Kondopoga 2006 metais, Sagra 2011-tais, Pugačiovas – 2013 metų liepą ir pagaliau visai neseniai – Maskvos Biriuliovo rajonas. Tai yra Rusijos etninės įtampos žemėlapis. Šį žemėlapį galima pavadinti nepilnu ir paviršutinišku, tačiau visus paminėtus atvejus vienija panašus scenarijus: po nusikaltimo (dažniausiai rusų ir kurios nors tautinės mažumos atstovų ar migrantų konflikto) gyventojai sukyla, reikalaudami iš vietinės ir (ar) federalinės valdžios ryžtingų veiksmų. Svarbus visų šių konfliktų aspektas – etninė įtampa. Visų bėdų šaltiniu įvardijami „svetimi“, t. y. kurios nors Rusijoje gyvenančios etninės mažumos atstovai ar migrantai, atvažiavę į Rusijos Federaciją iš buvusių sovietinių respublikų. Paminėti atvejai yra nuskambėję gana plačiai, tačiau galima įtarti, kad visa tai yra tik ledkalnio viršūnė, po kuria slypi įsisenėjusios giluminės problemos.

Savi „svetimi"

Etninė įtampa Rusijoje turi kelis vektorius, kurie susilieja į vieną probleminį aspektą. Rusijos Federacijos platybėse dirba nemažai atvykėlių iš buvusių sovietinių respublikų. Kiek jų Rusijoje yra iš tikrųjų, sunku paskaičiuoti. Nurodoma, kad šiandien Rusijoje legaliai dirba apie 1,3 mln. užsieniečių, tačiau numanoma, kad dar dvigubai ar net trigubai tiek dirba nelegaliai (http://russiancouncil.ru/inner/?id_4=2342#top ).

Požiūris į darbo migrantus yra ambivalentiškas. Viena vertus, pripažįstama, kad migrantai dažnai dirba nekvalifikuotą, menkai mokamą darbą, kurį patys rusai nelabai norėtų dirbti (pavyzdžiui, dauguma kiemsargių Maskvoje yra atvykėliai iš buvusių sovietinių Vidurinės Azijos respublikų). Tačiau, kita vertus, migrantai tampa ir tam tikru dirgikliu. Juos yra patogu kaltinti vietiniams gyventojams skirtų darbo vietų „pasisavinimu“ (su panašiais kaltinimais darbo migrantai susiduria visame pasaulyje).

Rusijoje taip pat madinga eskaluoti vadinamąją „etninio nusikalstamumo“ temą, nors iš tikrųjų rimtesnių objektyvių priežasčių tam nėra. Straipsnio pradžioje paminėti įvykiai – masinės muštynės kavinėje „Čaika“ Kondopogoje, susišaudymas Sagroje, jaunuolio nužudymas Pugačiove ar analogiškas nusikaltimas Maskvos Biriuliovo rajone – iš esmės yra gana banalūs kriminaliniai nusikaltimai. Tačiau tai, kad juose dalyvavo įvairių tautinių mažumų atstovai (Kondopogoje muštynėse, be rusų, dalyvavo čečėnai ir vienas išeivis iš Dagestano, Sagroje žmonės sukilo prieš „čigonų mafiją“, Pugačiove rusą nužudė atvykėlis iš Čečėnijos, o Maskvoje analogišką nusikaltimą įvykdė azerbaidžanietis) pavertė šiuos įvykius etninio susipriešinimo šaltiniu. Visais šiais atvejais kilo masinės protesto akcijos, per kurias vietiniai gyventojai (rusai) reikalavo susitvarkyti su „įžūliais atvykėliais“. Šias akcijas kartais lydėjo ir smurto protrūkiai – pavyzdžiui, Kondopogoje žmonės sudegino kavinę „Čaika“, o Biriuliovo rajone protestuojanti minia išliejo savo pyktį triuškindama daržovių bazę „Pokrovskaja“, kurioje dirbo daug migrantų.

Tačiau ne tik atvykėliai iš svetimų šalių Rusijoje tampa etninės įtampos šaltiniu. Oficialiais duomenimis, Rusijoje gyvena daugiau kaip 180 tautų atstovai. Kai kuriuose šalies regionuose patys rusai sudaro mažumą (pavyzdžiui, Tatarstane, Čečėnijoje, Dagestane). Kad ir kaip būtų paradoksalu, bet etninės įtampos proveržiai Rusijoje dažnai turi užslėptą žinią, bylojančią, kad rusai jaučiasi nesaugiai savo šalyje (ir norėtų, kad valdžios ir teisėsaugos organai apsaugotų juos nuo „kitų“). Tai taip pat kertasi su oficialiu Rusijos savęs pozicionavimu kaip tolerantiškos daugiatautės valstybės. Savų „svetimų“ problema, ko gero, yra net svarbesnė nei požiūrio į migrantus iš užsienio problema, nes apie čečėnus ar Dagestano gyventojus tenka kalbėti kaip apie Rusijos Federacijos piliečius, turinčius tokias pat teises kaip ir etniniai rusai, norintys būti apsaugoti nuo kitataučių.

Artimi „priešai“

Etninė įtampa Rusijoje turi ir savų ypatingų aspektų. Pirmiausia reikia paminėti, kad vargu ar vadinamasis „etninis nusikalstamumas“ yra tokio masto, kaip tai kartais bandoma vaizduoti. Taip pat nemanau, kad dauguma Rusijos gyventojų yra kraštutiniai nacionalistai, netoleruojantys „kitokių“. Tačiau etninę įtampą Rusijoje stiprina keli veiksniai, kuriuos verta aptarti. Pirmiausia būtina paminėti, kad tai yra kompleksinė problema. Ją galima pavadinti ir savotišku sovietmečio paveldu. Į buvusias sovietines respublikas Rusijoje vis dar žiūrima iš sovietinio santykio centras (Maskva)–periferija pozicijos. Rusija šiuo atveju išlieka „vyriausiuoju broliu“, o atvykėliai iš posovietinių respublikų suvokiami kaip „vargšai giminaičiai“.

Pastebima, kad darbo migraciją skatina ir kai kurie valdžios atstovai bei verslininkai. Migrantai tampa patogia darbo jėga, nes jiems galima mokėti mažiau nei vietiniams gyventojams. Jie taip pat dažniausiai niekam nesiskundžia ir visko bijo (ypač tie, kurie dirba nelegaliai), todėl juos įmanoma gana lengvai eksploatuoti, pasisavinant didumą jų uždirbamo pelno ar vykdant pinigų plovimo operacijas. Pasak žurnalistės Julijos Latyninos, šiandien Rusijoje migrantai yra įtraukti į naujos vergovės rūšies formavimą (http://www.novayagazeta.ru/comments/60588.html ).

Kitas etninės įtampos aspektas – įtarus požiūris į „kitokius“ Rusijos gyventojus. Pirmiausia jis yra susijęs su naujausia Rusijos Federacijos istorija. Du Čečėnijos karai ir bendra nestabili situacija Šiaurės Kaukazo regione verčia žiūrėti į išeivius iš šio regiono kaip į „kitus“, „svetimus“ arba net „priešus“. Pakeisti tokį požiūrį sunku ir dėl nuolatinio terorizmo pavojaus, kurio grėsmė pastaraisiais dešimtmečiais nuolat lydi Rusiją. Ne taip seniai apie šį pavojų vėl priminė sprogimas maršrutiniame autobuse Volgogrado mieste (http://www.rg.ru/2013/10/21/reg-ufo/hronika.html ).

Politinis aspektas

Atsakomybę dėl etninės įtampos ir jos proveržių turėtų prisiimti ir Rusijos Federacijos valdžios struktūros. Iš dalies dėl to kalta oficiali retorika, kurioje pastebimas gana stiprus „priešiškų jėgų“ diskursas. Sankt Peterburgo Europos universiteto profesorius Dmitrijus Travinas, analizuodamas nuotaikas visuomenėje, pabandė sudaryti „pilną Rusijos priešų sąrašą“. Iš jo sudarytų 37 sąrašo pozicijų 14 punkte nurodyti „migrantai“, prie kurių priskiriami tiek atvykėliai iš posovietinių šalių, tiek išeiviai iš Rusijos Šiaurės Kaukazo (Polnyj spisok vragov Rossii). D. Travinas nurodo, kad dažniausiai „priešai“ yra specialiai sugalvojami, jų „priešiškumas“ dirbtinai konstruojamas dėl kokių nors asmeninių ar visuomeninių tikslų, tarp kurių gali būti siekis gauti finansavimą kovai su minėtais sugalvotais „priešais“, nukreipti visuomenės dėmesį nuo realių problemų ar mobilizuoti ją valdžios palaikymo tikslais.

Yra nemažai pavyzdžių, kad etnine įtampa bando pasinaudoti kai kurie politiniai ir visuomeniniai veikėjai, siekdami konkrečių politinių dividendų. Įtariama, kad už neramumų Kondopogoje 2006 metais gali stovėti dabar jau uždrausta organizacija „Judėjimas prieš nelegalią migraciją“ ir jos lyderis Aleksandras Belovas. Taip pat žinoma, kad kitame etninės įtampos taške – Pugačiove – šių metų liepos mėnesį suskubo apsilankyti įvairaus plauko kraštutinių dešiniųjų jėgų atstovai (plačiau žiūrėti http://www.newtimes.ru/articles/detail/73462).

Šios slidžios temos nevengia ir federalinio lygmens politikai. Taip neseniai oficialus Rusijos politikos „juokdarys“ Vladimiras Žirinovskis pareiškė, kad kovojant su terorizmu būtina kontroliuoti gimstamumą Šiaurės Kaukaze, o regioną reikėtų aptverti spygliuota tvora. Po kritinės prezidento Vladimiro Putino pastabos V. Žirinovskis pareiškė, kad apgailestauja, jog išsakė tokią poziciją, tačiau, kaip galima suprasti, savo nuomonės jis nepakeitė ir nuo savo žodžių iš esmės neatsiribojo (http://ria.ru/society/20131112/976224115.html).

Galima numanyti, kad V. Žirinovskio pasisakymas nuskambėjo neatsitiktinai. Per du dešimtmečius susiformavęs ekscentriško ir neprognozuojamo politiko įvaizdis leidžia jam gana laisvai pasisakyti tokia aštria tema (ir netrukdo išsaugoti turimas pozicijas Rusijos politinėje sistemoje). Kita vertus, toks pareiškimas atitinka dalies Rusijos gyventojų lūkesčius (ši visuomenės dalis, bijanti įvairių mitinių „priešų“, yra ne tokia jau ir maža).

Kitaip sakant, Rusijos valdžioje (ir verslo pasaulyje) yra dar nemažai žmonių, kurie mano, kad etninė įtampa gali būti naudinga (ir pelninga). Nors tai yra žaidimas su ugnimi (geru pavyzdžiu čia tampa riaušės Maskvos Biriuliovo rajone), Rusijoje jo neatsisakoma. Be to, Rusijos valdžia ir pati gana sumaniai manipuliuoja nacionalistų aktyvumu: nacionalistinės idėjos su tam tikrais apribojimais naudojamos ir patriotiniams tikslams, ir oficialiai retorikai, kai norima įtikinti visuomenę (o dažniausiai – partnerius užsienyje), kad jeigu dabartinė šalies valdžia žlugs, Rusiją neva gali ištikti nacionalistinis chaosas, o tai yra scenarijus, kurio mažai kas norėtų tiek pačioje Rusijoje, tiek ir pasaulyje.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.