Nuo 2004 m. oranžinės revoliucijos Ukrainoje vykstančią geopolitinę dvikovą įkūnija dviejų diametraliai priešingų vektorių personifikacijos: V. Janukovyčius ir V. Juščenka. Iš esmės ši kova persmelkia visą politinę sistemą ir netgi persikelia iš užsienio politikos į vidaus politiką. Kyla ginčai dėl kiekvieno strategiškai reikšmingo pareigūno posto, kovojama dėl kiekvieno piliečio paramos, o esant krizinei situacijai tauta su palapinėmis kviečiama į Maidano aikštę.

Dabartiniai įvykiai – Aukščiausiosios Rados paleidimas ir Janukovyčiaus sprendimas naują politinių jėgų kampaniją finansuoti iš saugumo struktūros lėšų – yra ilgos konfrontacijos tarp prorusiškai ir provakarietiškai mąstančių Ukrainos politinio elito atstovų apraiška. Vis dėlto norint nuodugniau suprasti dabartinių įvykių reikšmę, būtina apžvelgti tiek Konstitucijos numatomus politinius svertus ir galimus scenarijus, tiek ir turimą faktinę medžiagą.

Pusiau prezidentizmo ribos

Kad suprastume dabartinės politinės krizės Ukrainoje raidą, būtina aptarti šios šalies Konstitucijoje numatytą valstybės „rūbą“ ir galimus scenarijus. Ukrainos institucinė sąranga yra gana panaši į Lenkijos Respublikos – tai pusiau prezidentinė respublika. Ukrainoje vykdomoji valdžia yra padalyta tarp Respublikos prezidento ir vyriausybės. Tradiciškai tokio tipo valstybėse politinė sistema vienos kadencijos metu gali plėtotis pagal tris schemas:

1) Bendradarbiavimas – tiek prezidentas, tiek ministras pirmininkas sutaria dėl fundamentaliausių valstybės valdymo klausimų – bendros programos ir veiksmų plano. Taip nutinka tada, kai šios politinės figūros atstovauja tai pačiai politinei jėgai arba jų ideologinės ir socialinės ekonominės valstybės tvarkymo vizijos per daug nesiskiria. Tokiu atveju valdžios mechanizmas veikia be didesnių sutrikimų, sklandžiai ir harmoningai.

2) Kohabitacija (sugyvenimas) – kai prezidentas ir ministras pirmininkas atstovauja skirtingoms politinėms jėgoms, juos skiria ideologinė distancija, tačiau nuolatinio konstruktyvaus dialogo ir kompromisų keliu valstybės aparatas sugeba, nors ir lėčiau, atlikti savo pagrindines funkcijas. Tokio scenarijaus raida yra nestabili ir net gali pereiti į konfrontaciją, jeigu viena iš politinių jėgų bando įgyti vis didesnę įtaką priimant sprendimus.

3) Konfrontacija– tai pats nestabiliausias scenarijus, rodantis apie valstybę ištikusią politinę krizę. Skirtingos politinės jėgos paralyžiuoja viena kitos darbą, valstybės valdymas praktiškai sustoja, vienos valdžios institucijos kovoja su kitomis ir stengiasi įsigalėti. Kritiniu atveju valstybę gali apimti visiška suirutė – prezidentas paleidžia parlamentą, o parlamentas atšaukia prezidentą.

Aukščiausiosios Rados paleidimas - trečiojo scenarijaus apogėjus

V. Juščenkos sprendimas paleisti Aukščiausiąją Radą – tai kulminacija ilgai besitęsiančios, tačiau dar nepasibaigusios politinės įtampos, kurios užuomazgų reikėtų ieškoti dar 2006 m. vasario mėn. įvykusiame parlamento opozicijos susivienijime. Tada „Mūsų Ukraina“ ir Julijos Tymošenko blokas sutarė koordinuoti savo veiksmus ir bendromis jėgomis siekti pirmalaikių parlamento rinkimų. Tai paskatino kelios priežastys.

Visų pirma dabartinės valdančiosios parlamento koalicijos (Regionų, Ukrainos socialistų ir Ukrainos komunistų partijų) ciniškas opozicijos ir Konstitucijoje numatytų Prezidento galių vykdyti užsienio politiką ignoravimas ir svarbiausia – „imperatyvinio“ mandato principo nesilaikymas. Nors  po L. Kučmos prezidento galios ir buvo apribotos, tačiau palikta pakankama diskrecija vykdyti užsienio politiką. Tačiau valdančioji koalicija priėmė svarstyti tik 6 iš maždaug 200 opozicijos teiktų įstatymų projektų, kitus  atmetė net be diskusijos. Vis dėlto  pagrindinė Rados paleidimo priežastis – opozicijoje esančių politikų perviliojimas  į valdančiąją koaliciją, kad būtų sudaryta absoliuti (konstitucinė) dauguma.

Šiuo metu valdančiąją koaliciją sudaro 260 iš 450 parlamentarų. Kol kas pavyko pervilioti 11 opozicijos narių. Jeigu pavyktų pasiekti 300, jau niekas nesustabdytų absoliutaus prorusiškų jėgų dominavimo parlamente. Tuomet būtų galima pakeisti Konstituciją ir rinkimų įstatymus sau naudinga linkme ir bandyti galutinai įsitvirtinti Ukrainos politinėje sistemoje. Tai, V. Juščenkos teigimu, yra nekonstituciška, nes deputatas, išrinktas konkrečios politinės jėgos atstovu, turėtų nekeisti savo priklausomybės visą kadenciją.

