Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Sienų politika: vyriausybių argumentai ir realūs padariniai (8)

Justina Poškevičiūtė, politikos apžvalgininkė
2013 11 18

1989-ųjų lapkričio 9-oji laikoma data, kai pradėjo byrėti Berlyno siena. Šis opresijos simbolis Vokietiją dalijo ne vieną dešimtmetį tarytum distopinis socialinis eksperimentas, kurio padariniai iki šių dienų buvusią Rytų Vokietiją ekonomiškai skiria nuo Vakarų Vokietijos. Kad ši siena griuvo, galima tik švęsti. Tačiau bešvenčiant verta prisiminti, kad šitokių sienų – įvairių fizinių barjerų sistemų – pasaulyje iki šiol yra ne viena, statomos ir naujos. Kas jas stato, kaip tai argumentuoja ir kokie šitokios politikos padariniai – svarbūs klausimai, į kuriuos įdomu pasigilinti. Natūralu, kad kiekvieną sieną ją renčiančios vyriausybės pristato visų pirma kaip saugumo garantą. Vis dėlto galima išskirti keletą vyriausybių argumentų grupių ir bandyti suskirstyti barjerus į dvi labai susijusias kategorijas. Nors sienų pasaulyje yra ir daugiau (kiti pavyzdžiai: planuojama Tailando ir Malaizijos siena bei Maroko barjerų sistema, skirianti jį nuo Vakarų Sacharos), čia apžvelgsime keturias.

Migracija ir socialiniai skirtumai: JAV ir Brazilija  

JAV barjerų sistemą su Meksika pradėjo statyti 2006-aisiais, norėdamos sumažinti nelegalių migrantų skaičių ir užkirsti kelią narkotikų gabenimui į šalį. Šiuo metu fizinių kliūčių sistema, sudaryta iš betono blokų sienų, metalinių strypų, infraraudonųjų spindulių kamerų ir kitokių įrenginių, driekiasi palei 3169 kilometrų ilgio šalių sieną, be to, teritorija patruliuojama nepilotuojamų lėktuvų.

Debatai dėl šio barjero sukasi aplink keletą klausimų. Pirma: ar tik toks būdas yra efektyvus siekiant stabdyti nelegalią imigraciją? Antra: kiek tai su visu pasienio pajėgų išlaikymu kainuoja patiems JAV mokesčių mokėtojams ir ar jie iš tikro nori šitokios pasienio politikos? Štai 2012-aisiais B. Obamos vyriausybė išleido 11,7 miliardo dolerių – iki šiol negirdėtą sumą – pasienio apsaugai. Palyginimui: tais pačiais metais šalies apsaugai (į tai įeina ir karinis biudžetas) JAV išleido apytiksliai 925 milijardus dolerių, švietimui – apie 121 milijardą. Trečia: kokią įtaką tai turi aplinkosaugai? Ir pagaliau vienas svarbiausių klausimų: kokie yra šios politikos padariniai sieną kirsti norintiems migrantams?

Kitam pavyzdžiui pristatyti trumpam nusikelkime į Pietų Ameriką. Pasirodo, ne tik tarpvalstybinę, bet ir socialinę migraciją pasaulyje norima stabdyti statant fizinius barjerus. Štai Rio de Žaneire 2009 metais aplink 19 bendruomenių, įsikūrusių miesto favelose (lūšnynuose), pastatyta 11 kilometrų ilgio siena, šaliai kainavusi 17,6 milijono dolerių. Vyriausybė šitokį sprendimą argumentavo besiplečiančių favelų grėsme aplinkai, joms užimant vis daugiau gausybę ekosistemų talpinančių Rio kalvų. Sienos kritikai teigia, kad tikroji šio barjero paskirtis – mažinti socialinę migraciją ir atitverti tuos rajonus, kuriuose daugiausia nusikaltimų ir smurto, fiziškai atskirti visuomenės klases, neleisti skurdiems rajonams plėstis. Kai kam tai gali pasirodyti kaip ateities distopijas primenantis scenarijus. Čia reikia klausti, ar šitokia politika išvis galima spręsti didelės socialinės atskirties problemą šalies sostinėje ir kokie gali būti jos ilgalaikiai padariniai.

Fizinio saugumo argumentas: Šiaurės Airija ir Vakarų Kranto barjeras

Šiaurės Airijoje prasidėjus neramumų periodui 1969-aisiais buvo pradėtos statyti konstrukcijos, turėjusios protestantų ir katalikų bendruomenes skirti tik pusę metų. Deja, statybos tęsėsi ir toliau ir iki šių dienų Belfastą dalijančios vadinamosios Taikos sienos ilgis siekia 21 kilometrą. Neramumų dešimtmečiai (apytiksliai 1968–1998 m.) Šiaurės Airiją padalijo į dvi stovyklas: Jungtinės Karalystės dalimi norinčius likti protestantus lojalistus ir prie Airijos prisijungti norinčius airius katalikus.

Tiek Airijos respublikonų armijos ir Jungtinės Karalystės policijos bei kariuomenės pajėgų, tiek šioms organizacijoms nepriklausančių katalikų ir protestantų susirėmimai nusinešė daugiau kaip tris tūkstančius gyvybių. Nors oficialia konflikto pabaiga laikomas Gerojo penktadienio susitarimas, pasirašytas 1998 metais, iki šių dienų Šiaurės Airijoje kartais nugriaudėja sprogimai, dėl kurių kaltę prisiima kuri nors separatistinė organizacija. Šiaurės Airijos politikai šiemet pareiškė, kad Belfastą dalijanti siena turėtų būti nugriauta iki 2023 metų. Dar prieš jai griūnat būtina ištirti, kokius randus abiejose bendruomenėse paliko ši siena ir ar galima konfliktą vadinti pasibaigusiu, jei kadaise ginklus surėmusius kaimynus iki šiol tebeskiria betono siena.

Izraelį ir Palestiną skiriantis Vakarų Kranto barjeras Izraelio vyriausybės taip pat pristatomas kaip prie izraeliečių saugumo prisidedanti kliūčių sistema. Antrajam Palestinos sukilimui pasibaigus, 2002-aisiais Izraelis pradėjo statyti barjerą, sudarytą iš betono blokų, elektros tvoros, patruliuojamų kelių ir kitokių elementų. Dabar šios sistemos ilgis – daugiau kaip 700 kilometrų, ji dar nebaigta, bet planuoja apsivyti Vakarų Krantą ne pagal 1967-aisiais sutartą administracinę sieną, o įsiterpiant giliau į Vakarų Kranto teritoriją.

Anot Tarptautinio Teisingumo Teismo, šis barjeras yra neteisėtas. Su Izraelio vyriausybės argumentu, kad šitokia siena sumažino savižudžių išpuolių Izraelyje, galima sutikti, bet galima jį ir kvestionuoti: galbūt tokių atakų sumažėjo dėl to, kad siena buvo statoma Antrajam Palestinos sukilimui jau pasibaigus. Vien jau dėl šio barjero, t. y. paliekant nuošalyje visas kitas palestiniečių judėjimo laisvę varžančias fizines ir administracines kliūtis, kyla daugybė klausimų. Kaip šis barjeras veikia supamas ar net visiškai apsuptas gyvenvietes, žemdirbystės plėtrą, žmonių susisiekimą ir kitus kiekvienam palestiniečiui svarbius gyvenimo aspektus, yra klausimai, kurie, ypač pritariant oficialiai Izraelio vyriausybės informacijai, labai retai kada keliami. Tačiau įvairiausių institucijų ir organizacijų pastangomis atsakymai į juos yra žinomi.

Bendresni klausimai svarbioms diskusijoms

Žinoma, kiekvienos vyriausybės, pasiryžusios griebtis tokios ganėtinai ekstremalios sienų politikos, motyvai skiriasi. Tačiau klausimai, kurių šiose diskusijose nereikėtų pamiršti, yra universalūs. Visų pirma – iš kieno perspektyvos žiūrint yra pristatoma šitokia politika? Tai, kuo vyriausybės argumentuoja fizinių barjerų statybą, gali skirtis nuo to, kokie bus tikėtini ir vieninteliai jų padariniai. Pavyzdžiui, jei šalies vyriausybė pristato sieną kaip terorizmo prevencijos įrankį, ji nebūtinai turės – jei iš viso turės – tik tokį poveikį valstybės vidaus politikai. Kitaip sakant, vien dėl to, kad siena, pavyzdžiui, vadinama gynybine, nereiškia, kad tik šią funkciją ji ir atlieka. Štai Vakarų Kranto barjeras, be to, kad, anot Izraelio vyriausybės, saugo jo piliečius nuo atakų, daugeliu aspektų neigiamai veikia palestiniečių bendruomenes kitoje sienos pusėje.

Kitas svarbus klausimas – fizinių barjerų efektyvumas. Net jei nekvestionuotume vyriausybės motyvų statyti sieną tarp savęs ir kaimynų ar skirtingų bendruomenių, būtina apsvarstyti, ar išvis yra įmanoma išmatuoti šitokios politikos veiksmingumą. Jei migrantų, kertančių JAV ir Meksikos sieną, skaičius mažėja, ar tai vyksta dėl sugriežtintos sienos apsaugos, ar dėl, pavyzdžiui, pablogėjusios ekonominės situacijos šalyje? Šio pasienio ruožo saugumui užtikrinti 2012 metais palei sieną patruliavo beveik 20 tūkst. pareigūnų, o šių metų birželį priimtas įstatymas artimiausiu laiku šį skaičių padvigubins. Ar į projektą investavus milijardus tikrai akivaizdžiai sumažės nelegaliai sieną kertančiųjų skaičius – vienas klausimas. Kitas – ar piliečiai yra pasiryžę už tai mokėti milijardus, kuriuos vyriausybė galėtų panaudoti kitokioms reikmėms tenkinti?

Žmogiškoji sienų politikos kaina

Galiausiai, ko gero, svarbiausias ir dažnai pamirštamas klausimas yra sienų politikos padariniai tiems, nuo kurių yra atsitveriama. Negalima pamiršti, kad kiekviena siena, nors statoma vienos pusės, paveikia ir kitą. Štai nuo 1994-ųjų, Billui Clintonui sugriežtinus pasienio apsaugą, bandydami kirsti JAV ir Meksikos sieną žuvo daugiau kaip 5 tūkst. migrantų. Šis JAV pasienio ruožas kritikuojamas ir dėl neproporcingo jėgos naudojimo, pavyzdžiui, dėl šaudymo į akmenis iš už sienos mėtančius meksikiečius. Be piniginės išraiškos, barjerų sistemos turi ir tikrai skaudžią žmogiškąją kainą.  

Ilgalaikis tokios sienų politikos padarinys gali būti net baisesnis už reiškinius, kuriems ja norima užkirsti kelią. Už sienos gyvenančiųjų nužmoginimas, neigiamų stereotipų apie kaimynus stiprinimas ir didėjanti baimė šalies viduje: šių argumentų tikriausiai nė viena vyriausybė nenori pateikti savo piliečiams. Ar tai būtų migracijos, ar asmeninio saugumo klausimas, kartą tariamai išspręstą fiziškai atsiskiriant nuo problemų šaltinio, jį gali būti sunku spręsti kitokiais metodais ateityje. Griauti sienas gal ir lengviau nei jas statyti, bet politikams išsižadėti savo projektų gali būti daug sunkiau, jei apskritai įmanoma. Kol tokios sienos ir toliau stovės, labai tikėtina, kad už jų gyvenantys kaimynai virs beveidžiais žmonėmis su lėtai ar greičiau prilipdoma demonizuojančia migrantų etikete.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 8)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (191)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (47)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (145)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija (5)

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (12)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras