Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Energetika
 
  Energetinio saugumo slėpiniai [1] (25)

Dainius Genys
2013 11 04

Energetinis saugumas tiek politikoje, tiek moksle, tiek žiniasklaidoje šiandien pristatomas kaip vienas iš esminių Lietuvos politinės darbotvarkės klausimų. Regis, net ir eiliniam gyventojui, neretai itin skaudžiai jaučiančiam šildymo sezono naštą (iliustratyvi energetinio (ne)saugumo pasekmė), žodžių junginys „energetinis saugumas“ neturėtų atrodyti svetimas. Vis dėlto žodis „energetika“ šiandien skamba ganėtinai grėsmingai (ko gero, taip ir yra), daugeliui jis asocijuojasi su fiziniais ir technologiniais mokslais. Energetinio saugumo klausimas dažniausiai pristatomas kaip technologinė ar ekonominė apsirūpinimo energijos ištekliais problema ir siejamas su sistemos funkcionavimo patikimumu. Tačiau pastaruoju metu vis dažniau domimasi energetikos poveikiu darniai visuomenės raidai. Šis aspektas sudaro prielaidas svarstymui – ką apie energetinį šalies saugumą gali pasakyti socialiniai mokslai, pavyzdžiui, sociologija? Iš ko gi jis susideda sociologiniu požiūriu? Kodėl visuomeninės saugumo jausenos kinta, net jei realus saugumo lygis lieka toks pats?

Reliatyvaus saugumo reikšmė

Sociologija, keldama visuomenei aktualius – kartais neįprastus, o kartais labai banalius – klausimus, ieško atsakymų į atpažįstamų ir neatpažįstamų jėgų poveikį kasdieniam žmogaus gyvenimui. Energetiką, kaip ir bet kurią kitą žmonių veiklos sritį, sociologija tyrinėja žvelgdama, kokias pasekmes ji sukelia visuomenei, kaip verčia elgtis visuomenę ir kaip pati visuomenė veikia energetiką, šiuo atveju – energetinį saugumą. 

Sociologai, kalbėdami apie saugumo sampratą, atskiria ekspertinį rizikos vertinimą nuo visuomenės rizikos suvokimo. Kitaip tariant, tikrovė ir žmonių savijauta gali gerokai skirtis, o sociologai dažniausiai ir siekia paaiškinti šį atotrūkį. Skirtingai nei tikslieji mokslai, sociologija tiria ne deterministiškai veikiančią gamtą ar techniką, o individą kaip savarankišką, laisvu pasirinkimu disponuojantį, socialinį veikėją. Sociologiniu požiūriu energetika nėra vien tik objektyvi, dėsninga, nepakeičiama tikrovė, savo rizikomis ir grėsmėmis nulemianti žmonių pasirinkimus. Iš tiesų, elgesys ir saugumo jausmas priklauso nuo žmonių požiūrio, kaip ir kiek jie suvokia savo veiksmų laisvę ir priklausomybę nuo aplinkos.

Lietuvoje energetinio saugumo problemas bandoma spręsti nuolat, tačiau klausimas, ar visuomenė dėl to išties jaučiasi saugesnė, lieka neatsakytas (nes ne itin kalbama apie socialinius veiksnius, lemiančius visuomenės saugumo jausmą). Saugumo suvokimas ne visada priklauso vien nuo realaus pavojaus, jis yra susijęs su socialiniais procesais, kurie gali didinti arba mažinti visuomenės saugumo jausmą. Akivaizdu, kad skirtingo išsilavinimo, vertybių, žinių apie energetiką ir galimybių dalyvauti energetikos politikoje žmonės nevienodai interpretuos energetines problemas. Asmenys, gebantys kritiškai ir savarankiškai identifikuoti ir suprasti problemos kilmę bei galimybę ją neutralizuoti, bus kur kas ramesni nei tie, kuriems problemos kilmė ir esmė lieka neaiški. Taigi, rizikos suvokimas, vadinasi, ir energetinio saugumo jausmas, priklauso ne tik nuo objektyvių parametrų, bet ir nuo visuomeninės jų interpretacijos. Sociologiniu požiūriu optimalios visuomenės saugumo būsenos neįmanoma pasiekti rūpinantis vien energetikos infrastruktūros patikimumu ar energetikos sistemos atsparumu. Neišvengiamai reikia kreipti dėmesį į atskirų visuomenės grupių rizikos suvokimo sampratas ir interesus, kryptingai aiškinantis nerimo priežastis.

Pasitikėjimas ir energetinis saugumas

Dar vienas itin svarbus saugumo pojūčiui aspektas – tai pasitikėjimas saugumą/rizikas/grėsmes kontroliuojančiais asmenimis ar institucijomis. Sociologai A. Giddensas ir Z. Baumanas praplečia tokių atsakingų asmenų sąvoką iki simbolinio autoriteto, kurio nuomonė ir veikla tampa kertine, kai reikia apginti kokias nors vertybes, praktiškai išspręsti sudėtingą situaciją ar nurodyti tam tikras raidos perspektyvas. Jie teigia, kad visuomenės saugumo/nesaugumo būsenos priklauso nuo pasitikėjimo tokiais autoritetais: neturint jų, gali būti revizuojami net tvirčiausi įsitikinimai, ir atvirkščiai. Šiuo atveju energetinio nesaugumo būsena atsiranda, jei abejojama energetikos rizikas ar grėsmes kontroliuojančių asmenų ar institucijų veikla. Jei visuomenė yra tikra, kad kylančias grėsmes galima valdyti sumažinant rizikos pavojų, ir jei visuomenė pasitikės institucijomis, kurios turi užtikrinti saugumą, atitinkamai rasis ir visuomenės saugumo jausmas. Ir priešingai, jei visuomenė nepasitikės tomis institucijomis ar netikės jų kompetencija tinkamai suvaldyti kylančią riziką/grėsmę, net ir nereikšmingi technologiniai trikdžiai bus vertinami neadekvačiai, nes nebebus saugią situaciją užtikrinančio pagrindo. Taigi sociologiniu požiūriu, siekiant visuomenės energetinio saugumo, nepakanka rūpintis technologiniais, politiniais ar ekonominiais šios srities aspektais, kartu reikia aiškinti ir parodyti visuomenei kiekvieno priimamo sprendimo naudą. Atsakingų asmenų sugebėjimas įgyti autoritetą visuomenės akyse ne tik mažintų jos nerimą, bet ir padėtų sklandžiau plėtoti pačią energetinio saugumo politiką.

Pavyzdžiui, Lietuvos gyventojai beveik du dešimtmečius (nuo 1988–1989 m.) pritarė atominės energijos plėtrai šalyje (tiek kalbėdami apie Ignalinos AE veikimą ir pastangas pratęsti jos veiklą, tiek apie naujos AE Visagine statybos būtinumą). Tačiau pastarųjų metų visuomeninės apklausos ir galiausiai referendumas parodė, kad šios nuostatos pasikeitė ir didesnė dalis (per 60 proc.) visuomenės nebepritaria naujos AE statybai. Išsamesniam bandymui paaiškinti tokios kaitos priežastis reikėtų gilesnių tyrimų, tačiau, atsižvelgiant į kelias reikšmingas aplinkybes, galima daryti tam tikras prielaidas. Ilgą laiką atominė energetika Lietuvoje sieta su pigia, patikima ir saugia energija. Galinga, savarankiška energetikos sistema buvo visos šalies ekonomikos ramstis atgaunant nepriklausomybę ir ištveriant Rusijos blokadą. Branduolinės energetikos plėtra buvo nuolat priešpastatoma Rusijos spaudimui, todėl kartu tai buvo savarankiškumo ir nepriklausomybės simbolis. Ši svarba taip giliai nusėdo žmonių sąmonėje, kad Ignalinos AE uždarymas nemenkai daliai visuomenės buvo itin skausmingas ir tapo viena pagrindinių nepritarimo priežasčių stojant į ES. Ilgainiui, ir ypač po Ignalinos AE uždarymo, įsitikinus, jog net ir be branduolinės energetikos dangus nesugriuvo, galiausiai nuolat eskaluojant ekologinius kontrargumentus branduolinei energetikai bei tobulėjančioms technologijoms, atvėrus naujus ir efektyvius energijos gavimo būdus, visuomenė pamatė, kad branduolinė energetika nebėra nepakeičiama. Galiausiai, kylant įvairiems skandalams, susijusiems su energetikos projektų plėtra, ir supratus, kiek gali kainuoti naujos AE statyba ir ką dėl to gali tekti paaukoti, visuomenės požiūris į branduolinę energetiką ėmė keistis.

Darytina prielaida, jog visuomenės nuomonės dėl branduolinės energetikos plėtros šalyje kaita visų pirma susijusi su pakitusia branduolinės energetikos interpretacija, t. y. jos reprezentuojama simbolika (kad tai nebėra vienintelis efektyvus energetinės sistemos garantas, galiausiai suvokus, jog naujos AE kaina gali tapti iššūkiu, o ne galimybe šalies ekonomikai), o branduolinės energetikos kaip technologijos vertinimo kaitai (kad ji pavojinga ir nesaugi), manytume, tenka antraeilis vaidmuo. Žinoma, ne paskutinis vaidmuo tenka ir valdžiai, nesugebėjusiai užtikrinti efektyvios energetikos sistemos plėtros ir įsivėlusiai į daugybę su tuo susijusių skandalų (nuo pat Nepriklausomybės atgavimo pradžios), dėl ko visuomenė atsidūrė palyginti nesaugioje (energetinio saugumo požiūriu) situacijoje.

Neišvengiamos rizikos spąstai

Mokslininkai jau anksčiau yra pažymėję, kad energetikos sektorius, sukurdamas prielaidas darniai visuomenės raidai, ilgą laiką sietas su pažangos idėjomis, o šiandien energetika pati tapo didele grėsme visuomenės saugumui. Anot rizikos sociologijos pradininko Ulricho Becko, energetikos sistema suprastina kaip neišvengiama industrinės visuomenės plėtros dalis, kurios plėtra kuria objektyvias grėsmes (pavyzdžiui, aplinkos tarša, branduolinės katastrofos, ekologinės nelaimės ir t. t.) ir sąlygoja rizikos visuomenės atsiradimą. 

Rizikos visuomenę apibūdina teiginys, kad dėl technologinės modernizacijos rizika, neapibrėžtumas tapo savarankiškais ir beveik nekontroliuojamais veiksniais, nepaisančiais nei valstybių sienų, nei individualaus socialinio statuso, dėl to mes visi esame priversti dorotis su nuolatine rizikos būsena.

Tokią būseną Lietuvos energetinio saugumo kontekste itin iškalbingai atskleidžia praktinis pavyzdys: daugybę metų visuomenė su nerimu laukia artėjančio šildymo sezono, nes kylančios paslaugų kainos didelę dalį visuomenės verčia gerokai pakoreguoti gyvenimo ritmą. Neapibrėžtumo ir nuolatinės rizikos būsena kyla ne tik dėl didėjančių šildymo kainų (kurios nebaisios tik nedidelei finansiškai apsirūpinusiai visuomenės daliai), bet ir dėl to, kad, nors jau gerą dešimtmetį įvairiausiu lygiu kalbama, jog šią problemą būtina spręsti, iš esmės situacijos pakoreguoti nepavyksta.

Kalbant apie energetinį saugumą reikia nepamiršti technologinio energetikos sistemos kompleksiškumo ir grandioziškumo. Dėl to daugelis piliečių nepajėgūs ne tik savarankiškai apsiginti nuo šios chimeros (pavyzdžiui, minėtų centralizuotų komunikacijų), bet ir suprasti jos veikimo principų dėl reikalingų specifinių žinių stokos. Energetikos sistema, racionaliai plėtota modernizacijos eigoje, atsisuko prieš individą ir dabar kelia jam grėsmes. Rizikos ir grėsmės formavosi dešimtmečiais ir buvo kuriamos pasitelkus didelius techninius ir finansinius pajėgumus, o dabar žmogus su tuo priverstas kovoti individualiai. Jei visuomenės interesai nėra tinkamai atstovaujami, neišvengiama dramatiška situacija: kiekvienas pilietis yra tarsi paliekamas didžiulės energetikos sistemos įkaitu. Jis tarsi turi stoti akistaton su šia nuasmeninta būtybe be jokių kovos įrankių (arba su labai ribotais). Šis suvokimas gali sukelti tam tikrą desperaciją ir didinti visuomenės nesaugumo jausmą.

Kad ir kaip naiviai skamba mintis, neva globaliam pasaulyje įmanoma kažką kontroliuoti, valstybės uždavinys (energetinio saugumo kontekste) yra stiprinti visuomenės saugumo jausmą primenant ir praktiškai parodant, kad kovoti su didėjančiu aplinkiniu neapibrėžtumu ji nėra palikta viena. Kartu turime nepaliaujamai stengtis rūpintis aiškumu, kas yra įmanoma, o kas – ne. Žinojimas padeda išvengti neapibrėžtumo, kartais netgi didina visuomenės saugumo jausmą.

[1] Podoktorantūros stažuotė „Energetinių grėsmių poveikis Lietuvos visuomenės socialinei sanglaudai“, finansuojama pagal Europos Sąjungos struktūrinių fondų įgyvendinamą projektą „Podoktorantūros (post doc) stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje“.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 25)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras