Tradiciniame susitikime su Rusijos žurnalistais Baltarusijos vadovas Aleksandras Lukašenka, žmonių pravardžiuojamas „batka“ („tėtušiu“), išsakė nemažai įdomių minčių, kurias galima interpretuoti kaip tam tikrą politinį pranešimą. Šis pranešimas pirmiausia skirtas artimiausiai Baltarusijos sąjungininkei – Rusijai.

Šiandien po truputį aiškėja situacija su nesutarimais dėl kalio verslo (plačiau žiūrėkite straipsnį „Nesantaikos kalis“ –http://www.geopolitika.lt/?artc=6264). Bent jau iš A. Lukašenkos žodžių galima suprasti, kad kompanijos „Uralkalij“ generalinio direktoriaus Vladislavo Baumgertnerio areštą lėmė tai, jog Rusijos koncerno vadovai neparodė deramos pagarbos (tikriausiai ir lankstumo) Baltarusijos vadovo atžvilgiu. Susitikime su Rusijos žurnalistais A. Lukašenka pasiguodė, kad „Uralkalij“ savininkas Suleimanas Kerimovas jį pirma „pasiuntė“, o vėliau už tai „prašė atleisti“ (http://www.newsru.com/world/11oct2013/luk_press.html).

Rusija, gana vangiai reagavusi į V. Baumgertnerio sulaikymą, šiandien yra pasirengusi pripažinti Baltarusijos pretenzijas „Uralkalij“ vadovams kaip pagrįstas. Prieš kol kas dar Minske laikomą „Uralkalij“ generalinį direktorių ikiteisminis tyrimas šiandien pradėtas ir Maskvoje (http://ria.ru/incidents/20131014/969963229.html). Tai tik stiprina įtarimą, kad kalio istorijoje Minskas galėjo veikti ne be Maskvos žinios, o visų minėtų veiksmų rezultatas gali būti tas, kad kompanija „Uralkalij“ tiesiog pakeis šeimininkus.

Svarbiausia, kad kalio istorija nė kiek nesugadino Minsko ir Maskvos santykių. Neatsitiktinai susitikime su Rusijos žurnalistais A. Lukašenka gana dažnai minėjo Vladimiro Putino vardą ir pasakojo apie tai, kokie geri ir šilti yra jų tarpusavio santykiai. Kalio bylos kontekste Baltarusijos vadovas net pakartojo žodžius, kuriuos V. Putinas kadaise adresavo Michailui Chodorkovskiui: „Vagis turi sėdėti kalėjime“ (šiaip tai yra žodžiai iš populiaraus sovietinio detektyvo „Susitikimo vietos pakeisti negalima“).

Jausdamas šiltus jausmus Rusijai, A. Lukašenka net yra pasirengęs prisiimti atsakomybę už Kaliningrado srities raidą. Bent jau pats Baltarusijos vadovas yra pareiškęs, kad paprašė V. Putino atiduoti šio Rusijos regiono žemes Baltarusijos globai ir naudojimui, o Rusijos prezidentas neva neprieštaravo šiam pasiūlymui (http://lenta.ru/news/2013/10/11/kaliningrad/).

Verta paminėti, kad A. Lukašenka visada gana gerai jaučia situaciją. Prašymą dėl Kaliningrado srities žemių verta susieti ir su lietuviškos pieno produkcijos eksporto į Rusiją sustabdymu. Labiausiai dėl to nukentėjo Kaliningrado sritis. A. Lukašenka žada paversti sritį, jei ji kokiu nors būdu jam atitektų, klestinčiu agrariniu kraštu, kuris „dar pardavinės pieną Lietuvai“ (http://kaliningrad.ru/news/item/30853-lukashenko-poprosil-putina-otdat-kaliningradskuyu-oblast-belorussii).

Rusijoje, tiesą sakant, niekas nepatvirtino noro kokiu nors būdu perduoti Kaliningrado sritį Baltarusijos žinion. Sunku pasakyti, kiek rimtai apie tai galvoja ir pats A. Lukašenka. Panašaus pobūdžio beveik fantastiniai projektai ir pareiškimai yra jam būdingi (galima prisiminti, kaip eilinį kartą susipykęs su geriausia drauge Rusija A. Lukašenka tarėsi dėl naftos gabenimo iš Venesuelos).

Apie nenuspėjamus Baltarusijos vadovo minties vingius byloja ir kiti faktai. Žadėdamas Maskvai amžiną draugystę, A. Lukašenka kartu nevengia bandyti šantažuoti Rusiją. Sunku būtų kitaip apibūdinti Baltarusijos prezidento siekį pasilikti šalyje mokesčius už eksportuojamus naftos produktus, kuriuos parduoda Baltarusija, perdirbusi rusišką naftą. Pasak A. Lukašenkos, jeigu šie pinigai liks Baltarusijoje, šalis jau pačiu artimiausiu metu taps „antraisiais Arabų Emyratais“.

Rusijos žiniasklaidoje pažymima, kad A. Lukašenkos reikalavimą būtų sunku įgyvendinti. Čia kalbama apie maždaug 4 mlrd. dolerių palikimą Baltarusijai kasmet, tačiau šie pinigai yra numatyti ilgalaikiame Rusijos biudžete iki 2016 metų. Be to, sunku pasakyti, kiek tai būtų sąžininga Rusijos atžvilgiu, nes dabar Baltarusija moka už rusų naftą kainą be mokesčių ir kaip tik dėl šios priežasties pagal susitarimą perveda į Rusijos biudžetą mokesčius, kuriuos surenka pagamintus naftos produktus eksportuodama už Muitų sąjungos ribų (http://www.gazeta.ru/business/2013/10/11/5702321.shtml).

Baltarusijos vadovas tikisi, kad jo šalis galės pasilikti šiuos pinigus jau nuo kitų metų sausio 1 dienos. Antraip jis grasina Maskvai, kad Baltarusija gali išstoti iš Muitų sąjungos. Vargu ar šiuos grasinimus reikėtų vertinti rimtai, tačiau tenka pripažinti, kad jie išsakyti tinkamu metu. Muitų sąjunga šiandien yra svarbiausias ir galbūt net pats sėkmingiausias integracinis Maskvos projektas. Tai yra numanomas platesnio susivienijimo – Eurazijos ekonominės sąjungos – pagrindas.

Galimas Baltarusijos išstojimas iš Muitų sąjungos Rusijai yra skausminga tema. Tai būtų didelis praradimas šiam susivienijimui net ir tuo atveju, jei prie jo artimiausiu metu prisijungtų Kirgizija ir Armėnija, tačiau labiausiai nukentėtų Rusijos reputacija.

Žinoma, visi supranta, kad pasitraukti iš Muitų sąjungos būtų nuostolinga pirmiausia pačiai Baltarusijai (o kur dar tai, kad po tokio žingsnio ji neabejotinai sulauktų ekonominio Rusijos keršto). Vargu ar pats A. Lukašenka rimtai mano, kad jo grasinimas gali būti įgyvendintas, tačiau net ir tokiu atveju Baltarusijos išstojimo iš Muitų sąjungos klausimas yra nebloga šantažo ir spaudimo Rusijai priemonė. Maskva negali dabar net griežčiau atsakyti Baltarusijai, nes A. Lukašenka nedvejodamas pradės plačiau eskaluoti šią temą (o tai Maskvai gali būti itin skausminga artėjančio ES Rytų partnerystės programos vadovų susitikimo kontekste). Tai reiškia, kad Baltarusijai greičiausiai ir vėl pavyks išsiderėti tam tikrų nuolaidų.

Visa tai rodo, kad Baltarusijos vadovas nesikeičia. A. Lukašenka savo žaidimuose su Rusija yra savotiškai nuspėjamas, tačiau netgi tai negadina galutinio jo veiksmų rezultato. Maskva tiesiog leidžia jam žaisti šį žaidimą – leidžia, nes jau neturi kito pasirinkimo. Rusija negali pasigirti draugų gausa, o A. Lukašenka reikalui esant sugeba pademonstruoti „draugystę“ ir „ištikimybę“. Tiesa, Rusijai vis kartkartėmis už tai tenka susimokėti. Kitaip sakant, Baltarusijos vadovas neabejotinai yra Maskvos draugas, tik vargu ar labai nuoširdus.

Akivaizdu, kad A. Lukašenka nėra toks primityvus, kaip gali atrodyti (oficialusis A. Lukašenkos įvaizdis – paprastas, savas žmogus iš liaudies). Tikriausiai tai puikiausiai supranta ir Rusijos vadovai, tačiau jiems tenka taikstytis su „batkos“ būdu. Galiausiai, Maskva yra linkusi pritarti minčiai, kad dėl ramybės ir geros reputacijos kartais galima ir susimokėti (tad A. Lukašenka tikrai turi šansų išsireikalauti, kad mokesčiai už naftos produktų eksportą liktų Baltarusijoje). Tokios taktikos Maskva šiandien laikosi Čečėnijos atžvilgiu. Atrodo, kad panašiai žiūrima ir į Baltarusiją. Todėl tikėtina, kad kol kas A. Lukašenkos norus Rusija daugiau ar mažiau vykdys, nors Kaliningrado srities žemių Baltarusijos vadovas savo žinion vis dėlto, matyt, negaus.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.