Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Žvilgsnis iš Baltarusijos: Rytų partnerystė ir sėkmės galimybė (1)

Pavel Usov, politikos mokslų daktaras
2013 11 25

Iki pastarojo laiko į Rytų partnerystę (RP) buvo žiūrima kaip į popierinį, be realaus geopolitinio turinio, projektą. Ši iniciatyva buvo lyg ir atsakas į ES kritiką dėl to, kad ji nėra parengusi strategijos savo rytinių kaimynų atžvilgiu, o Rytų Europos šalys buvo traktuojamos ne kaip geopolitinis prioritetas, o kaip kultūrinė ir politinė Europos periferija. Pradėjusi įgyvendinti RP iniciatyvą Europa parodė, kad yra pasirengusi savam geopolitiniam žaidimui rytinių kaimynių kryptimi, tačiau kartu tai kėlė abejonių dėl to žaidimo tikslo. Abejonių esmė buvo ta, jog RP buvo inicijuota ne tam, kad įtrauktų Rytų Europos šalis į integracinius procesus, bet atvirkščiai – kad išlaikytų jų periferinį būvį. Todėl klausimas, ar RP taps tiltu į Europą arba tuo maksimumu, kurio gali tikėtis posovietinės valstybės, lieka neatsakytas.

RP transformuotis į realios geopolitinės įtakos mechanizmą trukdo kelios subjektyvios ir objektyvios priežastys.

Pirmiausia – vidinis Briuselio neapsisprendimas, kas yra RP iniciatyva. Ar Europos politikai nori RP padaryti geopolitiniu įtakos instrumentu, durimis į eurointegraciją? Tada iniciatyva privalo turėti finansinį ir ideologinį palaikymą ir apie tai turi būti aiškiai pareikšta, o ne slepiamasi už abstrakčių samprotavimų apie demokratizaciją ir tai, kad Rytų Europos šalys pačios nesistengia suartėti su ES. Jeigu Europa nesiekia plėstis į rytus, tai tuomet ji neturi nei vizijos, nei mechanizmų efektyviai politikai šių valstybių atžvilgiu parengti. Šiandien viskas apsiriboja demokratizacijos klausimais, kurie be akivaizdžių eurointegracijos perspektyvų ir liks tik klausimai. Žinoma, negalima nepastebėti kai kurių pozityvių ES iniciatyvų dėl pasirengimo pasirašyti ar parafuoti Asociacijos sutartis su Ukraina, Gruzija, Moldova. Be abejo, šių planų įgyvendinimas iš esmės pakeistų geopolitinių procesų kryptį regione, tačiau ketinimai dar nereiškia įvykusio veiksmo, o sutarčių pasirašymas (jeigu jis įvyks) nereiškia, kad kelias į eurointegraciją yra atviras.

Natūralus trukdis posovietinių valstybių suartėjimui su ES yra autoritariniai arba nestabilūs demokratiniai režimai. Su autoritariniais vadovais sunku palaikyti santykius, jų veiksmai sunkiai prognozuojami, kartais juos lemia grėsmės savo valdžiai baimė, o ne geopolitiniai šalies prioritetai.

Europinę politikos kryptį jie visada laikė grėsme savo valdžiai. Jie niekada nesistengs tiek suartėti su ES, kad tai galėtų vesti prie perversmo jų šalyse. Tokiu atveju bet kurie preliminarūs susitarimai, kaip ir pasirašytos sutartys, jeigu tik jos gali sukelti vidines transformacijas jų šalyse, jiems nieko nereikš. Ukrainos prezidentas V. Janukovyčius aiškiai parodė, kad dėl savo asmeninių interesų yra pasirengęs atsižadėti valstybės interesų, laikyti J. Tymošenko nelaisvėje, o Europos politikams davinėti tuščius pažadus.

Tam tikro pasitikėjimo Rytų Europos autokratams suteikia neprincipinga ES pozicija, pirmiausia – ES polinkis atsisakyti ilgalaikės spaudimo jiems politikos arba ją švelninti. Pavyzdžiui, po sankcijų Baltarusijos režimui įvedimo 2011 m. ES palengva atsisako jų, siekdama dialogo, tačiau nepastebėdama, kad jos reikalavimai ignoruojami. Be to, norėdama parodyti, kad dialogas vyksta, ES pasirengusi toliau nuolaidžiauti ir pakvietė Baltarusiją į RP aukščiausio lygio susitikimą.

Esu įsitikinęs, kad autoritariniai kitų šalių vadovai, įskaitant ir Janukovyčių, mano, jog Europa jiems nusileis nepaisydama to, kad jie savo šalyse slopina demokratiją. Atrodo, kad, nusileisdamos autokratams, ES ir kai kurios jos valstybės stengiasi parodyti, jog RP dar egzistuoja, tačiau nesistengia pademonstruoti šios iniciatyvos poveikio diktatoriams.

Europa privalo pasirinkti: ar visiškai atsisakyti Rytų Europos šalių demokratizacijos idėjos, ar pradėti autoritarinių režimų izoliacijos procesą, nors tai artins juos prie Maskvos. Tačiau reikia suprasti, kad be demokratizacijos europinis vektorius liks nevisavertis. Todėl ir Asociacijos ir kitų sutarčių pasirašymas su autoritariniais ar pusiau autoritariniais režimais dar nereiškia, kad šalyje prasidės politinė liberalizacija. Tokių valstybių kaip Ukraina ir Baltarusija tikslas yra naudoti savo geopolitinę padėtį ir žaidimus su ES tam, kad gautų išteklių, kurie tik stiprins jų režimus. 

Svarbus Rytų Europos demokratizacijos proceso stabdys yra Rusijos priešinimasis. Jos įtakos išsaugojimas tokiose valstybėse kaip Baltarusija, Ukraina, Armėnija ar Azerbaidžanas priklauso nuo jų režimų stabilumo. Todėl Maskva ekonomiškai ir politiškai palaikys šiuos režimus, kompensuodama praradimus dėl santykių su ES nutraukimo.

Savo ruožtu, kuo stipresnės demokratinės tendencijos, pavyzdžiui, Moldovoje ar Gruzijoje, tuo stipresnės ir jų vyriausybių pastangos suartėti su Europa. Tačiau paveikti šias valstybes nėra lengva. Rusija naudoja kitą, ne mažiau efektyvų – dalies jų teritorijų kontrolės – mechanizmą: Moldovos atveju – Padniestrės, Gruzijos atveju – Abchazijos ir Pietų Osetijos. Viena vertus, bet kokie rimtesni poslinkiai link Europos gresia visišku vilčių susigrąžinti prarastas teritorijas praradimu. Kita vertus, Moldovos ir Gruzijos vadovybė privalo suprasti, kad galimybė, jog Rusija padės susigrąžinti šias teritorijas, yra lygi nuliui.

Mano nuomone, valdantysis Gruzijos ir Moldovos elitas turi susitaikyti su teritorijų praradimu ir paspartinti visapusišką suartėjimą su ES, nes priešingu atveju tikėtina grėsmė, kad Rusija, siekdama išplėsti savo įtaką, pasinaudos politiniais svyravimais ir baimėmis tose šalyse. Savo ruožtu, ES privalo sutelkti visas pajėgas tam, kad kuo greičiau įvestų Moldovą ir Gruziją į savo geopolitinių koordinačių sistemą. Suprantama, Europos veiksmai Moldovos ir Gruzijos atžvilgiu sukels negatyvią Rusijos reakciją. Europos politikai turi suprasti, kad Rusija niekada nesutiks su europinės įtakos plitimu, bet kuo ilgiau Europa svyruos, tuo sunkiau bus tai padaryti. Negalima ignoruoti geopolitinių Maskvos ambicijų ir jos pastangų atkurti imperiją. Kad tam pasipriešintų, Europa privalo turėti aiškią viziją, kur ji mato Rytų Europos šalių vietą. Jos negalės likti buferine zona, šių šalių visuomenės nesugebės kurti konsoliduojančios demokratijos, kol liks geopolitinės Rusijos įtakos zonoje.

Be aiškios strateginės vizijos nei Rytų Europos politika apskritai, nei konkrečiu – Rytų partnerystės – atveju neturės poveikio energijos, o tai gresia visišku įtakos buvusioms SSRS valstybėms praradimu. Kartu ES privalo išsaugoti principinę poziciją autoritarinių lyderių atžvilgiu, liautis tikėtis protingų jų sprendimų ir siekio suartėti su Europa.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (919)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (128)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (223)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija (295)

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (79)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras