Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Rusija: 20 metų po Baltųjų rūmų šturmo ir toliau (18)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2013 10 25

Būna, kad senstantis bokso čempionas, pajutęs, jog jo epocha artėja prie pabaigos, vis dėlto nusprendžia priimti jauno ir energingo pretendento į titulą iššūkį. Galiausiai – pralaimėjimas, bet taip baigti karjerą nesinori. Todėl po kiek laiko įvyksta mačas revanšas, kuris, be visa ko, „senukui“ leidžia ir pinigų pensijai uždirbti. O jeigu – pergalė? Ką su ja daryti? Vėl laukti ambicingo naujoko ar trauktis iš ringo nugalėtoju? Tokį siužetą iš dalies primena įvykiai Rusijoje 1991 m. rugpjūtį ir 1993 m. spalį, kurie yra neatsiejami.

Labai įdomią jų interpretaciją straipsnyje „Kas buvo medžiotojas? Kas laimikis? Viskas velniškai atvirkščiai“ (Kto byl ochotnik) pateikia žinomas rusų politikos ekspertas Andrejus Piontkovskis. Iš karto suintriguoja jo mintis: „Tai buvo bendras konsensinis sovietinių „aparatčikų“ projektas, paruoštas Lubiankos koridoriuose, atrodo, dar Andropovo laikais.“ Apie šią naujosios Rusijos istorijos versiją nėra plačiai kalbama, bet ji gana populiari.

Esmė tokia. Devintame XX a. dešimtmetyje komunistai, jau seniai pamiršę, ką šis žodis reiškia, suprato, kad Sovietų Sąjunga yra žlugęs reikalas ir tik laiko klausimas, kada jai ateis galas. Todėl reikėjo viską pertvarkyti taip, kad atsirastų nauja valstybinė ideologinė iškaba (suprask: demokratinė Rusijos Federacija +/– NVS, kas būtų panašu į imperiją), o jie ne tik išliktų savo vietose, bet ir galėtų laisviau valdyti kapitalus ir mėgautis kapitalistinio gyvenimo pranašumais. Tačiau B. Jelcinas norėjo visko sau, o, be to, iš esmės griovė valstybės pamatus. Tad 1991 m. buvo pabandyta jį „sutvarkyti“, bet nepavyko. 1993 m. įvyko revanšas, ir vėl nesėkmė. Taip norėjęs virsti kapitalizmu neokomunizmas žlugo galutinai.

Yra ir versija, kad minėtasis planas taip ir buvo numatęs. Kitaip tariant, jo rengėjams ir nereikėjo GKČP (Valstybinio ypatingosios padėties komiteto), A. Ruckojaus ir R. Chazbulatovo pergalės, nes dėl jos tik be reikalo užsitęstų sovietinio paveldo demontavimas – kuo greičiau ateis B. Jelcinas su savo niekam tikusia komanda, tuo greičiau žmonės jais nusivils ir plano autoriams atsivers tiesus kelias į valdžią.

1993 m. pergalė iš tikrųjų tapo Rusijos demokratų pabaigos pradžia. A. Piontkovskis ironiškai stebisi: „Toks didelis dar buvo pasitikėjimo 1991 metų rugpjūčio ir būsimais 1993 metų spalio nugalėtojais kreditas. Ir reikėjo gi įsigudrinti jį iššvaistyti. Aš prisimenu tą stojišką atsakymą [kalbama apie 1993 m. balandžio 25 d. referendumo dėl pasitikėjimo vyriausybės ekonomine politika rezultatus – V. V.] – „pasitikime“ – kiekvieną kartą, kai girdžiu ritualinius sisteminių liberalų, atvedusių šalį prie sisteminės katastrofos, verkšlenimus apie nerangius, paternalistinio mentaliteto pažeistus „runkelius“, organiškai nesugebančius suprasti ir įvertinti aukštojo jų nepopuliarių rinkos reformų sumanymo.“ Iš tiesų stebėtis nėra ko, nes vadinamųjų liberalų demokratų krachas buvo neišvengiamas dėl profesionalumo stokos, nepasiruošimo valdyti šalį, kurią užvaldė oligarchai, ir nepalankių išorinių aplinkybių, kurios prisuko naftos dolerių čiaupą (ką jau kalbėti apie kruviną pirmąjį karą Čečėnijoje, tapusį tikra naujosios Rusijos skaistykla).

Ir štai tada atsirado ir iškilo gerbiamas V. Putinas. Klausimas, kaipgi „šeima“ jį galėjo pražiopsoti, juk tikėjosi B. Jelcino politikos tęsėjo. Pražiopsojo, nes veikė ceitnoto sąlygomis, kai kiekviena diena yra lyg paskutinė, o čia dar antrasis karas Čečėnijoje pribrendo. Ir štai dabar tie patys, kurie 1993 m. pritarė Baltųjų rūmų apšaudymui, o vėliau savo rankomis sužlugdė ir diskreditavo demokratinę Rusijos ateitį, vėl be perstojo verkšlena, kaip Rusijoje gyventi blogai.

O juk, kaip rašo A. Piontovskis, „per dvidešimt reformų metų išsipildė visos auksinės partinės-kagėbistinės [turima omenyje su buvusiu KGB (Valstybės saugumo komitetu) susijusi nomenklatūra – V. V.] nomenklatūros, kuri devinto XX a. dešimtmečio viduryje ir sugalvojo perestroiką, svajonės. Visiška politinės valdžios koncentracija, kaip ir anksčiau; didžiuliai asmeniniai kapitalai, kurių turėti buvo neįmanoma, ir visiškai kitoks gyvenimo stilius (ar tai būtų Kurševelis, ar Sardinija). O svarbiausia – kaip valdytojai, jie atsikratė bet kokios socialinės ir istorinės atsakomybės. Dabar jiems jau nereikia choru šaukti: „Mūsų gyvenimo tikslas – paprastų žmonių laimė.“ Jiems jau tada norėjosi vemti nuo šio veidmainiškumo. Dabar jie sausai kartoja, kad jų gyvenimo tikslas – tai „rinkos reformų tąsa“ ir „Rusijos didybė“, nors nė vienas iš jų pats tuo ne tik netiki, bet ir net nežino, kas tai yra.“   

Ir viskas būtų taip, tačiau yra vienas „bet“. Kartoti tai galima, bet tada viskas gali pasibaigti kaip tiems patiems liberalams. Anksčiau ar vėliau Rusijos „tiesiog gyvenimas“, kai elitas – sau, o tauta – sau, baigiasi A. Puškino apibūdintu sukilimu  – beprasmišku ir negailestingu. V. Putinas, iš pradžių kalbėjęs apie būtinybę pavyti Portugaliją, tai suprato (žinojo) ir dabar jau kalba visiškai kitaip. Kas susipažino su jo pasisakymu šių metų Valdajaus klubo susitikime (<http://www.rg.ru/2013/09/19/stenogramma-site.html>), negalėjo neatkreipti dėmesio štai į šiuos Rusijos vadovo žodžius: „Metus po 1991 m. priimta vadinti posovietiniu etapu. Mes pergyvenome, įveikėme šį audringą, dramatišką laiką. Rusija, kaip tai jau ne kartą buvo istorijoje, išgyvenusi lūžius ir išbandymus, grįžta prie savęs, grįžta į savo istoriją. (...) Mes palikome praeityje sovietinę ideologiją, jos nebesugrąžinsi. Fundamentalaus konservatizmo šalininkai, idealizuojantys Rusiją iki 1917 m., irgi, atrodo, yra tiek pat nutolę nuo realybės kaip ir vakarietiško ultraliberalizmo atstovai. (...) Rusija – kaip vaizdingai kalbėjo filosofas Konstantinas Leontjevas – visada vystėsi kaip „žydinti įvairovė“, kaip valstybė-civilizacija, sutvirtinta rusų tautos, rusų kalbos, rusų kultūros, Rusų stačiatikių bažnyčios ir kitų tradicinių šalies religijų. (...) XXI amžius žada tapti didelių permainų amžiumi, stambių geopolitinių žemynų – finansinių-ekonominių, kultūrinių, civilizacinių, karinių-politinių – formavimosi epocha. Todėl absoliutus mūsų prioritetas – glaudi integracija su kaimynais. Būsima Eurazijos ekonominė sąjunga, apie kurią pareiškėme ir apie kurią mes daug kalbame pastaruoju metu, tai ne šiaip naudingų sutarčių rinkinys. Eurazijinė integracija – tai galimybė visai posovietinei erdvei tapti savarankišku globalios raidos centru, o ne Europos arba Azijos periferija. Noriu pabrėžti, kad eurazijinė integracija kursis įvairovės principo pagrindu.“

Vargu ar „caras“ nežino, apie ką kalba. Istoriškai Rusija turėjo paprastą pasirinkimą – žlugti arba augti kaip imperija. Po SSRS subyrėjimo ji beveik žlugo, o dabar vėl pradeda augti, ir už to stovi ne vien pinigai, bet ir idėja, nes ji yra stipresnė už pinigus (panašiai kaip amerikietiškoji laisvės idėja). Tie, kas kūrė perestroikos planą praėjusiame amžiuje, turėjo mąstyti kaip tik taip, nes kitaip neįmanoma, o vien naudos kategorijomis mąstantis konjunktūrinis planktonas šalies viduje priverstas su tuo taikstytis, nes savisaugos instinkto dar niekas nepanaikino. Ar pavyks vėl suburti kaimynus į „žydintį tautų kalėjimą“ (iš veiksmų Ukrainos, Gruzijos, Baltarusijos, Moldovos ir t. t. atžvilgiu neatrodo, kad Kremlius yra pasirengęs kalbėti ir jungtis su partneriais kaip lygus su lygiais ir toleruoti jų pasirinkimą), pasakyti sunku. Istoriniai geopolitinio Rusijos žlugimo ir prisikėlimo ciklai paradoksaliai, nepaisant akivaizdaus jos integracinio nepatrauklumo, sako „taip“. Bet Lietuvos nepriklausomybė įrodo, kad Hegelio istorinę dvasią galima įveikti. Bet kuriuo atveju po dvidešimties metų tikrai vėl bus ką pasakyti Rusijos klausimu.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 18)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (4)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras