skatinant Vidurio Europos valstybėms Lenkijai, Lietuvai, Latvijai, Estijai, Čekijai, taip pat Švedijos pastangomis – tapo ES išorės (užsienio) politikos flagmanu.

Tiesa, ankstesnieji ES ir Rytų partnerystės vadovų susitikimai nepasižymėjo didesniais rezultatais (2009 m. Prahoje, 2011 m. Varšuvoje), tačiau Vilniaus susitikimas Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai metu turi šansą tapti istoriniu. Istoriniu ta prasme, kad jame siekiama susitarimais, parašais po jais užfiksuoti pasiektą pažangą Rytų partnerystės valstybių integracijos su ES procesuose, kad tie procesai taptų negrįžtamais.

Paprastais žodžiais kalbant, turime apsikabinti tarpusavyje taip, kad niekas, jokia išorės jėga mūsų vienų nuo kitų nebeatplėštų...

Posovietinės erdvės, kurios vien pavadinimas implikuoja priklausymą Rusijos, kuri yra SSRS teisių ir pareigų perėmėja, įtakos zonai, jos „artimajam užsieniui“, nebeliks. Valstybių sateličių, skriejančių Rusijos orbitoje – taip pat.

Kaip čia neprisiminsi garsiojo rusų klasiko Michailo Lermontovo eilučių: „Proščaj, nemytaja Rosija, / Strana rabov, strana gaspod, / I vy, mundiry golubyje, / I ty, im predannyj narod.“ (Lik sveika, nepraustoji Rusija, / Vergų šalie, ponų šalie, / Ir jūs, mėlynieji mundurai, / Ir tu, jiems atsidavusi tauta.“).

Ar gali būti, kad M. Lermontovas, gyvenęs 19 amžiaus viduryje, geriausiai išreikštų 21 amžiaus ES Rytų partnerystės politikos esmę, versmę, prasmę ir giesmę?! Pasirodo – gali!..

Ar Rytų partnerystė pasiteisina? Kas joje gerai, o kas galėtų būti geriau?

L. L. A.: Visada gali būti geriau! Tačiau įvertinus tai, kad Rytų kaimynystės politika prasidėjo tik 2008 metais, jau Lietuvai ir kitoms Vidurio Europos šalims esant ES narėmis, manau, kad ES veikia sparčiai ir rezultatyviai. Po penkerių metų nuo šios politikos vykdymo pradžios pasirašyti Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimus su Ukraina, parafuoti analogiškus susitarimus su Gruzija ir Moldova – tai bus milžiniška pergalė. Tiesa – tai ne galutinis, o tik tarpinis finišas, bet neabejotinai milžiniškas ir labai svarbus žingsnis pirmyn. Ir kalbant ne tik apie tris čia minimas valstybes, bet ir apie kitas tris – Armėniją, Baltarusiją ir Azerbaidžaną. Geri pavyzdžiai užkrečia.

Kalbant apie tai, kas šioje politikoje galėtų būti geriau, paminėčiau, kad jai ES galėtų skirti dar daugiau dėmesio ir finansinės paramos. Politiniai tikslai ir planai, kai jie yra paremti pakankamu finansavimu, visada duoda geresnių rezultatų. Visi suprantame, kad ES gyvena sudėtingus laikus, ekonominė ir finansų krizė sumažino mūsų ekonomines galimybes, privertė peržiūrėti paramos kitoms šalims apimtis ir prioritetus, tačiau visi suprantame ir kitą tiesą: gerovė, stabilumas ir saugumas kainuoja, o šykštuoliui dažniausiai tenka mokėti du kartus...

Ukraina – kokie, Jūsų manymu, yra šios valstybės šansai pasirašyti Asociacijos sutartį su ES per susitikimą Vilniuje?

L. L. A.: Galimybės – didelės ir realios. Beliko visai nedaug: Ukraina turi atlikti kelis likusius „namų darbus“ – ir pasirašymui kliūčių nebeliks. Turime dar du mėnesius iki Vilniuje vyksiančio valstybių vadovų susitikimo, laiko pakanka.

Apie tai praėjusią savaitę kalbėta ir Jaltoje vykusiame susitikime, kur dalyvavę Rusijos atstovai drįso gąsdinti ir ES, ir Ukrainą, kad prieš Ukrainą gali būti panaudota teritorijos integralumo korta: girdi, Rytų Ukraina gali būti atplėšta, nes šioje šalies dalyje gyvenantys žmonės nori bendrystės su Rusija.

Rusija Ukrainą gąsdina ir šantažuoja nuolat, instrumentai ir metodai – iki skausmo pažįstami: Krymas, Rusijos karinis laivynas Juodojoje jūroje, manipuliacijos dujų kainomis naudojant tai kaip politinio spaudimo priemonę, gąsdinimai pakeisti vizų režimą, neįsileisti į Rusiją darbininkų iš Rytų Ukrainos.

Kad Rusija elgiasi visai ne kaip ES strateginė partnerė, kad visomis išgalėmis priešinasi mūsų Rytų partnerystės politikai, jau seniai ir niekam ne paslaptis. Kuriami scenarijai, kuriuose – ir Rusijai patogių politikų iškėlimas į aukščiausius postus, ir įšaldytų konfliktų (Kalnų Karabachas, Padniestrė), atplėštų teritorijų (Pietų Osetija ir Abchazija) kortos naudojimas. Arsenale – politinis ir ekonominis spaudimas, prekybiniai karai, į Rusijos rinką neįleidžiant tai Moldovos vynų, tai Ukrainos šokolado, tai Lietuvos pieno produktų. O už „gerą elgesį“ žadamos pigios dujos, šimtai milijonų finansinės paramos biudžeto „subalansavimui“, privilegijos prisijungus prie Rusijos inicijuojamos Muitų sąjungos, kurios naudingumu – kaip išdrįso?! – prieš savaitę sau leido suabejoti net Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka.

Ką ši sutartis suteiktų Ukrainai?

L. L. A.: Kalbame apie Asociacijos sutartį ir jos dalį – susitarimą dėl laisvosios prekybos. Tai politinio ir ekonominio suartėjimo, ES ir Ukrainos integracijos susitarimai, kuriais susitariančios šalys atveria viena kitai savo rinkas, naikinami iki šiol buvę prekybos barjerai, kvotos ir pan. Ši sutartis – tai ir politinio bendradarbiavimo sutartis.

Galima pasakyti ir taip, kad pasirašius ir ratifikavus Asociacijos sutartį tolesni žingsniai, jau dabar matomas veiksmų planas būtų toks: bevizis režimas, ES šalies kandidatės statusas Ukrainai ir narystės ES perspektyva.

Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai metu ES ir tokių Rytų partnerystės valstybių kaip Ukraina, Moldova ir Gruzija integracija turi pasiekti tokį lygį, kad procesai taptų negrįžtamais. Sudie, Rusija!

Kaip Europos Parlamentas planuoja reaguoti į politizuotą Rusijos spaudimą Rytų partnerystės šalims?

L. L. A.: Europos Parlamentas ir kitos ES institucijos ne tik planuoja reaguoti, bet jau reaguoja. Ir ne tik į Rusijos spaudimą mūsų kaimynams, bet ir į Rusijos spaudimą visai Europos Sąjungai bei ekonominį karą prieš Lietuvą, kuri šį pusmetį pirmininkauja ES Tarybai ir Rytų partnerystę yra įvardijusi kaip vieną svarbiausių pirmininkavimo prioritetų.

Rugsėjo 12-ąją Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl Rusijos spaudimo Rytų partnerystės šalims. Buvau ne tik viena šios rezoliucijos iniciatorių, bet ir bendraautorių. Rezoliucijoje aiškiai išreikšta Europos Parlamento reakcija, kuri yra vienareikšmiškai neigiama, smerkianti Rusiją dėl daromo spaudimo ir primygtinai primenanti jai jos pačios įsipareigojimus Pasaulio prekybos organizacijai (PPO), taip pat kitus tarptautinius susitarimus, kurių Rusija privalo besąlygiškai laikytis. Europos Parlamentas šia rezoliucija taip pat pareikalavo, kad Europos Komisija imtųsi reikiamų priemonių sutramdyti Rusijai. Rengiant rezoliuciją dėl jos sutarė visos EP frakcijos, išskyrus komunistų frakciją, kuri nebuvo aktyvi rezoliucijos rengimo dalyvė.

Pažymėsiu, kad dar prieš šią rezoliuciją, rugsėjo 4–6 d. Vilniuje vykusioje ES saugumo ir gynybos tarpparlamentinėje konferencijoje taip pat kalbėjome apie Rusijos daromą spaudimą Armėnijai, Ukrainai, Moldovai, Gruzijai, Baltarusijai. Konferencijoje dalyvavo gausi Europos Parlamento delegacija, taip pat visų ES valstybių ir šalių kandidačių nacionalinių parlamentų delegacijos. Baigiamosiose šios konferencijos išvadose taip pat kalbama apie Rusijos spaudimą politikos, ekonomikos ir prekybos srityse, kuris prieštarauja Helsinkio susitarimų dvasiai, nesiderina su Rusijos įsipareigojimais PPO. Taip pat pabrėžiamas vieningos ir nuoseklios ES pozicijos šiuo klausimu būtinumas, o Europos Komisija raginama imtis intensyvių veiksmų, kad Vilniaus susitikime būtų pasiekta tokia pažanga ES ir Rytų partnerystės valstybių suartėjime, kad procesai taptų negrįžtami. Ši išvada, beje, atsirado Lietuvos atstovų iniciatyva ir siūlymu, ta tema vienoje tarpparlamentinės konferencijos sesijų kalbėjau ir aš.

Čia pažymėsiu, kad esu Europos Parlamento Tarptautinės prekybos komiteto nuolatinė pranešėja Pietų Kaukazo valstybių (Gruzijos, Armėnijos, Azerbaidžano) klausimais, vadovauju Pietų Kaukazo valstybių stebėsenos grupei, kuri prižiūri, kaip vyksta ES ir minėtų valstybių derybos dėl laisvosios prekybos sutarčių (Gruzija ir Armėnija), kokia yra ES ir Azerbaidžano bendradarbiavimo prekybos (įskaitant energetiką) srityje padėtis ir t. t. Mes dirbame jau ne vienerius metus, parlamentinė stebėsena atliekama nuolat, kai reikia – į uždarus stebėsenos grupės posėdžius kviečiami ES derybininkai, Europos Komisijos atstovai, su kuriais aptariama derybų eiga, ieškoma tinkamų sprendimų.

Pažymėsiu, kad Europos Parlamentas neužsiima vien deklaracijomis ar rezoliucijų priėmimu. Su Europos Komisijos nariais, Komisijos specialistais, Rytų partnerystės valstybių politikais mes bendraujame nuolat, deriname pozicijas ir veiksmus. Kai reikia – pasiūlome Europos komisarams konkrečius žingsnius, veiksmus. Pavyzdžiui, kai prieš kelias savaites Rusija vėl uždarė savo rinką Moldovos vynams, komisaras Štefanas Fule sureagavo nedelsiant pareikšdamas, kad Moldovos vynai yra geri, Rusijos sprendimas –niekas kitas, kaip politinis spaudimas, todėl Europos Sąjunga plačiau atidaro savo rinką moldaviškiems vynams. Kaip atsirado šis sprendimas – mūsų vidaus reikalas, detalių neatskleisiu, tačiau tai įvyko ne be europarlamentarų įsikišimo. Šis pavyzdys – vienas iš daugelio. Mes su Rytų partneriais dirbame ranka rankon ir Rusijos spaudimui pasiduoti neketiname.

Kaip toliau turėtų plėtotis Rytų partnerystės programa? Kokios šios programos šalys galėtų dar labiau priartėti prie susivienijusios Europos?

L. L. A.: Rytų partnerystės programa, kaip žinoma, yra sukurta šešioms šalims, kurias čia ir aptarinėjame. Toliausiai yra pažengusi Ukraina, po jos eina Gruzija ir Moldova. Armėnija galėjo būti tarp Gruzijos ir Moldovos, bet šios šalies prezidentas, rugsėjo pradžioje iškviestas į Maskvą, po susitikimo su Rusijos prezidentu paskelbė sudėjęs ginklus: Armėnija jungsis prie Muitų sąjungos. Galima bandyti pateisinti tokį elgesį, suvokiant ir įvertinant „rankų išsukinėjimo“ meną ir įgūdžius, kuriais pasižymi V. Putino Rusija. Kalnų Karabachas, taip pat susitarimai dėl ginklų ir dujotiekio, kuriuos Rusijai pavyko įsiūlyti Azerbaidžanui vasaros pabaigoje – tai, ir kai kas daugiau, Armėnijos prezidentui buvo padėta ant stalo dar prieš jam vykstant į Maskvą. Tačiau vis tiek manau, kad toks Armėnijos prezidento sprendimas yra klaida, radikaliai kreipianti šalį iš pasirinkto strateginio suartėjimo su Europos ir Vakarų politinėmis, ekonominėmis, karinėmis struktūromis kelio. Armėnija meta kelią dėl takelio, kurio pabaigoje – aklagatvis. Aklagatvyje judėjimo beveik nėra, ten – geriausiu atveju – galima bandyti atsipūsti, pailsėti, jėgas naujam žygiui sukaupti. Pabrėžiu – geriausiu atveju, tačiau politika yra toks dalykas, kur visada reikia būti pasiruošus ir blogiausiam scenarijui.

Kalbant apie artimiausius Rytų partnerystės politikos darbus pirmiausia reikia žinoti, kuo baigsis Vilniaus susitikimas. Jei jis baigsis tuo, ko tikimasi, tai artimiausi darbai bus sutarčių su Ukraina ratifikavimas, taip pat sutarčių su Moldova ir Gruzija pasirašymas (nes parafuosime Vilniuje sutartis su šiomis šalimis). Baltarusija ir Azerbaidžanas, taip pat Armėnija lieka ES Rytų partnerystės politikos darbotvarkėje.

Ar Europos Parlamentas stebi informacinius išpuolius prieš ES Tarybai pirmininkaujančią Lietuvą? Ar planuoja kaip nors reaguoti?

L. L. A.: Europos Parlamentas neaptarinėjo ir neaptarinės Lietuvos diplomatų pokalbių telefonu paviešinimo istorijos. Užtikrinti diplomatų pokalbių saugumą ir slaptumą – Lietuvos saugumo tarnybų darbas. Visi suprantame, kad aukštųjų technologijų amžiuje apskritai pokalbių ar susirašinėjimo privatumas ir slaptumas, jų konfidencialumas tampa sunkiai įvykdoma užduotimi. Iš šio įvykio kai ko turėjo išmokti visos Lietuvos institucijos, visų pirma – kaip reikėtų reaguoti į tokius išpuolius. Ir prisiminti, kad diplomatai nėra kurio nors valstybės asmens asmeninio pasitikėjimo pareigūnai: diplomatai dirba Lietuvos valstybei, o ne kuriam nors asmeniui.

Europos Parlamentas nėra stebėtojas, ši institucija yra aktyvi visų procesų, taip pat ir ES vykdomos Rytų partnerystės politikos dalyvė. Europarlamentarai, Europos Parlamento komitetai, frakcijos, delegacijos bendradarbiavimui su Rytų partnerystės šalimis, daugiašalis forumas – EuroNest parlamentinė asamblėja (EuroNest PA), jos komitetai, kurių vienam pirmininkauju aš, veikia nuosekliai ir aktyviai.

Šiandien išvykstu į Tbilisį, kur su Europos Parlamento Europos liaudies partijos (ELP) – didžiausios EP frakcijos – misija vykstame susitikti su Gruzijos premjeru Bidzina Ivanišviliu, taip pat kandidatais į prezidentus, kurie dalyvauja spalio 27 dieną šioje šalyje vyksiančių prezidento rinkimų kampanijoje. Lankysimės ir kalėjime, kur susitiksime su kalinamu buvusiu Gruzijos premjeru Vano Merabišviliu. Mums svarbu, kad Gruzijos prezidento rinkimai – paskutiniai rinkimai prieš vadovų susitikimą Vilniuje – atitiktų demokratijos standartus, kad jie būtų laisvi ir sąžiningi, kad valdžios perdavimo procesas po rinkimų būtų sklandus.

Rugsėjo 11-ąją Europos Parlamento delegacija EuroNest PA buvo susirinkusi Strasbūre, posėdžiavome su Europos Komisijos atstovais. Aptarinėjome problemas, ieškojome sprendimo būdų, kas darytina, kad Vilniaus susitikimas būtų sėkmingas. Aptarėme Rusijos veiksmus, ES institucijų poziciją, ką dar galime ir turime padaryti. Detalių neatskleisiu, bet visi klausimai aptariami, problemoms ieškoma sprendimų.

Drąsiai galiu patikinti, kad Rytų partnerystės politika šiandien ES yra viena svarbiausių ir tai yra pasiekta ne be Lietuvos atstovų Europos Parlamente darbo ir didelių pastangų.

Ačiū už pokalbį.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 35)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras