Vienu metu buvo daug kalbų apie tai, kad Europos Sąjungos Rytų partnerystės (RP) programa yra neefektyvi ir neturi ateities. Tokių abejonių kyla ir šiandien (pirmiausia, žinoma, abejoja Rusija). Tačiau Ukrainos istorija su Asociacijos sutartimi parodė, kad RP iniciatyva pasiteisino.

Be ypatingų pastangų ES privertė Maskvą taip įtempti visus savo „raumenis“, kad kitas žingsnis būtų nebent pilietinio karo Ukrainoje provokavimas. Tai skatina tęsti pradėtą darbą, tačiau tvirtos garantijos, kad ES bandys plėtoti savo sėkmę Rytų kryptimi, nėra. Tam reikia mažiausiai dviejų dalykų: noro ir pinigų. Ir vieno, ir kito stinga.

Nedaug ES yra tokių rytinės kaimynystės europeizacijos aktyvistų kaip Lietuva ir Lenkija. Neatsitiktinai nerimavo Lietuvos užsienio reikalų ministras L. Linkevičius, suvokdamas, kad kitoms Europos Tarybai pirmininkaujančioms valstybėms Rytų partnerystė gali būti toli gražu ne pirmoje vietoje. Ir apskritai, ES gali nuspręsti, kad istorinės Rusijos geopolitinės įtakos sferos sienos – nauja sena raudonoji linija – atsikuria. Karas su Gruzija pastūmė šios minties linkme, mirtinas Kremliaus įsikabinimas į Kijevą gali ją įtvirtinti.

Tačiau net jei noro pasivaržyti su Maskva posovietinėje erdvėje atsirastų, turėtų atsirasti ir pasiruošimas išlaidoms, o su tuo Briuselyje nuolatos problemiška. Kai tik pradedama kalbėti apie finansinę pagalbą pereinamajam laikotarpiui, iš karto atsiranda nepasitenkinimo grimasa – džiaukitės, kad apskritai su jumis kalbamės. Taip negalima. Taip nebūna, kad tau viską, o tu – nieko. Vien grynu partnerių entuziazmu toli nenuvažiuosi – jį irgi reikia skatinti. O priešakyje net ne Gruzija – Moldova.

Su tuo, kad Tbilisis yra beveik atkirstas gabalas, Rusija turbūt jau susitaikė. Juolab kad Gruzijos stojimas į NATO atidėtas neapibrėžtam laikui, į ES ją irgi vargu ar priims, o ir sąlygų strateginiam susitaikymui nelabai yra: Pietų Osetijos ir Abchazijos pripažinimo problema bent jau kol kas atrodo neišsprendžiama. O štai dėl Kišiniovo Kremlius neabejotinai rengiasi pakovoti.

Įrodymų toli ieškoti nereikia. Kas seka rusų žiniasklaidos pranešimus, galėjo atkreipti dėmesį į tai, kad vienu metu Rusija ėmė itin dėmesingai žiūrėti į darbo migrantus iš Moldovos. Užuomina daugiau negu aiški. O yra dar senas ir patikimas vynas. Pagaliau – pagrindinis pabūklas: vėl išplaukė idėja dėl Moldovos federalizacijos (suprask, „Kozako planas“). Toks saldainiukas iš Maskvos: mes jums padedame šalį suvienyti, o jūs rimtai pagalvojate dėl Eurazijos sąjungos. Vietiniai komunistai jau pagalvojo ir atkakliai vykdo Kremliaus planą. Gerai, kad valdžioje Kišiniove dar provakarietiškos jėgos. Tačiau joms reikia paramos, nes ekonominė situacija šalyje nėra ideali, o jeigu dar Rusija ims rimtai spausti, reikės ką nors daryti.

Ir štai klausimas – ar Briuselis pasiruošęs finansiškai padėti bent jau Moldovai? Tiek, kiek Ukrainai, nereikia, bet Europai vis vien gali pasirodyti per daug. Belieka tikėtis, kad ji pasimokė iš nesėkmės su Kijevu ir šiuo atveju veiks efektyviau ir rezultatyviau.

O kaip dėl kitų RP programos dalyvių? Su jais viskas daugiau ar mažiau aišku. Baltarusija jau Muitų (Eurazijos) sąjungos dalyvė. Armėnija irgi pasirinko. Azerbaidžanui Europos pinigų nereikia (savų užtenka) – reikia aktyvesnio Europos įsikišimo į Karabacho konfliktą. ES tam akivaizdžiai nepasiruošusi. Aklavietė. Taigi lieka tik Gruzija ir Moldova, kurios gali padėti tiek RP iniciatyvą išsaugoti, tiek Briuselio veidą išgelbėti.

O kaip su Lietuva? Fiasko? Visai ne. Turbūt vienintele klaida, kurią padarė Vilnius, kaip pažymi dauguma ekspertų, tapo didelės sėkmės perspektyvos sukūrimas. Viena vertus, to reikėjo, nes negali ko nors siekti ir kartu netikėti pergale. Tačiau lazda buvo šiek tiek perlenkta. Visi patikėjo, o nuotaka paskutinę akimirką pabėgo.

Dar vienas nemalonus epizodas – neatsakingas Lietuvos Seimo pirmininkės elgesys. Bandė pamokyti prezidentę užsienio politikos, įgelti jai, bet pati pasirodė esanti prasta diplomatė. Tai, žinoma, jos bėda, bet valstybės įvaizdis irgi nukentėjo. Kai šalis pirmininkauja ES, tokie bent jau su Lietuvos URM nesuderinti veiksmai neleistini. Gerai nors tai, jog bendra situacija buvo tokia rimta, kad Briuselis neturėjo laiko aiškintis, kas čia prie ko, tačiau ateityje tokie dalykai kartotis neturėtų.             

Ir vis tiek mūsų diplomatai šaunuoliai. Neatsitiktinai J. M. Barrosas pagyrė už atliktą darbą ne tik rytų, bet ir europine kryptimi. Turbūt geriausiai pasakė Europos Parlamento narys Leonidas Donskis: „Lietuva įvykdė tai, ką amerikiečiai yra nusakę savo filmo pavadinimu – „Misija neįmanoma“. Kai misija neįmanoma, Lietuva padarė viską, kas įmanoma. Ir net nepasirašius tos sutarties, Lietuva lieka žaidimo nugalėtoja ir gali pasitraukti aukštai pakėlusi galvą. Šiam reikalui suteiktas maksimalus dėmesys. Kita šalis, kuri perims paketą, turės dirbti daug mažiau, negu dirbo Lietuva. Iniciatyvą turės prisiimti ir Briuselis. Lietuva padarė viską: informavo, švietė, analizavo, intrigavo, tarpininkavo – viską Lietuva padarė, ką buvo įmanoma padaryti. Trūko paskutinio dalyko tik – ES lankstumo ir Ukrainos ryžto.“ Labai gerai nepavyko, tiesiog gerai – įskaityta.

Tiesa, dar prieš pasitarimą šiek tiek nustebino vienos D. Grybauskaitės patarėjos kalbos apie sąjungas, kurios kuriamos necivilizuotomis spaudimo priemonėmis ir todėl negali būti ilgalaikės. Vyko normali geopolitinė (geoekonominė) kova ir reikia mokėti profesionaliai pralaimėti ir sukandus dantis toliau siekti savo tikslų. O uždavinių nesumažėjo. Prieš akis Ukrainos prezidento rinkimai ir kova dėl Moldovos. Lietuvos užduotis – pačiai nepamiršti provakarietiškų šių šalių jėgų (joms tikrai bus nelengva) ir bandyti neleisti pamiršti Europai. Misija neįmanoma? Nesvarbu – informuokime, švieskime, analizuokime, intriguokime, tarpininkaukime.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.