Kieno pusėje Konstitucija?

Prezidento V. Juščenkos sprendimas paleisti parlamentą motyvuojamas tuo, kad valdančioji koalicija pažeidė Konstitucijoje įtvirtinto „imperatyvinio mandato“ principą: jeigu parlamentaras pereina į kitą frakciją, jo deputato įgaliojimai automatiškai panaikinami. Deja, įstatymo, kuris reglamentuotų šio konstitucinio principo taikymą praktikoje, nėra.

Be to, V. Juščenkos sprendimas įsigalioja tada, kai jis yra paskelbiamas oficialiuose valstybės šaltiniuose. Šiuo metu jį paskelbė tik prezidento interneto puslapis, tačiau kiti šaltiniai to padaryti nespėjo arba nenorėjo. Kaip tik dėl to Aukščiausioji Rada nesiskubina nutraukti savo darbo ir teigia priešingai – kad Konstitucija yra jų pusėje, nes bet koks prezidento sprendimas įsigalioja tik tada, kai jis yra paskelbiamas oficialiose valstybės žiniose. Kaip tik todėl parlamentarai kreipėsi į Konstitucinį teismą siekdami išaiškinti prezidento dekreto konstituciškumą. Atsakymas turėtų būti pateiktas per penkias dienas.

Kam naudingi pirmalaikiai rinkimai?

Įdomu yra tai, kad rengti pirmalaikius parlamento ir prezidento rinkimus pirmoji pasiūlė valdančioji Regionų partija. Kodėl viena iš valdančiųjų partijų nori paleisti pati save ir net Prezidentą? Atsakymas ganėtinai paprastas – remiantis paskutiniais sociologiniai tyrimais, Ukrainos visuomenė V. Janukovyčių laiko realiausiu kandidatu į prezidentus – apie 40 proc. balsuotų už jį. Antroje vietoje liktų Julija Tymošenko, V. Juščenka būtų tik trečias. Taigi jeigu susiklostytų prorusiškų jėgų scenarijus, tai ir parlamentas, ir prezidentas būtų jų rankose –provakarietiškoms jėgoms matas.

Tačiau šio sumanymo įgyvendinimas stringa dėl aktyvios opozicijos veiklos – ji  sugebėjo suorganizuoti daugiatūkstantinius mitingus Maidano aikštėje, palaikančius parlamento, o ne prezidento paleidimo idėją. Suprantama, kad tokiu atveju valdančiajai koalicijai nebeliko nieko kito, kaip tik grasinti pirmalaikių valstybės vadovo rinkimų paskelbimu. Tai reikštų abipusę aklavietę – savotišką politinį patą, nes greta V. Juščenkos stovyklos vyksta tokie pat tūkstantiniai V. Janukovyčiaus šalininkų mitingai.

Tolesnės įvykių raidos perspektyvos

Jeigu prezidentas nuspręstų atšaukti savo įsaką, jis sumenkintų savo reitingus, tačiau įgytų parlamento ir Kremliaus palankumą. Vis dėlto tokiu atveju prieš jį atsisuktų tūkstantinė minia Maidano aikštėje su Julija Tymošenko priešakyje, o tai būtų išties nepopuliarus žingsnis Vakarų valstybių ir provakarietiškai nusiteikusių ukrainiečių akimis.

Kita vertus, jeigu prezidentas nuspręstų palikti savo sprendimą ir nieko nedaryti, tai destabilizuotų padėtį, nes tikėtina, kad parlamentas bandytų paskelbti pirmalaikius valstybės vadovo rinkimus, o tai sukeltų dar didesnę konstitucinę krizę ir galimą prievartos bangą gatvėse. Reikia nepamiršti to fakto, kad greta provakarietiškų protestuotojų yra ir nemažai Janukovyčiaus šalininkų.

Vis dėlto faktai rodo, kad prezidentas neatsisakys savo sprendimo ir lauks Konstitucinio teismo verdikto. Janukovyčius jau pradėjo galvoti apie politinės kampanijos finansavimo šaltinius ir susitarė su Nacionalinio saugumo ir gynybos taryba dėl paramos. Gegužės 27 d. rinkimams prorusiškos jėgos gaus preliminariai 340 mln. grivinų (apie 67 mln. JAV dolerių). Tokie žingsniai neturėtų stebinti žinant Rusijos specialiųjų tarnybų įtaką ir jų kovos dėl posovietinės erdvės kontrolės naudojamus metodus.

Iš viso to išplaukia išvada, kad krizė spręsis Konstituciniam teismui paskelbus savo išvadą. Tuo tarpu dabar tiek JAV, tiek Rusija ragina išvengti konflikto eskalavimo ir bandyti taikiomis priemonėmis rasti išeitį iš aklavietės. Vis dėlto  tolesnė įvykių raida priklausys ne tik nuo Konstitucinio teismo, bet ir nuo politinių jėgų manevrų bei ukrainietiško mentaliteto, kuris tam tikrais atvejais būna nuosaikus ir linkstantis į kompromisus. Be abejo, tolesnė situacijos eiga taip pat bus veikiama išorinių faktorių – Rusijos, JAV ir  Vilniaus-Varšuvos ašies veiksmų.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.