Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Operacija „Įgėlimas“: iki ir po (3)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2007 04 11

Sovietmečiu buvo sukurta daina, kurioje buvo tokie žodžiai: „Birželio 22 dieną, lygiai 4 valandą, Kijevą bombardavo, mums pranešė, kad prasidėjo karas“. Atrodo, buvo belikę tik sukeisti datą bei miesto pavadinimą, ir galima būtų rašyti: „Balandžio 6, lygiai 4 valandą, Teheraną bombardavo, mums pranešė, kad prasidėjo karas“. Tačiau karas neprasidėjo – kol kas neprasidėjo.

Apie JAV karo prieš Iraną tikimybę yra kalbama jau seniai. Didžiausi orakulai pranašavo tai dar prieš Amerikos operacijos Afganistane pradžią, motyvuodami tokią poziciją tuo, kad neokonservatoriai G. W. Busho valdymo metais yra pasiruošę maksimaliai įgyvendinti savo Didžiųjų Artimųjų Rytų pertvarkymo (suprask, demokratizacijos) koncepciją. Paskutinę nerimo bangą sukėlė 2007 m. kovo 15 d. nedidelė publikacija mažai kam žinomame rusiškame (sic!) laikraštyje „Argumenty nedeli“ (Андрей Угланов, Иран «укусят» в 4 утра 6 апреля). Pažymėtina, kad tokios garsios rusiškos žinių agentūros kaip vesti.ru ir lenta.ru pranešė šią žinią tik pačioje kovo pabaigoje, tai yra praėjus beveik pusei mėnesio po A. Uglanovo publikacijos.

Šiame straipsnyje, kuris remiasi (kaip vėliau buvo patikslinta kitose publikacijose) rusų karinės žvalgybos (GRU) duomenimis ir kurį mini daug Vakarų interneto šaltinių, teigiama, kad minėtu laiku tikėtinas JAV karinių pajėgų dvylikos valandų trukmės raketų ir bombų smūgis, nukreiptas prieš kelis Irano objektus, susijusius su šios šalies branduoline programa. Kaip pareiškė anonimas iš Rusijos specialiųjų tarnybų: „Rusijos karinės žvalgybos duomenimis, JAV karinės pajėgos, esančios Persijos įlankoje, praktiškai baigė pasiruošimą raketų ir bombų smūgiui prieš Iraną.“ Pretekstas yra elementarus: Irano nenoras bendradarbiauti su tarptautine bendruomene ir sustabdyti savo branduolinę programą, kuri, be kita ko, gali turėti karinį pobūdį. Šiuo atveju logika yra paprasta ir ganėtinai įtikinama: jeigu Irane yra plėtojama tik taiki branduolinė programa, teisę į kurią iš tikrųjų yra sunku kvestionuoti, tai kodėl Teheranas atsisako glaudaus bendradarbiavimo su TATENA (Tarptautine atominės energetikos agentūra). Kitaip tariant, neaišku, kodėl jis atsisako atvirumo politikos. Istorija, panaši į įvykį su britų kareiviais, galėtų tapti geru pretekstu veikimo pradžiai.

Rusiški niuansai

Besiklostanti situacija turi daugybę įdomių niuansų. Ypač įdomi šiuo atveju yra Rusijos pozicija. Kaip rašo A. Uglanovas, neminėtinas Kremliaus atstovas pareiškė: „Jeigu Iranas neatsakys į TATENA klausimus – tegul pats atsako už save. Mums Iranas su branduoline bomba ar jos sukūrimo potencialu yra nepriimtinas. Antiamerikietiškų žaidimų mes su juo nežaisime.“ Tokia pozicija rodo, kad Rusija visais įmanomais būdais bando įtikinti Teheraną atsisakyti branduolinės bombos sumanymo, gąsdindama paramos nutraukimu. Ligi šiol ta parama tikrai buvo nemaža (ko vertas vien priešlėktuvinės gynybos kompleksų pardavimas Iranui, kad, kaip paaiškino Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, Teheranas nesijaustų izoliuotas). Iš tos pačios „įtikinimų“ (besiribojančių su spaudimu) srities yra ir staiga kilusios problemos dėl Irano atsiskaitymų už Bušero atominės elektrinės statybą, ir minėtosios žinutės spaudoje dėl amerikiečių planų atakuoti Iraną artimiausiu metu. Iš pradžių buvo smulki publikacija, vėliau pranešimai populiariuose žiniatinkliuose. Sklinda gandai, kad informacijos „nutekinimas“ negalėjo įvykti be Rusijos prezidento žinios. Tokiais savo veiksmais Maskva, viena vertus, daro spaudimą Vašingtonui, bandydama kuo tolesniam laikui nukelti karinės operacijos prieš Iraną pradžią, o kita vertus, taip Rusija, panašiai kaip Saudo Arabija (SA), verčia susimąstyti ir Teheraną (kaip vėliau pareiškė karalystės užsienio reikalų ministras, SA karalius per Irano prezidento vizitą pasakė, kad jis nežaistų su ugnimi, nes grėsmė Iranui iš JAV pusės yra visai reali ir apčiuopiama).

Šiame kontekste svarbu suprasti, kokie Rusijai būtų pliusai ir minusai (nauda ir kaštai) iš JAV smūgio Iranui. Pirmasis pliusas - neabejotinai pakiltų naftos kainos, ir Rusija galėtų gauti dar daugiau naftos dolerių neapibrėžtą laiką (papildomai pasipelnyti galima būtų ir iš šešėlinės ginklų prekybos). Antruoju pliusu būtų galimybė kritikuoti JAV už agresyvius veiksmus, toliau žlugdant ir taip jau pašlijusį Amerikos autoritetą pasaulyje bei keliant savąjį. Trečiasis pliusas būtų Irano branduolinės programos „pristabdymas“ maždaug dešimtmečiui (juk branduoline bomba apsiginklavusi islamo valstybė Rusijai prie savo sienų tikrai nėra reikalinga). Pagaliau ketvirtasis pliusas - sumažėtų Vašingtono dėmesys posovietinei erdvei. Šiandien Amerikos užsienio politikos svorio centras jau yra persikėlęs į Artimuosius Rytus. Po smūgio Iranui JAV dėmesys NVS erdvės procesams turėtų tik dar labiau sumažėti (o tai atrištų rankas Maskvai praktiškai neribotam kaimynų spaudimui), tuo labiau kad sunku tikėtis, jog viskas pasibaigs vienu smūgiu. Yra pagrindo manyti, kad Teherano reakcija bus neišvengiama, ir situacija akimirksniu gali tapti nevaldoma. Galiausiai gali atsitikti taip, kad trumpalaikis (mažasis) kontroliuojamas karas virs dideliu regioniniu konfliktu su neaiškia pabaiga ir katastrofiškomis pasekmėmis (pasaulio naftos rinkai - dėl Ormuzo sąsiaurio uždarymo, Amerikai – dėl tikėtinų teroro išpuolių: pavyzdžiui, susprogdintų automobilių tunelių po Hadsono sąsiauriu, apie ką jau sklinda gandai). Pagaliau net nesinori kalbėti apie tai, kad per konfliktą gali būti panaudoti masinio naikinimo ginklai (pavyzdžiui, Irano prieš Izraelį – cheminis ginklas, o Izraelio ir JAV  prieš Iraną - taktinis branduolinis ginklas).

Plataus masto karinio konflikto tikimybė sumenkina visus kitus rusiškus pliusus (tada jau tikrai taptų nesvarbu, subombardavo amerikiečiai Bušero elektrinę ar ne, nes dabar sklinda  žinia, kad šis objektas lyg ir nėra įtrauktas į JAV sudarytą taikinių sąrašą). Todėl teigti, kad Rusija yra suinteresuota JAV ataka prieš Iraną, būtų sunku. Galbūt ji šia ataka yra labiau nesuinteresuota (svarbiausias stabdys - pasekmių nenuspėjamumas). Diplomatiniai žaidimai su eventualiais laimėjimais ir atsitraukimais jai yra akivaizdžiai priimtinesni negu veikimas besitęsiančios karinės konfrontacijos sąlygomis. Pagaliau Maskvai nesinori prarasti tegul ir ne kažin kokio, bet vis dėlto sąjungininko Artimuosiuose Rytuose. Tačiau manytina, kad niekas negalėtų sustabdyti amerikiečių, jeigu jie vis dėlto nuspręstų (jei dar nenusprendė) smogti Iranui. Kokia šiuo atveju būtų JAV logika?

JAV logika

Iš tikrųjų gana nelengva suprasti, kodėl amerikiečiai turėtų įsivelti į dar vieną avantiūrą (kitaip sunku pavadinti) Artimuosiuose Rytuose. Atrodo, Irako nesėkmė (kad tai yra nesėkmė, šiandien pripažįsta dauguma amerikiečių analitikų) turėjo juos pamokyti ir apsaugoti nuo dar vienos klaidos. Rimtai pasvarstyti turėtų skatinti ir minėtasis akcijos pasekmių nenuspėjamumas. Tačiau prieš karą Irake JAV sulaukė lygiai tiek pat daug pagrįstų perspėjimų, bet juos Vašingtono šeimininkai visiškai ignoravo. Šiandien įvykiai vis labiau krypsta panašia linkme. Čia galima prisiminti vieną Amerikoje išspausdintą karikatūrą, kurios mintis yra tokia: pradėkime karą su Iranu, ir tada visi pamirš nesėkmę Irake (nes Irano problema, kaip galima suprasti, bus kur kas didesnė). Mintis, be abejo, juokingai neracionali, tačiau, kaip bebūtų keista, dabartinė JAV vadovybė pastaruoju metu yra labiau linkusi veikti ne logiškai, o veikiau alogiškai. Susidaro įspūdis, kad Amerikos vadams tikslas - Didžiųjų Artimųjų Rytų demokratizacija - pateisina visas priemones. Ir nors didžiojoje politikoje nėra įprasta kalbėti apie „ideologinius racionalaus proto užtemimus“, šiuo atveju įžvelgti loginius išskaičiavimus yra gana sudėtinga.

Galbūt amerikiečiai iš tikrųjų nemato kitos išeities, kaip tik sutramdyti Irano branduolines ambicijas kariniu būdu, nes rusų plaukimas pasroviui (kalbėjimasis dėl kalbėjimosi) jiems atrodo neperspektyvus (einant šiuo keliu viskas anksčiau ar vėliau baigsis kaip Šiaurės Korėjoje – branduolinio užtaiso išbandymu). Bet, kaip jau minėta, tikėtis, kad šiame žaidime JAV ėjimas (kuris tarsi turėtų būti vienkartinis) liks be atsako, mažų mažiausiai naivu. Tuomet kyla mintis, kad galbūt amerikiečiai, kalbant lošimo terminais, nori padvigubinti statymus: konfliktas Irake plius konfliktas Irane, - kad atsigriebtų už pirmosios (Irako) partijos pralaimėjimą (ypač turint omenyje tai, kad Iranas neabejotinai yra Irako problemos sprendimo dalis). Amerikiečiai tikriausiai norėtų išprovokuoti Teheraną kuo griežtesniam atsakui, kad paskui jau niekas jiems, siekiantiems vienu šūviu nušauti du zuikius (išspręsti dvi problemas), negalėtų priekaištauti dėl taikomų priemonių griežtumo.

Tie, kas liko

Šiuo atveju nereikėtų pamiršti ir Izraelio. Amerika yra už Atlanto vandenyno, o Izraelis - visai šalia Irano. Kad ištrintų žydus iš žemėlapio, Teheranui nereikia tarpžemyninės balistinės raketos (branduoliniam užtaisui, jeigu tik jis būtų sukurtas, užtektų ir tų raketų nešėjų, kurias Iranas jau turi). Todėl Tel Avivui Irano branduolinė programa rūpi kur kas labiau nei Amerikai, ir manytina, kad Izraelis yra pasirengęs spręsti šią problemą radikaliai (kaip tai jau buvo Irako objektų bombardavimo atveju).

Pažymėtina, kad sunitiškosios Saudo Arabijos reakcija į svarbiausio šiitiškojo konkurento sužlugdymą galėtų būti santūri, bet SA (kaip ir kitas sunitiškas valstybes bei rusus), matyt, gąsdina nenuspėjamos amerikiečių planuojamos akcijos pasekmės. Taip pat jiems turėtų kelti nerimą JAV demokratinių Didžiųjų Artimųjų Rytų vizija, kuri jau visai priartėjo prie jų sienų.

Pagaliau paties Irano pozicija yra aiškiai provokuojanti ir nekonstruktyvi, nervinanti net rusus (ką jau kalbėti apie kitus). Iš esmės išeitis iš problemos paprasta – Iranas turi priimti tarptautinės bendruomenės pateiktas jo branduolinės programos griežtos kontrolės taisykles. Tačiau jis to nedaro. Galbūt šiuo atveju reikšmės turi įvaizdžio (kuris yra labai svarbus arabų pasaulyje) faktorius, juk nusileidimas reikštų paklusnumą ir garbės praradimą. Manytina, taip pat svarbus momentas yra galimos dabartinio Irano prezidento asmeninės vidinės problemos, o geriausias būdas jas spręsti - propagandinė (dažnai blefinė) karinė retorika: mes nebijome, mes nugalėsime, jie neišdrįs, mes turime teisę ir taip toliau. Aukščiausias Irano dvasinis lyderis ajatola Ali Khamenei (tiesioginis Ahmadinejado konkurentas) pasisako santūriau ir pragmatiškiau negu Irano prezidentas, bet ir jis agresijos atveju žada amerikiečiams dvigubą atpildą. Kaip jau  minėta, amerikiečiai gal tik ir telaukia iš Irano griežtos atsakomosios reakcijos – pavyzdžiui, Izraelio atžvilgiu, kad galėtų ateiti „sąjungininkui į pagalbą“. Tačiau labai abejotina, kad Teheranas nusileis po pirmo smūgio (tai būtų dar didesnis pažeminimas ir gėda negu nusileidimas taikos metu). Todėl ir sunku tikėtis, kad viskas apsiribos dvylikos valandų bombardavimu. Kiek Iranas galėtų priešintis JAV karo mašinai visavertės karinės operacijos metu, pasakyti sunku. JAV Irako kampanijos ir Izraelio karai su arabų šalimis parodė, kad plataus masto karinėse operacijose arabai nėra labai pajėgūs priešininkai (ką jau kalbėti apie jų karinį technologinį atsilikimą nuo JAV ir Izraelio). Kur kas sudėtingesni, žinoma, yra asimetrinio atsako tikimybė ir pokarinio sureguliavimo laikotarpis. Tačiau, kaip minėta, amerikiečiai galbūt mano, kad dabar jie yra geriau pasirengę šiam etapui ir kad išsprendę Irano problemą jie galės lengviau pabaigti tvarkyti reikalus Irake.

Išvados

Situacija su Iranu yra daugiau nei sudėtinga, ir apsispręsti, kurioje frazės „smogti negalima susilaikyti“ vietoje įrašyti kablelį, yra labai sunku. Visi nori, kad Teheranas atsisakytų branduolinių ambicijų, bet jis neatsisako. Problema reikalauja sprendimo. Neveikimas garantuotai duos neigiamą rezultatą. Veikimas vien diplomatinėmis priemonėmis, tikėtina, baigsis panašiai. Visi (net rusai ir arabų šalys) sutiktų su kraštutine išeitimi – riboto pobūdžio karine operacija amerikiečių rankomis, kuriai pastarieji, vedami savo ideologinės vizijos ir iš dalies racionalių išskaičiavimų (kelio masinio naikinimo ginklui platinti pasaulyje užkirtimas ir kova su terorizmu), yra pasirengę nors rytoj (neokonservatoriams jau nėra ką prarasti, nes G. W. Bushas tėra „šlubuojanti antis“). Problema tik ta, kad visus (pasaulį labiau, amerikiečius ir žydus mažiau) gąsdina nenuspėjamos „įgėlimo“ pasekmės. Kaip galėtų ši situacija rutuliotis? Sprendžiant iš kai kurių veiksmų (JAV jūros pajėgų permetimas į regioną ir manevrai), karo mechanizmas jau yra paleistas. Todėl karinė akcija Irano atžvilgiu tikriausiai turėtų įvykti (tai tik laiko klausimas). Belieka tik tikėtis, kad blogiau kaip Irake nebus.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 3)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (96)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras