Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Katalonijos siekiai išbandys Europos Sąjungą (1)

Inga Popovaitė, politikos apžvalgininkė
2013 10 14

Baltijos šalys nebėra vienintelės, nepriklausomybės siekusios sudarydamos gyvą žmonių grandinę – Baltijos kelią. Rugsėjo viduryje panašų kelią pakartojo katalonai – šiaurės Ispanijos regiono, siekiančio nepriklausomybės, gyventojai. „Katalonija – nauja ES valstybė“ – tai pagrindinis nepriklausomybės siekiančių Katalonijos nacionalistų šūkis. Bet ar šis siekis realus?

Nepriklausomybės siekia dėl ekonominių priežasčių

Katalonijos nepriklausomybės siekį iš esmės skatina dvi priežasčių grupės: kultūrinių socialinių ir ekonominių. Pirmajai grupei priklausytų nepasitenkinimas tuo, kad Ispanijos vyriausybė nėra linkusi pripažinti, jog šalyje gyvena daugelio kultūrų ir tautų žmonės, kalbantys skirtingomis kalbomis. Pavyzdžiui, iš Katalonijos autonomijos statuto preambulės Ispanijos Konstitucinis Teismas išbraukė Katalonijos apibrėžimą kaip tautą ir nusprendė, kad šiame regione katalonų kalba neturi turėti pirmenybės, palyginti su ispanų kalba.[1]

Tačiau daug didesnį politinį svorį turi su Katalonijos regiono ir bendra Ispanijos ekonomine padėtimi susiję argumentai. Katalonija yra turtingiausias Ispanijos regionas, iš dalies ant savo pačių tempiantis ekonominės krizės purtomą Ispaniją. Kaip „The New York Times“ išspausdintame tekste teigė Katalonijos prezidentas Arturas Masas, katalonai nesipriešindami mokėjo daugiau į bendrą valstybės iždą, taip remdami skurdesnius Ispanijos regionus, tačiau viskam yra ribos. „Katalonijai šiuo metu skiriama mažiau lėšų nei kitiems regionams, skaičiuojant pagal išlaidas, tenkančias vienam gyventojui, nors mes į iždą įnešame daugiau nei vidutiniai mokesčių mokėtojai“, – daugelio katalonų poziciją išsakė A. Masas.[2] Trumpai tariant, katalonams nusibodo iš savo kišenių mokėti už visus ispanus ir jie norėtų gyventi nepriklausomoje (ir gerokai turtingesnėje) valstybėje.

Referendumo klystkeliai

Tačiau Ispanija tokiam katalonų žingsniui priešinasi. Ir tai galima suprasti – juk nė viena valstybė nenori prarasti dalies savo teritorijos ir gyventojų, ypač jei tai turtingiausias šalies regionas. Be to, 2-asis Ispanijos konstitucijos straipsnis teigia: „Ispanijos konstitucija yra grindžiama Ispanijos tautos vienybe, bendra ir nedaloma ispanų valstybe; ji pripažįsta ir garantuoja teisę į autonomiją visoms tautybėms ir regionams, iš kurių ji yra sudaryta, ir solidarumą tarp jų.“ Taigi, vadovaujantis pagrindiniu šalies įstatymu (kuriuo remiantis, beje, ir buvo suteiktos autonomijos teisės Katalonijai), referendumas dėl atsiskyrimo ir nepriklausomybės yra aiškiai antikonstitucinis.

Žinoma, galima ginčyti, kad referendumas yra piliečių valios išraiška, kuri yra reikšmingesnė nei Konstitucija. Bet čia kyla kiti normatyviniai klausimai: kas turėtų balsuoti referendume? Tik tie asmenys, kurie save laiko katalonais? Ar referendumas turi būti rengiamas vien Katalonijos, ar visos Ispanijos mastu? Ar katalonų išreikšta valia nepažeis kitų Ispanijos piliečių valios ir noro gyventi nedalomoje Ispanijoje? Deja, iki šiol šiais klausimais sutarimo ir bendros nuomonės nėra.

ES: nepriklausoma Katalonija praras narystės teises

Britų dienraščio „The Independent“ žurnalistė Maria Tadeo konstatuoja, kad turėdama 7,5 mln. gyventojų  ir 200 milijardų eurų vertės ekonomiką, Katalonija yra didesnė nei Belgija ir turtingesnė nei, pavyzdžiui, Portugalija ir Andora kartu paėmus – o juk visos šios valstybės yra nepriklausomos ES narės.[3]

Taigi, atrodytų, viskas, bent jau iš ekonominio požiūrio taško, aišku: Ispanija turėtų nesavanaudiškai leisti Katalonijai surengti referendumą ir apsispręsti dėl nepriklausomybės, ir taip gimtų dar viena ES valstybė. Juolab kad iš esmės daug kas ir nepasikeistų: sienų ir taip Šengeno erdvėje nėra, skirtingų ES valstybių piliečių pasai už ES ribų iš esmės yra vienodos politinės reikšmės, o laisva prekyba ir laisvas judėjimas tarp ES šalių yra svarbiausios šio bloko vertybės.

Tačiau netrukus po katalonų „Baltijos kelio“, kuriame rankomis susikibę žmonės sudarė per 400 km ilgio grandinę, Europos Komisijos viceprezidentas Joaquinas Alumnia pareiškė, kad paskelbusi nepriklausomybę Katalonija automatiškai prarastų narystę ES ir narystės derybas turėtų pradėti iš naujo.[4] Šis pareiškimas iš esmės yra lygiai toks pat kaip ir kiek anksčiau išsakyta oficiali ES pozicija dėl nepriklausomos Škotijos: atsiskyrimo nuo Didžiosios Britanijos atveju Škotija turės iš naujo derėtis dėl narystės ES ir euro zonoje. [5]

ES pozicijos reikšmė

Katalonijos nepriklausomybės šalininkas, politikas Jordi Sole i Ferrando pabrėžia, kad dabartiniai ES teisės aktai nenumato nieko nei suteikiančio, nei atmetančio galimybę Katalonijai išlikti ES nare atsiskyrus nuo Ispanijos. Jo manymu, Katalonija atitiktų visus ES narėms keliamus reikalavimus, jau seniai vadovaujasi ES teise, todėl integracijos procesas neturėtų būti pradedamas iš naujo; visi Katalonijos piliečiai šiuo metu yra ir ES piliečiai, todėl ES pilietybės netekimas būtų laikomas nedemokratišku ir iš esmės prieštarautų ES principams, grindžiamiems demokratija. J. S. Ferrando priduria, kad ES turėtų pragmatiškai žiūrėti į tolesnę Katalonijos narystę ES, nes tai ekonomiškai būtų naudinga visam blokui, įskaitant ir Ispaniją.[6]

Nors šie argumentai ir įtikinantys, verta atsižvelgti į vieną faktą: ES nėra vien tik ekonominė organizacija, kartu tai yra ir politinė sąjunga, vienijanti skirtingas valstybes ir turinti svarų balsą tarptautinėje arenoje. Jeigu ES leistų Katalonijai automatiškai tapti ES nare, toks žingsnis atvertų Pandoros skrynią ir iš vidaus gerokai susilpnintų visą ES. Visų pirma Katalonijos atvejis taptų teisiniu precedentu ir kitiems autonominiams Europos regionams būtų kur kas lengviau atsiskirti nuo pagrindinės valstybės, išliekant ES sudėtyje. Tai, savo ruožtu, būtų nesuderinama su tarptautinės bendruomenės iki šiol propaguojamu principu, kad valstybių teritorinis vientisumas yra neliečiamas, jei nėra pažeidžiamos žmogaus teisės, o tautinių mažumų teises užtikrinti turėtų autonomija.

Antra, tai susilpnintų ir taip braškančią ES vienybę užsienio politikos srityje: dvišaliai politiniai konfliktai, šiuo metu vykstantys ES narių viduje, būtų perkelti į aukštesnį, ES lygmenį, nes abiem šalims (tarkim, Ispanija – Katalonija ar Belgija – Flandrija ir pan.) niekas netrukdytų tarpusavio kartėlių aiškintis iš principo užimant skirtingas politines pozicijas.

Trečia, ES tokiu žingsniu pademonstruotų, kad iš esmės remia separatistinius judėjimus, net jei nepriklausomybės reikalaujama ne dėl priespaudos ar apskritai žmogaus teisių pažeidimo, o dėl ekonominių sumetimų, ir kad tai yra priimtina demokratinė praktika.

Apibendrinant galima teigti, kad Katalonijos (taip pat ir Škotijos) aiškiai išreikšti nepriklausomybės siekiai ir (pa)vykę referendumai taps išbandymu visai ES. Ir tik nuo ES priimtų sprendimų ir pasirinktos pozicijos priklausys, kaip artimoje ateityje Vakarų demokratijos vertins valstybių sienų vientisumo principus ir kaip atrodys pati ES: sudaryta iš didesnių daugiakultūrių valstybių ar iš mažų, tautiniu ir ekonominiu pagrindu sukurtų naujų šalių.

Katalonijos istorija: svarbiausi faktai ir datos (remiantis BBC informacija)[7]

· IX a. sukuriama Barselonos kunigaikštystė.

· XI a. Barselonos kunigaikštystė dominuoja regione.

· XII a. – pirmasis Katalonijos paminėjimas.

· XII a. Katalonija sujungiama su Aragono kunigaikštyste, bet išsaugo savo parlamentą ir tradicines teises.

· XV a. Katalonija tampa suvienytos Ispanijos (Aragono ir Kastilijos) dalimi. Po Kolumbo atradimų prasideda Ispanijos kolonijinis periodas ir Katalonijos ekonominė bei politinė reikšmė sumažėja.

· 1705-1714 m. – įpėdinystės karas Ispanijoje. Katalonija palaikė Habsburgų dinastijos atstovą, Austrijos kunigaikštį Karolį jo kovoje dėl valdžios su Ispanijos karaliumi Pilypu V iš Burbonų dinastijos. Pilypui V išsilaikius soste, Katalonijos parlamento teisės atimtos. 1716 m. panaikinta atskira Katalonijos teisės sistema, panaikinamas administracinis katalonų kalbos naudojimas.

· XIX a. – industrializacija ir kultūrinis renesansas Katalonijoje. Atsirado judėjimai, siekiantys atgaivinti katalonų kalbą ir kultūrą. Jie pamažu peraugo į nacionalistinius judėjimus.

· 1901 m. sudaroma Katalonų nacionalistų-regionalistų lyga.

· 1913–1925 m. įkuriama Katalonijos sandrauga, turinti ribotą savivaldą.

· 1925 m. Ispanijos ministras pirmininkas Miguelis Primo de Rivera panaikina Katalonijos sandraugą.

· 1931 m. Ispanija tampa respublika, kairieji Katalonijos revoliucionieriai įkuria regioninę Katalonijos vyriausybę.

· 1936 m. prasideda Ispanijos pilietinis karas.

· 1938–1939 m. Francisco Franco fašistai okupuoja Kataloniją, panaikina autonomiją.

· 1975 m. po F. Franco mirties Ispanija vėl tampa karalyste, į valdžią ateina karalius Juanas Carlosas.

· 1977 m.  atkuriama regioninė Katalonijos vyriausybė.

· 1978 m. naujoji Ispanijos konstitucija pripažįsta atskirų tautinių bendruomenių egzistavimą Ispanijoje, prasideda regionalizacijos procesai.

· 1979 m. pripažįstama katalonų tautybė, Katalonijai suteikiamos autonomijos teisės, katalonų kalba kartu su ispanų tampa oficialia Katalonijos kalba. Po metų vyksta pirmieji regioninės vyriausybės rinkimai.

· 1980–2003 m. Katalonijos valdžioje – nuosaikių pažiūrų nacionalistinių partijų sąjunga „Convergencia i Unio“ (CiU; „Susiliejimas ir sąjunga“).

· 2003 m. po rinkimų CiU tampa opozicija, valdžioje – kairiųjų koalicija.

· 2006 m. rugpjūtį įsigalioja naujasis Katalonijos autonomijos statutas, kuriuo regioninei vyriausybei suteikiama daugiau galių ir finansinė autonomija. Šio dokumento preambulėje katalonai įvardijami tauta.

· 2009 m. gruodis–2011 m. balandis. Katalonijos nacionalistai organizuoja neformalius balsavimus dėl nepriklausomybės įvairiuose miestuose, įskaitant ir Barseloną. Dėl mažo balsuotojų aktyvumo ir tik 20 proc. paramos Katalonijos nepriklausomybei kritikai atmeta šiuos rezultatus, o nepriklausomybės šalininkai juos laiko reikšmingais.

· 2010 m. liepą Ispanijos Konstitucinis Teismas atmeta dalį Katalonijos autonomijos statuto, priimdamas sprendimą, kad nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti katalonus atskira tauta ir katalonų kalbai regione negali būti suteikiama viršenybė. Šį sprendimą aštriai kritikuoja Katalonijos vyriausybė ir nacionalistų partijos.

· 2010 m. lapkritį CiU nacionalistai laimi regioninius rinkimus Katalonijoje.

· 2012 m. rugpjūtį Katalonija centrinės Ispanijos vyriausybės prašo 1,5 milijardo eurų finansinės pagalbos.

· 2012 m. rugsėjį kasmetinėje Katalonijos nepriklausomybės demonstracijoje dalyvauja per milijoną dalyvių su šūkiu „Katalonija – nauja valstybė Europoje“. Katalonijoje vis labiau didėja nepasitenkinimas dėl finansų pervedimo iš Katalonijos į likusią Ispanijos dalį. Ispanijos vyriausybė atmeta Katalonijos kreipimąsi dėl didesnės fiskalinės nepriklausomybės.

· 2012 m. lapkritį organizuojami pirmalaikiai regioniniai rinkimai siekiant palaikymo referendumui dėl nepriklausomybės. Centro dešinieji nacionalistai CiU ir kairieji nacionalistai „Esquerra Republicana de Catalunya“ (ERC, „Kairieji Katalonijos respublikonai“) gauna daugiausia balsų. Abi partijos palaiko nepriklausomybės referendumą, bet ERC nepritaria Katalonijos vyriausybės išlaidų apkarpymui.

· 2012 m. gruodį CiU ir ERC pasirašo koalicijos sutartį. Katalonijos prezidentu perrenkamas CiU lyderis Arturas Masas. Abi partijos siekia surengti referendumą dėl Katalonijos atsiskyrimo nuo Ispanijos 2014 metais.  

· 2013 m. sausį regioninis Katalonijos parlamentas priima Nepriklausomybės deklaraciją, kuria siekiama nutiesti kelią 2014 m. referendumui.

· 2013 m. gegužę po Ispanijos vyriausybės kreipimosi Ispanijos Konstitucinis Teismas laikinai sustabdo Katalonijos Nepriklausomybės deklaracijos galiojimą.

· 2013 m. rugsėjį katalonai suformuoja gyvą žmonių grandinę „Baltijos kelio“ pavyzdžiu.

[1] „Huge Catalan Protest in Barcelona“, BBC, July 10, 2010, sec. Europe, http://www.bbc.co.uk/news/10588494.

[2] Artur Mas, „A Referendum for Catalonia“, The New York Times, September 10, 2013, sec. Opinion / Global Opinion, http://www.nytimes.com/2013/09/11/opinion/global/a-referendum-for-catalonia.html.

[3] „Artur Mas’ Nationalist Gamble Is Risky Business for Catalonia | | Independent Editor’s Choice Blogs“, accessed October 1, 2013, http://blogs.independent.co.uk/2012/11/23/catalonias-artur-mas-nationalist-gamble-is-risky-business/.

[4] „EU Commission: Catalonia Must Leave EU If It Leaves Spain“, accessed October 1, 2013, http://euobserver.com/enlargement/121466.

[5] „New States ‘Need to Apply to EU’“, BBC, December 10, 2012, sec. Scotland politics, http://www.bbc.co.uk/news/uk-scotland-scotland-politics-20664907.

[6] „Would an Independent Catalonia Remain in the EU?“, accessed October 1, 2013, http://euobserver.com/opinion/121565.

[7] „Catalonia Profile – Timeline“, BBC, August 14, 2013, sec. Europe, http://www.bbc.co.uk/news/world-europe-20345073.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras