Politinės krizės Ukrainoje žemėlapis: šachas, matas ar patas? (2)
Ignas Paukštys, RESC analitikas 2007 04 10
Nuo 2004 m. oranžinės revoliucijos Ukrainoje vykstančią geopolitinę dvikovą įkūnija dviejų diametraliai priešingų vektorių personifikacijos: V. Janukovyčius ir V. Juščenka. Iš esmės ši kova persmelkia visą politinę sistemą ir netgi persikelia iš užsienio politikos į vidaus politiką. Kyla ginčai dėl kiekvieno strategiškai reikšmingo pareigūno posto, kovojama dėl kiekvieno piliečio paramos, o esant krizinei situacijai tauta su palapinėmis kviečiama į Maidano aikštę.
Dabartiniai įvykiai Aukščiausiosios Rados paleidimas ir Janukovyčiaus sprendimas naują politinių jėgų kampaniją finansuoti iš saugumo struktūros lėšų yra ilgos konfrontacijos tarp prorusiškai ir provakarietiškai mąstančių Ukrainos politinio elito atstovų apraiška. Vis dėlto norint nuodugniau suprasti dabartinių įvykių reikšmę, būtina apžvelgti tiek Konstitucijos numatomus politinius svertus ir galimus scenarijus, tiek ir turimą faktinę medžiagą.
Pusiau prezidentizmo ribos
Kad suprastume dabartinės politinės krizės Ukrainoje raidą, būtina aptarti šios šalies Konstitucijoje numatytą valstybės rūbą ir galimus scenarijus. Ukrainos institucinė sąranga yra gana panaši į Lenkijos Respublikos tai pusiau prezidentinė respublika. Ukrainoje vykdomoji valdžia yra padalyta tarp Respublikos prezidento ir vyriausybės. Tradiciškai tokio tipo valstybėse politinė sistema vienos kadencijos metu gali plėtotis pagal tris schemas:
1) Bendradarbiavimas tiek prezidentas, tiek ministras pirmininkas sutaria dėl fundamentaliausių valstybės valdymo klausimų bendros programos ir veiksmų plano. Taip nutinka tada, kai šios politinės figūros atstovauja tai pačiai politinei jėgai arba jų ideologinės ir socialinės ekonominės valstybės tvarkymo vizijos per daug nesiskiria. Tokiu atveju valdžios mechanizmas veikia be didesnių sutrikimų, sklandžiai ir harmoningai.
2) Kohabitacija (sugyvenimas) kai prezidentas ir ministras pirmininkas atstovauja skirtingoms politinėms jėgoms, juos skiria ideologinė distancija, tačiau nuolatinio konstruktyvaus dialogo ir kompromisų keliu valstybės aparatas sugeba, nors ir lėčiau, atlikti savo pagrindines funkcijas. Tokio scenarijaus raida yra nestabili ir net gali pereiti į konfrontaciją, jeigu viena iš politinių jėgų bando įgyti vis didesnę įtaką priimant sprendimus.
3) Konfrontacija tai pats nestabiliausias scenarijus, rodantis apie valstybę ištikusią politinę krizę. Skirtingos politinės jėgos paralyžiuoja viena kitos darbą, valstybės valdymas praktiškai sustoja, vienos valdžios institucijos kovoja su kitomis ir stengiasi įsigalėti. Kritiniu atveju valstybę gali apimti visiška suirutė prezidentas paleidžia parlamentą, o parlamentas atšaukia prezidentą.
Aukščiausiosios Rados paleidimas - trečiojo scenarijaus apogėjus
V. Juščenkos sprendimas paleisti Aukščiausiąją Radą tai kulminacija ilgai besitęsiančios, tačiau dar nepasibaigusios politinės įtampos, kurios užuomazgų reikėtų ieškoti dar 2006 m. vasario mėn. įvykusiame parlamento opozicijos susivienijime. Tada Mūsų Ukraina ir Julijos Tymošenko blokas sutarė koordinuoti savo veiksmus ir bendromis jėgomis siekti pirmalaikių parlamento rinkimų. Tai paskatino kelios priežastys.
Visų pirma dabartinės valdančiosios parlamento koalicijos (Regionų, Ukrainos socialistų ir Ukrainos komunistų partijų) ciniškas opozicijos ir Konstitucijoje numatytų Prezidento galių vykdyti užsienio politiką ignoravimas ir svarbiausia imperatyvinio mandato principo nesilaikymas. Nors po L. Kučmos prezidento galios ir buvo apribotos, tačiau palikta pakankama diskrecija vykdyti užsienio politiką. Tačiau valdančioji koalicija priėmė svarstyti tik 6 iš maždaug 200 opozicijos teiktų įstatymų projektų, kitus atmetė net be diskusijos. Vis dėlto pagrindinė Rados paleidimo priežastis opozicijoje esančių politikų perviliojimas į valdančiąją koaliciją, kad būtų sudaryta absoliuti (konstitucinė) dauguma.
Šiuo metu valdančiąją koaliciją sudaro 260 iš 450 parlamentarų. Kol kas pavyko pervilioti 11 opozicijos narių. Jeigu pavyktų pasiekti 300, jau niekas nesustabdytų absoliutaus prorusiškų jėgų dominavimo parlamente. Tuomet būtų galima pakeisti Konstituciją ir rinkimų įstatymus sau naudinga linkme ir bandyti galutinai įsitvirtinti Ukrainos politinėje sistemoje. Tai, V. Juščenkos teigimu, yra nekonstituciška, nes deputatas, išrinktas konkrečios politinės jėgos atstovu, turėtų nekeisti savo priklausomybės visą kadenciją.
Kieno pusėje Konstitucija?
Prezidento V. Juščenkos sprendimas paleisti parlamentą motyvuojamas tuo, kad valdančioji koalicija pažeidė Konstitucijoje įtvirtinto imperatyvinio mandato principą: jeigu parlamentaras pereina į kitą frakciją, jo deputato įgaliojimai automatiškai panaikinami. Deja, įstatymo, kuris reglamentuotų šio konstitucinio principo taikymą praktikoje, nėra.
Be to, V. Juščenkos sprendimas įsigalioja tada, kai jis yra paskelbiamas oficialiuose valstybės šaltiniuose. Šiuo metu jį paskelbė tik prezidento interneto puslapis, tačiau kiti šaltiniai to padaryti nespėjo arba nenorėjo. Kaip tik dėl to Aukščiausioji Rada nesiskubina nutraukti savo darbo ir teigia priešingai kad Konstitucija yra jų pusėje, nes bet koks prezidento sprendimas įsigalioja tik tada, kai jis yra paskelbiamas oficialiose valstybės žiniose. Kaip tik todėl parlamentarai kreipėsi į Konstitucinį teismą siekdami išaiškinti prezidento dekreto konstituciškumą. Atsakymas turėtų būti pateiktas per penkias dienas.
Kam naudingi pirmalaikiai rinkimai?
Įdomu yra tai, kad rengti pirmalaikius parlamento ir prezidento rinkimus pirmoji pasiūlė valdančioji Regionų partija. Kodėl viena iš valdančiųjų partijų nori paleisti pati save ir net Prezidentą? Atsakymas ganėtinai paprastas remiantis paskutiniais sociologiniai tyrimais, Ukrainos visuomenė V. Janukovyčių laiko realiausiu kandidatu į prezidentus apie 40 proc. balsuotų už jį. Antroje vietoje liktų Julija Tymošenko, V. Juščenka būtų tik trečias. Taigi jeigu susiklostytų prorusiškų jėgų scenarijus, tai ir parlamentas, ir prezidentas būtų jų rankose provakarietiškoms jėgoms matas.
Tačiau šio sumanymo įgyvendinimas stringa dėl aktyvios opozicijos veiklos ji sugebėjo suorganizuoti daugiatūkstantinius mitingus Maidano aikštėje, palaikančius parlamento, o ne prezidento paleidimo idėją. Suprantama, kad tokiu atveju valdančiajai koalicijai nebeliko nieko kito, kaip tik grasinti pirmalaikių valstybės vadovo rinkimų paskelbimu. Tai reikštų abipusę aklavietę savotišką politinį patą, nes greta V. Juščenkos stovyklos vyksta tokie pat tūkstantiniai V. Janukovyčiaus šalininkų mitingai.
Tolesnės įvykių raidos perspektyvos
Jeigu prezidentas nuspręstų atšaukti savo įsaką, jis sumenkintų savo reitingus, tačiau įgytų parlamento ir Kremliaus palankumą. Vis dėlto tokiu atveju prieš jį atsisuktų tūkstantinė minia Maidano aikštėje su Julija Tymošenko priešakyje, o tai būtų išties nepopuliarus žingsnis Vakarų valstybių ir provakarietiškai nusiteikusių ukrainiečių akimis.
Kita vertus, jeigu prezidentas nuspręstų palikti savo sprendimą ir nieko nedaryti, tai destabilizuotų padėtį, nes tikėtina, kad parlamentas bandytų paskelbti pirmalaikius valstybės vadovo rinkimus, o tai sukeltų dar didesnę konstitucinę krizę ir galimą prievartos bangą gatvėse. Reikia nepamiršti to fakto, kad greta provakarietiškų protestuotojų yra ir nemažai Janukovyčiaus šalininkų.
Vis dėlto faktai rodo, kad prezidentas neatsisakys savo sprendimo ir lauks Konstitucinio teismo verdikto. Janukovyčius jau pradėjo galvoti apie politinės kampanijos finansavimo šaltinius ir susitarė su Nacionalinio saugumo ir gynybos taryba dėl paramos. Gegužės 27 d. rinkimams prorusiškos jėgos gaus preliminariai 340 mln. grivinų (apie 67 mln. JAV dolerių). Tokie žingsniai neturėtų stebinti žinant Rusijos specialiųjų tarnybų įtaką ir jų kovos dėl posovietinės erdvės kontrolės naudojamus metodus.
Iš viso to išplaukia išvada, kad krizė spręsis Konstituciniam teismui paskelbus savo išvadą. Tuo tarpu dabar tiek JAV, tiek Rusija ragina išvengti konflikto eskalavimo ir bandyti taikiomis priemonėmis rasti išeitį iš aklavietės. Vis dėlto tolesnė įvykių raida priklausys ne tik nuo Konstitucinio teismo, bet ir nuo politinių jėgų manevrų bei ukrainietiško mentaliteto, kuris tam tikrais atvejais būna nuosaikus ir linkstantis į kompromisus. Be abejo, tolesnė situacijos eiga taip pat bus veikiama išorinių faktorių Rusijos, JAV ir Vilniaus-Varšuvos ašies veiksmų.
Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |