Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Europos Sąjunga, Ukraina ir Rusija kryžkelėje (81)

Andreas Umland, Kijevo Mohylos akademijos Politologijos katedros docentas
2013 11 14

Pasirašius Asociacijos sutartį tarp ES ir Ukrainos šiaurinėje Eurazijos dalyje atsirastų esminių politinių permainų galimybė. Sėkminga Ukrainos „europeizacija“ ne tik galėtų tapti didele demokratijos sklaidos sėkme, bet ir suteiktų impulsą laipsniškai europinių vertybių sklaidai į kitas posovietines valstybes. Tačiau be oficialiai paskelbtos galimybės kad ir tolimoje ateityje Ukrainai įstoti į ES pats didžiausias Briuselio vykdomas demokratizavimo projektas kol kas yra tik eksperimentas, kuris gali ir nepasisekti. Be oficialios narystės perspektyvos suteikimo, Briuselis ir ES šalys privalo pareikšti apie galimą sankcijų taikymą Maskvai Rusijos ir Ukrainos prekybinių santykių eskalavimo atveju.

2012 m. vasarą Ukraina ir ES parafavo didžiausią ES istorijoje Asociacijos sutartį. Nors sutartyje Ukrainos įstojimas į ES aiškiai neminimas, sėkmingo jos įgyvendinimo rezultatas bus glaudi Ukrainos integracija į Europos ekonominę, vertybinę ir teisinę erdvę.

Asociacijos sutarties reikšmė

Ukrainiečiai po šimtmečius trukusių nacionalinio identiteto ir savo vietos tarptautinėje erdvėje paieškų dabar atsidūrė kryžkelėje: ar Ukraina taps vakarietiškų idėjų ir bendražmogiškų vertybių besilaikančios Europos dalimi ar kolektyvinės-autoritarinės „eurazijinės“ civilizacijos, kurioje dominuoja Rusija, segmentu? Su šiuo lemtingu klausimu ukrainiečiai yra susidūrę ne kartą, tačiau šiandien Kijevas turi pasirinkti iš dviejų pasirašyti parengtų sutarčių: Asociacijos su ES ar su Muitų sąjunga (Rusija).

Savo ruožtu sėkmingas Asociacijos su ES sutarties pasirašymas, ratifikavimas ir įgyvendinimas Europos Sąjungai taptų didžiausia demokratijos sklaidos sėkme. Ar Ukraina taps ES integracinio proceso dalimi, ar jos, kaip valstybės ir nacijos, likimas ir toliau bus neapibrėžtas? Situacijos svarbą didina geopolitinė Ukrainos padėtis bei jos istoriniai ryšiai su Rusija ir Baltarusija, o SSRS ir carinės imperijos laikais – ir su Kaukazo bei Centrinės Azijos šalimis: laipsniška Ukrainos „europeizacija“ sulauktų atgarsio ir ten. Ukraina Europos Sąjungai yra svarbi ne tik kaip atskira valstybė, ji gali tapti pirmąja kregžde demokratizuojant visą milžinišką, kadaise buvusią sovietinę Eurazijos teritoriją.

Ukrainos nacionalinė valstybė dar nėra konsoliduota, greičiau atvirkščiai: pastaraisiais mėnesiais šioje kultūriškai ir geografiškai padalintoje šalyje stiprėja išcentrinės tendencijos. Karšti ginčai dėl rusų kalbos statuso, stalininio laikotarpio interpretavimo ar Ukrainos nacionalistų organizacijos veiklos karo metais vertinimo stiprina ukrainofobų ir rusofobų susipriešinimą. Ukrainos tikslas ateityje įstoti į ES – viena iš nedaugelio politinių idėjų, dėl kurios sutaria diduma šalies elito, jai pritaria net ir didesnė dalis tradiciškai prorusiškų šalies pietinių ir rytinių regionų gyventojų.

Iššūkiai pasirašius Sutartį

Ukrainos integracijos į Europą sėkmė ar nesėkmė geopolitine ir saugumo prasme reiškia, kad ES ir Rusija šiandien atsidūrė ties svarbiu tarpusavio santykių posūkiu. Maskvos politinis elitas tikriausiai suvokia istorinę būsimo Ukrainos sprendimo reikšmę, tačiau daugumoje Vakarų Europos sostinių Ukrainos ir ES santykiai yra antraeilė ar trečiaeilė tema.  Kol kas aišku tik tiek, kad lapkričio pabaigoje Vilniuje (arba ne vėliau kaip 2014 m.) turi būti pasirašyta Asociacijos su Ukraina sutartis ir parafuotos analogiškos sutartys su Gruzija, Moldavija ir galbūt su Armėnija. Bet atsakymas, kokia bus Briuselio politika po sutarčių pasirašymo siekiant užtikrinti jų įgyvendinimą, kol kas skendi miglose. Tiesa, pastaruoju metu eurokomisaro iš Čekijos Štefano Fiulės aktyviomis pastangomis Kijevo ir Briuselio dialogas tapo intensyvesnis, Briuselio signalai Kijevui tapo suprantamesni.

Svarbiausia Asociacijos sutarties pasirašymo sąlyga Ukrainai yra neteisingai kalinamos Julijos Tymošenko paleidimas. Atrodo, tai tapo akivaizdu ir Janukovyčiui, ir daugėja požymių, kad artimiausiu metu buvusi Ukrainos premjerė bus išsiųsta gydytis į Vokietiją. Po šio būsimo sprendimo ir kai kurių įstatymų dėl teisinių, valstybės valdymo ir rinkimų sistemos reformų priėmimo visas formalias sąlygas, privalomas Asociacijos sutarčiai pasirašyti, bus galima laikyti įvykdytomis.

Tik lieka neaišku, kas bus toliau, nes ES kol kas nėra pasirengusi nei niršiai Rusijos reakcijai į europinę Ukrainos integraciją, kuri jau dabar jaučiama, nei sunkumams, kurie kils įgyvendinant Asociacijos sutartį ekonomikos, teismų, valstybės valdymo ir kitose sferose iki jos ratifikavimo. Bet ES valstybių vadovai vengia žengti ryžtingiausią žingsnį siekiant „europeizuoti“ Ukrainą – suteikti jai ilgalaikę, susietą su sąlygomis, bet vis dėlto aiškią narystės ES perspektyvą.

Klausimas dėl Ukrainos narystės ES perspektyvos

Nesuteikiant Ukrainai galimybės ateityje tapti kandidate į ES ir galiausiai Sąjungos nare, visas asociacijos procesas bus tik eksperimentinio pobūdžio. Politologiniai tyrimai paskutiniais metais rodė to suteikimo svarbą siekiant šios pokomunistinės šalies „europeizavimo“ ir nustatant aiškias priėmimo į ES sąlygas. Be šio „meduolio“ ir įstojimo sąlygų „botago“ visa Briuselio vykdoma asociacijos politika gali žlugti, taip diskredituodama ne tik ukrainiečius, bet ir pačią ES.

Nesuprantama, kodėl ES taip sunku sutikti su Ukrainos narystės perspektyva, juk jos narystės klausimas taps aktualus anksčiausiai po dešimties metų. Maža to: kandidatės statuso įgijimas – dar ne garantija, kad ji greitai bus priimta. ES bet kuriuo metu gali atsisakyti priimti kandidatę arba neribotam laikui atidėti jos priėmimą – tai rodo Turkijos ir Serbijos pavyzdžiai.

Lisabonos sutarties 490 straipsnis teigia, kad kiekviena Europos šalis, pripažįstanti ES principus, turi teisę paduoti priėmimo į Sąjungą prašymą. Anksčiau ar vėliau Ukraina paduos tokį prašymą ir ES vis tiek teks suformuluoti jos priėmimo sąlygas. Taigi, viena vertus, ES mažai kuo rizikuoja, kita vertus – rizikuoja daug kuo, jeigu nesuteiks tokios perspektyvos ir nepasinaudos tinkama proga praplėsti demokratijos Europoje ribas. Galima tik tikėtis, kad ES šalių vadovai tai supras ir įvertins.

Nauja Rusijos, Ukrainos ir ES santykių painiava

Matyt, ES paskutiniu laiku neatkreipė dėmesio į tai, kad Ukrainos eurointegracija sukels neigimą Rusijos reakciją. Briuselio naivumas primena dalies Vokietijos politinio elito trumparegiškumą vertinant motyvus tiesti dujotiekius „Šiaurės srautas“ ir „Pietų srautas“. Vokiečių socialdemokratai, atrodo, iki šiol nesuprato, kad brangūs povandeniniai dujotiekiai Rusijai reikalingi pirmiausia tam, kad ji taptų labiau nepriklausoma nuo Ukrainos dujų transportavimo sistemos. Maskva norėtų gauti, ir didele dalimi jau gavo, galimybę laisviau manevruoti savo santykiuose su „broliškomis tautomis“ ukrainiečiais ir baltarusiais, nes jai jau nebegresia visiškas rusiškų dujų tiekimo į ES nutraukimas.

Tai, kad Briuselis ignoruoja vis stiprėjančias Rusijos pretenzijas Ukrainai, primena Berlyno abejingumą dėl tikrųjų motyvų, kuriais vadovaujantis buvo tiesiami brangūs povandeniniai dujotiekiai. Nors praeityje Rytų partnerystės šalims Maskva yra taikiusi daugybę prekybinių sankcijų, ES buvo akivaizdžiai nustebusi, kai 2013 m. rugpjūtį Putinas pabandė paveikti Ukrainą pasinaudodamas užmaskuotu penkių dienų embargu visam ukrainiečių importui ir taip priversti juos atsisakyti integracijos su ES kurso.

Todėl ES šalims, ir pirmiausia Vokietijai, reikėtų viešai arba diplomatiniais kanalais pateikti galimų sankcijų Maskvai sąrašą, jei ji imtų vykdyti prekybinį karą prieš Ukrainą. Liūdniausiu priverstinio jų taikymo atveju tokios ES atsakomosios priemonės gali smarkiai pakenkti ES ekonomikai, įskaitant ir kai kurias Vokietijos kompanijas, artimai susijusias su Rusijos ekonomika. Bet, kita vertus, Ukrainos dezintegracijos nuostoliai, susidarę dėl Rusijos spaudimo jos ekonomikai, ES mokesčių mokėtojams galiausiai atsieitų daug brangiau nei praradimai dėl laikino prekybos su Rusija ribojimo.

Kaip parodė Rusijos vadovybės veiksmai Gruzijoje 2008 m., negalima ne visai rimtai žiūrėti į Kremliaus pasirengimą eskaluoti konfliktus siekiant savo tikslų posovietinėje erdvėje. Maskvos valdžiai būtina leisti suprasti, kad naujo embargo Ukrainai paskelbimas gali sukelti visos ES prekybinį Rusijos boikotą, įskaitant ir esminį bendradarbiavimo energetikos sferoje sulėtėjimą. Dėl to atsiradę Rusijos įmonių ir biudžeto nuostoliai anksčiau ar vėliau sukeltų socialinius neramumus, o tai – rizikos veiksnys Kremliui. Grėsmė prarasti valdžią dėl Rusijos žaliavų eksporto į ES sumažėjimo privers Putiną rinktis kitokią politiką negu ta, kurią jis ilgus metus vykdė Gruzijos ir Moldovos atžvilgiu, o neseniai ėmė taikyti ir Ukrainai bei Armėnijai.

Pirmoji Briuselio reakcija į Rusijos spaudimą Kijevui ir Jerevanui rodo, kad ES struktūros bent jau pripažino susidariusios situacijos grėsmę. Lieka tikėtis, kad ir Berlyne, Paryžiuje, Londone, Romoje ir t. t. svarstomi pavojingi Rusijos ir Ukrainos santykių raidos scenarijai ir artimiausiu metu galima viltis sulaukti vienareikšmių signalų Maskvai, ateinančių iš ES šalių sostinių.

ES ir jos valstybės ateityje neišvengs intensyvesnių santykių su Ukraina ir bus priverstos atidžiau domėtis jos vidinių ir išorinių politinių problemų specifika. Labai jau didelės yra rizikos ir galimybės, lemiančios tolesnę didžiausios pagal teritoriją Europos valstybės raidą. Bent jau Vokietija – kad ir dėl istorinių priežasčių – savo Rytų politikoje neturi pritrūkti ryžto, principingumo ir įžvalgos.

Straipsnis pateikiamas sutrumpintas, jis pirmiausia buvo atspausdintas Kijevo laikraštyje „Savaitės veidrodis“ ("Зеркало недели") 2013 m. spalio 18 d.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 81)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (919)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (128)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (223)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija (295)

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (79)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras