Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kazachstano „stebuklo“ perspektyvos: laimėjimai ir prieštaravimai (I) (1)

Fabio Belafatti, Šiuolaikinės Vidurio Azijos studijų centro koordinatorius (Vilniaus Universiteto Orientalistikos Centras) ir Vilniaus universiteto lektorius
2013 10 21

Pastaraisiais metais dėmesys Kazachstanui – didžiausiai Centrinės Azijos šaliai ir ekonomikai – Vakarų žiniasklaidoje akivaizdžiai padidėjo, ekonomikos kilimas padarė Kazachstaną viena iš sparčiausiai besivystančių buvusios SSRS valstybių. Padidėjęs susidomėjimas šia šalimi gali būti aiškinamas tiek neabejotinai įspūdinga ekonomine jos veikla, tiek ir jos pačios viešųjų ryšių pastangomis pateikti šalį kaip unikalų ekonominės sėkmės, pasiektos dėl „apsišvietusio“ paternalistinio autoritarinio vadovavimo, pavyzdį.

Kazachstano ekonomikos plėtros aprašymas užimtų visą tomą. Čia pakanka pažymėti, kad faktiškai visi makroekonominiai duomenys lyg ir patvirtina mintį, jog Kazachstanas yra toli pažengęs, palyginti ne tik su visa Centrine Azija, bet ir su dauguma posovietinių šalių, išskyrus Baltijos valstybes. Pagal CŽV vertinimą, Kazachstano gyventojų žemiau skurdo ribos yra tik 5,3 procento, o Uzbekistano, antros pagal ekonominę galią šalies regione, tokių yra 17 procentų (ką jau kalbėti apie tokias neturtingas valstybes kaip Tadžikistanas ar Kirgizija, kuriose skurdžių gyventojų procentas yra penkis šešis kartus didesnis nei Kazachstane). [1]

Pagal BVP pajamas, tenkančias vienam šalies gyventojui, Kazachstanas po nepriklausomybės atgavimo įstengė pasiekti gana aukštą rezultatą: 2012 m. jos buvo 9730 JAV dolerių ir ryškiai skiriasi nuo antros pagal šį rodiklį šalies – Turkmėnijos, kurioje jis yra 5550 JAV dolerių. Nors šie absoliutūs skaičiai tebėra toli nuo Baltijos šalių lygio, pasiekto per pastaruosius 20 metų, pagal augimo tempus Kazachstaną tikrai galima lyginti su Baltijos valstybėmis, jis akivaizdžiai lenkia Uzbekistaną, Tadžikistaną ir Kirgiziją. [2]

Kazachstano vadovybė taip pat siekia viešinti savo laimėjimus ir pateikti juos kaip sėkmingą „apsišvietusio“ autoritarizmo vadovavimo valstybei, nuo 1991 m. vadovaujamai pirmojo ir vienintelio prezidento Nursultano Nazarbajevo, receptą. Įvaizdžio kūrimo pastangos, įgyvendinamos su didžiausių pasaulio viešųjų ryšių agentūrų pagalba, užtikrino, kad Vakarų žiniasklaidoje apie Kazachstaną kalbama kaip apie ekonomiškai sėkmingą ir pasiturinčią, socialiai stabilią, religiškai pakančią ir atsakingą valstybę. [3]

Tačiau specialioji žiniasklaida nuolat perspėja apie rizikas, besislepiančias už vadinamojo „Kazachstano stebuklo“ išorės. [4] Paskutinė ilgoje perspėjimų, dažnai nepaisomų, eilėje – Tarptautinė krizės grupė, neseniai paskelbusi detalų pranešimą apie Kazachstano rizikos veiksnius, susijusius su kai kuriais nesenais įvykiais, kurie stebėtojams ir analitikams sukėlė susirūpinimą. [5] Tampa vis aiškiau, kad bet kokia Kazachstano ekonominės veiklos analizė negali apeiti negatyvių aspektų aptarimo ir turėtų kritiškai vertinti minėtus pernelyg optimistinius apibūdinimus. O dabar pats metas panagrinėti tam tikrus politinės rizikos veiksnius, į kuriuos reikėtų atsižvelgti kalbant apie Kazachstano „stebuklą“ objektyviai.

Priklausomybė nuo naftos ir asmeninių įgūdžių

Pirmiausia kiekvienas turėtų suprasti, kad ekonominį pakilimą Kazachstane labiausiai nulėmė du veiksniai, lydimi reikšmingų trūkumų: visų pirma, įspūdingas gamtos išteklių, ypač naftos, gavybos suklestėjimas (Kazachstanas užima dešimtą vietą pasaulyje pagal išžvalgytas naftos atsargas) [6], kuris yra šalies ekonominio augimo variklis, tačiau tai daro šalį priklausomą nuo kainų svyravimo, kad ir kokia būtų jos politinio elito veikla.   

Antra, tokio kilimo nebūtų galima pakartoti be ekonomiškai nuovokaus Nazarbajevo vadovavimo ir tam tikro socialinio sutarimo Kazachstano politikoje: 20 metų besitęsianti neribota Nazarbajevo politinė galia priklauso ne tik nuo elito palaikomo jo teisėtumo, bet ir nuo pakankamai gero šalies gyventojų aprūpinimo prekėmis ir komunalinėmis paslaugomis.

Valdžios perėmimo rizikos: kur rasti antrą Nazarbajevą?

Turbūt didžiausia rizika šiuo metu yra Nazarbajevo veiksnys: pirmiausia dėl to, kad Nazarbajevui jau 73-eji ir, kaip nurodo kai kurie apžvalgininkai, tiesiog neaišku, kas atsitiks, kai jo nebebus. [7] Valdžios kaita yra miglotas reikalas visose autoritarinėse valstybėse, o ypač – Kazachstane, kur vykstant valdžios perėmimui statomos labai didelės sumos, tačiau informacijos apie visa tai, švelniai tariant, yra itin šykščiai.

Valdžios perėmimas Kazachstano modelio patvarumui turi neprilygstamą reikšmę. Pirmiausia dėl to, kad visiškai neaišku, ar Nazarbajevo įpėdinis galės pasigirti tokiais pat ekonominiais įgūdžiais. Antra, ir tai dar svarbiau, nes net Nazarbajevo priešininkai pripažįsta, jog, nepaisant kleptokratinių prezidento ir jo aplinkos nuostatų, jie veikia santykinai civilizuočiau nei dauguma Centrinės Azijos vadovų;[8] tik kyla klausimas, ar įpėdinis bus tiek pat linkęs (ir tiek pat stiprus) įtikinti elitą ir toliau skirti dalį naftos pajamų visuomenės gerovei palaikyti, o ne paprasčiausiai didesnę pelno dalį pasiimti asmeniniams poreikiams. Pagaliau, dėl Kazachstane vyraujančios neformalios politikos tikriausiai dominuos elito grupuočių kova, o ne institucinis valdžios perėmimo procesas, tad jis, savo ruožtu, bus netinkamas iš anksto nustatytai, gerai struktūrizuotai institucinei valdžios perėmimo sistemai įgyvendinti.

Elito kova ir valdžios perėmimas

Pagal Dž. Vašingtono universiteto profesorių Seaną R. Robertsą, dar vienas momentas, kuris atskleidžia valdžios perėmimo Kazachstane riziką, yra tai, kad, priešingai negu kitų Centrinės Azijos šalių, kazachų elito atstovai laiko nemažus ekonominius išteklius už šalies ribų ir savo kovoje dėl valdžios perėmimo gali pasitelkti svarią finansinę paramą iš užsienio,[9] todėl jie yra labiau linkę rizikuoti siekdami aukštų politinių postų. Dėl Kazachstane vyraujančio autoritarinio konteksto išstūmimas iš valdžios aplinkos gali reikšti visko praradimą, tai po Nazarbajevo elito kovą dėl valdžios perėmimo gali dar labiau apsunkinti.

Galima įrodinėti, jog didėjant Kazachstano integracijai į globalinę ekonomiką jo elito atstovai, kalbant ekonominiais terminais, deda ant svarstyklių tiek daug, kad būtų neprotinga viskuo rizikuoti visomis jėgomis kovojant dėl Nazarbajevo palikimo ir kad bet koks elito susitarimas dėl išteklių pasiskirstymo būtų daug tinkamesnis klausimo sprendimas. Kad ir koks scenarijus galiausiai susiklostytų, elito vidinės kovos rizikos negalima visiškai atmesti. Tampa aišku, kad, nesant politinės alternatyvos ar visaverčio rinkimų proceso, Nazarbajevo valdžios perdavimas yra potencialiai destabilizuojantis veiksnys, kurio negalima ignoruoti.

Politinės alternatyvos stoka

Dar vienas rizikos veiksnys, glaudžiai susijęs su Nazarbajevo valdžios perėmimu, yra organizuotos opozicijos nebuvimas šalyje: realus Nazarbajevo populiarumas ir represijų taikymas išstūmė opoziciją į tremtį, pavertė marginalais ar padarė neaktyvią. Naujausias pavyzdys yra Bulato Abilovo, žymaus kazachų opozicijos lyderio, pasitraukimas iš politikos. [10] Tikros opozicijos nebuvimas – toli gražu ne režimo stabilumo požymis – atima iš šalies bet kokią pokyčių galimybę tuo atveju, jei dabartiniam politiniam elitui nepavyktų sklandžiai perimti valdžios. 

Tarp kitko, reikia turėti omenyje, kad įtakingiausi Kazachstano opozicijos atstovai iš tikrųjų yra verslininkai, kurie buvo įpratę būti Nazarbajevo aplinkos dalimi, bet neteko jo palankumo arba perėjo į jam priešiškas pozicijas. Toks yra Abilovo atvejis, kaip ir kitų žymių asmenų, tokių kaip Murtabekas Ketebajevas ar, pavyzdžiui, kontroversiškas Muchtaras Abliazovas. Visa tai rodo, jog sunku tikėtis, kad tokie asmenys, jei jie kada nors gautų valdžią, galėtų užtikrinti realią alternatyvą politiniam Nazarbajevo stiliui ir autoritarinei galvosenai.

Pehlevio veiksnys

Paskutinius du karaliavimo dešimtmečius Irano šachas Mohamedas Reza Pehlevis buvo užsiėmęs klestinčios savo šalies įvaizdžio užsienyje propagavimu, bet nepakankamai įvertino vidaus problemas, kurios vėliau atvedė šalį į 1979 m. Islamo revoliuciją. Naftos kaitinamos Kazachstano įvaizdžio kūrimo pastangos primena patrauklų Irano pateikimą Vakarų žiniasklaidoje dvidešimto amžiaus septintame ir aštuntame dešimtmetyje, tuomet užsienio stebėtojai laikė gausias Persijos šalies pajamas iš naftos tvirtu Mohamedo Rezos galios pamatu ir stabilumo bei modernizacijos garantija.

Nesakyčiau, kad tarp kazachų plinta revoliucinės nuotaikos: Nazarbajevui, be abejo, patinka, kad Mohamedas Reza šalyje nėra populiarus. Tačiau yra dvi rizikos, susijusios su plačia viešųjų ryšių sklaida užsienyje ir vidaus žiniasklaidos kontrole.

Viena vertus, itin teigiamo įvaizdžio kūrimas tarp Vakarų šalių vyriausybių, investuotojų ir paprastų stebėtojų gali lemti nepakankamą vidinių investavimo rizikų įvertinimą ir apskritai Kazachstano vidaus problemų neišmanymą. Geriausiu atveju žmonės gali susidaryti įspūdį, kad Kazachstanas yra valstybė, kurioje žiniasklaida ir opozicija patiria represijas, bet tam tikra prasme tai yra kaina, kurią reikia mokėti už sėkmingą ekonominę veiklą, ignoruojant ekonomines rizikas, būdingas dabartinėms politinėms nuostatoms. Savo ruožtu dėl to mažiau tikėtina, kad investuotojai ar dalininkai parengs detalius alternatyvius planus, jeigu ekonomine ar politine prasme reikalai pradėtų nesisekti.

Kita vertus, represijos prieš vidaus žiniasklaidą, akivaizdžiai sustiprėjusios nuo 2011 m.[11], gali didinti atotrūkį tarp Kazachstano politinio elito ir šalies apskritai, taip sumažindamos vadovybės galimybes susigaudyti situacijoje ir suprasti šalies problemas, numatyti potencialius rizikos veiksnius bei galimą valstybės įsikišimą jiems pašalinti, kol jie neišsiplėtė iki tokio lygio, kad valstybė nebegalės jų kontroliuoti. Tai yra bendra nedemokratinių režimų problema, bet ji ypač svarbi ten, kur daug nuoseklios raidos metų liaudžiai sukėlė tiek vilčių, jog gali paaiškėti, kad nepakankamas viešojo nepasitenkinimo vertinimas tapo lemiamu veiksniu.

Be anksčiau minėtų politinių veiksnių, yra keletas socialinių ir ekonominių aspektų, kurie taip pat turėtų būti aptarti mūsų straipsnyje. Antroji šio straipsnio dalis bus skirta šiems aspektams aptarti ir pateiks daugiau išvadų, kaip Vakarų ekspertai, vertindami Kazachstano laimėjimus, turėtų perorientuoti savo analizes.

[1] CIA world factbook. Duomenys apie Kazachstaną, Uzbekistaną, Turkmėnistaną, Kirgiziją, Tadžikistaną. Žiūrėta 2013 m. spalio 3 d.

[2] World Bank, list of countries by GNI indicator, 1993–2012. Duomenys apie Centrinę Aziją ir Baltijos valstybes. Žiūrėta 2013 m. spalio 3 d.

[3]  Eurasianet, Kazakhstan: Top-Notch PR...; Eurasianet, Britain’s Master of Spin to Burnish; The Independent, Kazakhstan: PR firm's plan...  Gerai žinoma, pavyzdžiui, kad Kazachstano viešųjų ryšių firmos yra įpainiotos į teigiamos informacijos apie šalį ir jos prezidentą skleidimą „Vikipedijos“ puslapiuose. Žiūrėti, pvz., Wales, Kazakhstan, Tony Blair and... 

[4] Norint rasti pavyzdžių pakanka paieškoti radijo stoties RFE/RL arba tinklalapio Eurasianet archyvuose, ką jau kalbėti apie komentarus su Centrine Azija susijusiuose socialiniuose tinkluose, tokiuose kaip Registan. Apie autoriaus tyrimus žiūrėti Belafatti, Kazakhstan: Constant Improvements... ir Kazakhstan: Deficit Democratico... 

[5] Norėdami rasti visą pranešimą žiūrėkite: International Crisis Group, Kazakhstan: Waiting for Change.

[6] OPEC data, World proven crude oil reserves by country, 1960-2012.

[7] Labai gera šios problemos analizė pateikiama S. R. Robertso straipsniuose Rating Nazarbayev’s Likely Successors ir ypač Resolving Kazakhstan’s Unlikely Succession Crisis.

[8] Tikrai labai savotiška: žiūrėkite radijo stoties RFE/RL apžvalgas apie paskutinius Kazachstano prezidento rinkimus. Stebina, jog vienas iš Nazarbajevo palaikymo argumentų yra tai, kad, apskritai tariant, „jis ir jo šeima prisivogė tiek daug, jog jie turi jau pakankamai ir dabar savo turtus naudos šalies labui, o ne sau“.

[9] Roberts, Resolving Kazakhstan’s Unlikely Succession Crisis.  

[10] Interfax, Opposition activist Abilov leaves politics; RFE/RL, Prominent Kazakh Opposition Figure... 

[[11] Internete šia tema yra nesuskaičiuojama daugybė pranešimų. Pavyzdžių prašome ieškoti: The Economist, A heavy hand, RFE/RL, Another Independent Periodical Suspended In Kazakhstan, Eurasianet, Kazakhstan: Opposition Party and...

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras