Islamas yra religija, apie kurią šiandien kalbama daugiausia, tačiau nesunku pastebėti, kad šios kalbos neretai būna ne dvasinio, o politinio pobūdžio. Islamo pasaulis priešpriešinamas ne kitų religijų paradigmai, o Vakarų pasauliui kaip ne vien religinių – krikščioniškų, bet ir politinių vertybių sferai. Be to, šiandien tradiciškai apie islamo pasaulį kalbama kaip apie priešišką erdvę. „Džihadas“, „terorizmas“, „šariatas“ yra tos sąvokos, kurios formuoja mūsų požiūrį į šią religiją.

Kalbant apie islamą labai lengva nusiristi į populiarių štampų atkartojimą. Šio straipsnio autorius tai supranta, todėl reikia pažymėti, kad čia bus kalbama apie islamo pasaulį kaip kompleksinę geopolitinę sąvoką, kuri šiandien jau turi tam tikrus nusistovėjusius įvaizdžius. Nėra jokio pagrindo teigti, kad islamas savaime yra agresyvi religinė sistema, tačiau šiandieniniame pasaulyje nemažai jėgų naudoja islamą savo tikslams, jos ir suteikia jam tokį neigiamą kontekstą.

Islamo pasaulis – vieningas ir… susiskaldęs

Pirmiausia reikia apibrėžti, kas yra islamo pasaulis. Turimais duomenimis, pasaulyje šiandien gyvena apie 6 mlrd. žmonių. Iš jų islamo religiją išpažįsta apie ketvirtadalį, t. y. maždaug pusantro milijardo. Vien tai yra priežastis vertinti islamą ne vien kaip stiprią religinę, bet ir kaip politinę galią. Laikoma, kad islamą išpažįstantys gyventojai dominuoja 44 pasaulio valstybėse. Be to, kai kuriose šalyse gyvena įspūdingos islamiškos mažumos, pavyzdžiui, Indijoje islamą išpažįstanti religinė mažuma sudaro 120 mln. žmonių, Kinijoje gyvena apie 17 mln. musulmonų. Palyginus su šiais skaičiais, kitur musulmonų yra ne tiek ir daug: Europos Sąjungoje jų gyvena apie 5–6 mln., JAV – 7–8 mln. (islam-v-sovremennom-mire). Daugiau nei 10 mln. islamą išpažįstančių žmonių gyvena Rusijoje.

Skaičiuojama, kad arabų pasaulyje susitelkę tik apie 18 proc. visų musulmonų, o daugiausia jų – beveik pusė visų šią religiją išpažįstančių žmonių – gyvena Šiaurės Afrikoje. Didžiausia islamiška šalis pasaulyje yra Indonezija, joje gyvena 200 mln. islamo išpažinėjų.

Islamas daro stiprią įtaką įvykiams pasaulyje, tačiau didžiausi ginčai vyksta kalbant apie islamo pasaulio vieningumą. Dažnai manoma, kad islamiškos valstybės pasižymi tarpusavio solidarumu. Yra įprasta galvoti, kad islamo pasaulis sugeba efektyviai vienyti jėgas prieš jam nepriimtinus reiškinius – vakarietišką gyvenimo būdą, liberalias vertybes, kitas religines sistemas ir pan. Tačiau tai greičiau yra mitas nei realybė.

Žiniasklaidoje gana dažnai nurodoma, kad islamo pasaulyje kaip tik yra nemažai vidinių nesutarimų (islam_v_mirovoj_politike). Labiausiai šiuos nesutarimus sąlygoja vyraujančių religinių srovių – šiitų ir sunitų priešprieša. Būtų gana sunku paaiškinti skirtumą tarp šių islamo srovių keliais žodžiais. Musulmonų pasaulyje daugumą sudaro sunitai. Kaip „Islamo žinyne“ nurodo Egdūnas Račius, sunitų vardas yra tiesiogiai susijęs su Suna – tai sąvoka, apibūdinanti „islamiškos gyvensenos etaloną“, kuris yra paremtas Mahometo gyvenimo aprašymu.

Šiitai (E. Račius nurodo, kad teisingai juos reikėtų vadinti „šyitais“) atsirado per politines kovas, kurios prasidėjo po Mahometo mirties (šiose kovose jie palaikė Mahometo pusbrolį Ali). Šiitai yra žinoma ir gana įtakinga islamo šaka, nors prie jų save priskiria tik apie 12–15 proc. visų pasaulio musulmonų. Didžiausia šiitų dalis tarp musulmonų yra Irane (apie 90 proc.), Azerbaidžane (daugiau nei 70 proc.), Bahreine (apie 70 proc.) ir Irake (apie 60 proc.). Taip pat nurodoma, kad šiitai yra didžiausia etninė konfesinė grupė Libane (apie 40 proc.). Visame kitame islamo pasaulyje vyrauja sunitai.

Religiniai sunitų ir šiitų nesutarimai gimdo ir politinę nesantaiką. Kol kas negalima kalbėti apie islamo pasaulio vienybę, religiniai nesutarimai silpnina jo, kaip vieningos galios struktūros, jėgas. Tačiau islamo pasaulis turi ir stiprią vidinę dinamiką bei nemažą vystymosi potencialą.

Islamas ir „augimo skausmai“

Požiūrį į islamą kaip į agresyvią religiją lemia radikalių islamistų veikla. Dėl tokių tendencijų islamas kartais tampa terorizmo sinonimu. Pagal savo mastą ir agresyvumą islamiškas terorizmas pranoko visus kitus ekstremistinius judėjimus. Tai, kad savo veiksmams ir idėjoms paaiškinti teroristai pasitelkia religines dogmas, stiprina islamo kaip agresyvios ir radikalios religijos įvaizdį ir verčia kitur pasaulyje įtariai žiūrėti į musulmonus ir specifinius jų gyvenimo būdo principus bei atributus.

Tačiau galbūt tai yra dalis natūralaus, nors likusiam pasauliui ir nelabai malonaus, proceso. Islamas yra pati jauniausia iš pagrindinių monoteistinių religijų. Jis gimė VII mūsų eros amžiuje. Jei darytume prielaidą, kad visos modernios monoteistinės religijos pereina maždaug panašius raidos etapus, būtų galima konstatuoti, kad šiandien islamas išgyvena tą patį raidos etapą kaip ir krikščionybė maždaug 1400 metais. Esmė ta, kad XV a. krikščionybė radikalumu gali rimtai pasivaržyti su šiuolaikiniu islamu – užtenka tik prisiminti inkvizicijos siautėjimą Europoje.

Žinoma, vartoti tokį palyginimą reikėtų gana atsargiai. Islamą šiandien veikia globalizacijos reiškiniai, naujausios mokslo ir komunikacijų technologijos (tačiau kai kurie šios religijos agresyvumo, uždarumo, priešiškumo likusiam pasauliui principai šiandien yra tokie pat primityvūs kaip ir prieš 500–600 metų). Todėl dalies islamo pasaulio radikalizaciją galima būtų priskirti religijos „augimo skausmams“. Tačiau tai yra tik viena iš teorijų, bandančių paaiškinti, kas vyksta islamo pasaulyje šiandien.

Islamas kaip geopolitinė galia

Nepaisant visų nesutarimų, islamo pasaulis yra potencialiai labai stipri geopolitinė galia, į kurią anksčiau ar vėliau teks atsižvelgti kitoms geopolitinėms galioms (ir šis procesas jau vyksta). Yra ženklų, kad vienokie ar kitokie lyderiai gali pirmiausia iškilti pačiame islamo pasaulyje ir vėliau imtis islamiškų jėgų konsolidacijos veiksmų. Apie tai byloja aktyvi Saudo Arabijos, Kataro ir Turkijos pozicija dėl konfliktų kitose arabų pasaulio šalyse, pavyzdžiui, Sirijoje. Tiesa, yra pagrįstų įtarimų, kad pokyčiai arabų pasaulyje gali sustiprinti kaip tik radikalių islamą išpažįstančių jėgų pozicijas. Islamistai jau šiandien yra geriau organizuoti ir vieningesni nei nuosaikaus islamo ir pasaulietinės politinės sistemos šalininkai.

Neraminti turėtų ir tai, kad islamo pasaulio (juo labiau – susivienijusio islamo pasaulio) santykiai su „išoriniu pasauliu“ (sąlyginis pavadinimas) greičiausiai bus konfliktinio pobūdžio. Šiandien islamas yra gana uždara religinė sistema, diktuojanti tam tikrą gyvenimo būdą, kuris atitinka musulmoniškos moralės ir etikos principus. Globalizacijos elementų prasiveržimas į šią sistemą gimdo konfliktines situacijas.

Taip pat nereikia pamiršti, kad islamo pasaulis yra gana dinamiškai augantis darinys. Jo populiacija rodo stabilius augimo tempus (http://www.socionauki.ru/journal/articles/126875/). Nors reikia paminėti, kad esama ir priešingų prognozių (musulmanskij_mir). Bet kuriuo atveju islamas turi visas galimybes tapti vadovaujančia ne tik religine, bet ir politine sistema pasaulyje. Vadinasi, islamo pasaulis bandys vis labiau diktuoti savo taisykles globalioje erdvėje, o tai greičiausiai lems naujus geopolitinius konfliktus. Prognozė ne itin optimistiška, o tai reiškia, kad reikėtų imtis prevencinių veiksmų siekiant mažinti ateities konfliktų grėsmę.

Pirminiais prevenciniais veiksmais turėtų tapti didesnis dėmesys islamo pasauliui, bandymas perprasti jo principus ir numatyti galimus raidos etapus. Gera strategija būtų universalių pasaulietinių principų palaikymas islamo pasaulyje (nors tai ir galėtų sukelti didesnį radikalių grupuočių pasipiktinimą ir pasipriešinimą). Taip pat šioje situacijoje būtų sveikintinas glaudesnis Vakarų pasaulio bendradarbiavimas su „adekvačiomis“ islamo pasaulio valstybėmis. Pavyzdžiui, teigiamu žingsniu šioje srityje galėtų tapti jau gana ilgai laukiama Turkijos narystė Europos Sąjungoje.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.