Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Maidanas – iššūkis Ukrainai, Rusijai ir Vakarams (5)

Lilija Ševcova
2013 12 10

Rusijos ir Vakarų žiniasklaidoje yra pasirodę nemaža straipsnių apie įvykius Ukrainoje, naujųjų Ukrainos opozicijos jėgų kovą už europinę šalies orientaciją, aiškiausiai matomą Kijevo Nepriklausomybės aikštėje (Nepriklausomybės Maidane). Pateikiame profesorės, Maskvos Karnegio centro mokslinės bendradarbės Lilijos Ševcovos straipsnio „Maidanas – iššūkis Ukrainai, Rusijai ir Vakarams“, gruodžio 6 d. išspausdinto tinklalapyje „Ежедневный журнал“, šiek tiek sutrumpintą vertimą.

Penktadienį tapo aišku, kad grįždamas iš Kinijos Ukrainos prezidentas V. Janukovyčius Sočyje aplankys V. Putiną. Tas vizitas yra simbolinis: Janukovyčius opozicijai leidžia suprasti, kad jis jau pasirinko ir nesiims aštrinti santykių su Rusija. Taip pat aišku, kaip sprendimas susitikti su Putinu vidinės politinės krizės įkarštyje bus sutiktas Kijeve. Mitinguotojams atsiras nauja tema: Janukovyčius skrido į Sočį tam, kad gautų instrukcijas iš savo tiesioginio viršininko.

Ukrainos įvykiai, kaip jie bepasibaigtų, apnuogino kelis iššūkius, ir ne tik Ukrainai. Šiandien Ukraina patvirtina, kad posovietinis raidos modelis, kuris vyravo buvusios SSRS erdvėje, įskaitant ir Rusiją, išsisėmė. Šis modelis, nors turi nacionalinių variacijų, yra paremtas asmenine valdžia ir paternalistine valstybe. Bet ne mažiau svarbu tai, kad jis funkcionuoja parazituodamas ant sovietinio palikimo, pradedant nuo sovietinės ekonomikos rudimentų ir baigiant sovietiniais mitais, stereotipais ir įpročiais. O Ukrainoje per pastaruosius dvidešimt metų susiformavo nemažas visuomenės sluoksnis, pasirengęs atmesti „posovietizmą“ ir baigti blaškymąsi tarp didžiųjų galybių. Naujosios Ukrainos konfliktas su ta elito dalimi, kuri bando konsoliduoti tradicinį elektoratą ir likti sovietiniame prieangyje, ir nulems būsimąją šalies raidos kryptį. 

Ukrainos įvykiai patvirtino, kad jeigu posovietinei valstybei baigiasi iš praeities likę resursai ir nėra galimybių pasinaudoti resursų „pagalve“ (tuo remiasi Azerbaidžanas, Kazachstanas, Turkmėnija), pagrindiniu valdžios išsilaikymo šaltiniu tampa suvereniteto iškeitimas į Kremliaus paramą. Tokį atvirą iškeitimą atliko Baltarusijos ir Armėnijos režimai, susitaikę su pusiau kolonijine savo šalių priklausomybe nuo Maskvos. Ukrainoje toks scenarijus gali sukelti socialinį ir politinį sprogimą. Tačiau tolimesnis Ukrainos egzistavimas pakaitomis dreifuojant tai į Maskvos, tai į Europos pusę, kaip bandė daryti Kučma ir Janukovyčius, daugiau nebeįmanomas. Ir todėl, kad Kremlius, grasindamas sankcijomis už visokius svyravimus, reikalauja apsispręsti, ir todėl, kad naujoji Ukrainos visuomenė reikalauja „judėti link Europos“.

Per 2004 m. Oranžinę revoliuciją iškilo teisingų žaidimo taisyklių posovietiniame modelyje problema. Šiandien ten yra iškilusi kita – paties modelio pakeitimo – problema. Tai, koks jis turi būti ir kaip turi būti pereinama prie jo, ukrainiečiai vis dar supranta gana miglotai. Tačiau svarbu, kad jie šį modelį sieja su integracija į Europą. Tai reiškia ir pasirengimą pasidalinti su Europa savo suverenitetu. Atkreipkite dėmesį: ukrainiečiai yra pasirengę atiduoti dalį jo Europai, bet ne Rusijai! Todėl Ukrainoje svarstomas ne geopolitinis pasirinkimas – tai civilizacinis pasirinkimas, naujos valdžios ir valstybės struktūros pasirinkimas. Deja, Ukrainos opozicija pasirodė esanti nepasirengusi naujiems visuomenės proveržiams. Mes matome tą atvejį, kai eiliniai piliečiai aplenkia savo elitą! Šiandieninis Ukrainos proveržis į ateitį reikalauja, kad iš politinės scenos pasitrauktų ne tik praeities epochoje įstrigę dabartinės valdžios atstovai, bet ir „oranžinės“ opozicijos lyderiai. Jeigu Ukraina, pagal mentalinį kodą artimiausia Rusijai slavų valstybė, pasirinks teisinės valstybės modelį, tai bus itin stiprus smūgis ne tik Putino užsienio politikos doktrinai, bet ir rusiškam didžiavalstybiškumui. 

Taip pat stebime įdomų reiškinį, kurį būtų galima pavadinti „kompensacijos dėsniu“. Ne tik kai kurios naujos nepriklausomos valstybės, bet ir Putino Rusija ieško pagalbos išorėje, pastebėjusios, kad senka vidiniai posovietinio modelio palaikymo ištekliai. Tik pirmosios sutinka būti satelitėmis, o Rusija privalo užsitikrinti naujos galaktikos centro vaidmenį. Didžiavalstybiškumas tampa svarbiausiu naujosios valdžios resursu. Ukraina Kremliui – anaiptol ne tarptautinis subjektas. Ukraina – tai Rusijos režimo vidinio stabilumo veiksnys. Todėl Kremliaus bandymai išsaugoti savo orbitoje Ukrainą arba jos dalį (!) tęsis ir toliau. Bet kur tie bandymai veda?

Rusijos spaudimas greitina ukrainiečių nacionalinės sąmonės formavimąsi ir padeda atsirasti nacionalizmui, orientuotam į Europą. Tenka konstatuoti, kad ukrainietiškos savimonės stiprėjimas vyksta ukrainiečių nacijos atstūmimo nuo Rusijos sąskaita, o tai – pirmiausia Kremliaus „nuopelnas“. Kremliui būtina suvokti, kad nuo šiol Rusijos palaikymas diskredituos tuos Ukrainos lyderius, kurie norės remtis Rusija.

Tačiau teisybės dėlei verta pasakyti, kad Kremlius nebuvo vienintelis veiksnys, privertęs Janukovyčių atsisakyti pasirašyti Asociacijos su ES sutartį, nors daugelis, įskaitant ir Janukovyčių, atsakomybę už „nusigręžimą“ verčia Kremliui ir asmeniškai Putinui. Bet pasvarstykime: nejaugi nebuvo galima iš anksto numatyti, kad Rusijos valdžiai Ukraina yra labai svarbi, ir suprasti, kad Kremlius už ją kovos? O jeigu taip, tai buvo galima tam pasirengti – ir Kijevui, ir Vakarų sostinėms. Sunku atsikratyti įspūdžio, kad Janukovyčius sąmoningai mėgina suvaidinti išprievartautą auką. O juk šis gudrus, bet primityvokas vyrukas iš Donecko vargu ar buvo pasirengęs judėti link Europos ne tik todėl, kad šis judėjimas būtų susijęs su ekonomine rizika, ir ne tik todėl, kad yra įpratęs derėtis lyg turguje. Buvo ir kitos Ukrainos prezidento zigzagų priežastys: žinoma, prieš artėjančius prezidento rinkimus jis bijojo prarasti savo tradicinį elektoratą, tačiau taip pat – vengė stoti į europinę vėžę, kuri kada nors galėjo sugriauti jo vienvaldystę.

Tarp kitko, Europa pasirodė esanti nepasirengusi padėti Ukrainai. Tų, kurie yra „kolektyvinis Europos veidas“, politinės valios ir įžvalgos stoka – seniai ne naujiena. Svarbiau yra tai, kad Europos lyderė – Vokietija – nebandė nei realiai paveikti Janukovyčiaus, nei pasipriešinti Kremliaus spaudimui (užkirsti jam kelio neįmanoma!). Svarbiau yra tai, kad Europa savo išorės politikoje atsisakė normatyvinio matmens. Tai patvirtino ES Rytų partnerystės projektas, kuris, nors jo iniciatorės – Lenkija ir Švedija – turėjo kilnių ketinimų, perėjęs biurokratinius ES labirintus, pasirodė esąs toks iškastruotas, kad visiškai tenkina net ir autoritarinius režimus. Bet kuriuo atveju Ilchamą Alijevą Rytų partnerystė tenkina, o Lukašenka iš jos irgi nė nemano išeiti. Rytų partnerystė leidžia ES draugauti su autoritariniais režimais ir nekelia jiems griežtų reikalavimų. Priešingai – šis projektas leidžia autoritariniams vadovams atrodyti padoriai ir džiaugtis europine kompanija, kaip tai darė Alijevas Vilniaus aukščiausio lygio pasitarime.

Ukraina ir jos visuomenės išreikštas palaikymas Asociacijos sutarčiai padarė Rytų partnerystę tuo, kuo ji ir yra – civilizacinio atribojimo veiksniu. Tikriausiai sukėlusiu šoką eurobiurokratijai, kuri nebuvo pasirengusi Vilniuje įsiplieskusioms aistroms. Juk, Briuselio supratimu, kalbama viso labo tik apie laisvosios prekybos zoną. Nėra jokios užuominos apie realią Ukrainos integraciją į ES! O ukrainiečiai Vilnių padarė naujo savo gyvenimo atskaitos tašku. Štai koks yra šios tautos noras ištrūkti iš pūvančios posovietinės realybės... 

Dabar Europa atsidūrė keblioje padėtyje. Ji privalo arba palaikyti dalies Ukrainos visuomenės europinį pasirinkimą, arba pasitraukti į šešėlį duodama suprasti, kad dėl Ukrainos neturi ambicingų planų. Briuselis turi pasakyti, kad neketina kurti mechanizmo, kuris palengvintų skausmingą Ukrainos pasitraukimą iš posovietinio geto. Pirmas variantas Europai reikštų jos grįžimą prie neįvykdytos misijos. Antras – kad tęsiasi didžiojo integracinio projekto paralyžius. Daug kas rodo, kad yra teisūs skeptikai, teigiantys: užmirškite apie europinę ekspansiją! Senutei Europai dabar ne tas galvoje. Jie lyg ir teisūs. Juolab kad Amerika, anksčiau neleisdavusi Europai snausti, ima vis labiau rūpintis savimi. Žinoma, eurobiurokratai sveikins Maskvos spaudimą, pateisinantį jų pasyvumą. Europos biurokratai kartos mantrą apie tai, kad Rytų partnerystė neprieštarauja ES užduotims ir apskritai būtų gerai draugauti visiems! Ir tai kaip tik tuo momentu, kai Kremlius sako: arba jūs su mumis, arba – prieš mus!

Ir vis dėlto... kol kas dar per anksti Europai giedoti rekviem. Juk, be paralyžiuotos „senosios Europos“ lyderių, yra ir kitos valstybės, pasirengusios imtis misijos. Tai pirmiausia Lenkija, Švedija ir Lietuva. Yra ir Europos visuomenės nuomonė, ir nepriklausoma Europos žiniasklaida. Pažiūrėsime, ar jie pajėgs išjudinti senutę.

Teoriškai Vakarai turi įtakos instrumentų Ukrainos valdančiajai klasei, kad galėtų sulaikyti ją nuo veiksmų, vedančių prie jėgos prieš visuomenę panaudojimo, o Janukovyčių priverstų sėsti prie derybų su Maidanu stalo. Bet ar Vakarams užteks supratimo apie istorinio momento svarbą ir tragizmą? Ir kur tie lyderiai, kurie kadaise buvo liberalių demokratijų polėkio ir galios šaukliai?!  

O laikas eina ir neaišku, kiek ilgai dar laikysis Maidanas...

Maidano pralaimėjimas taps naujamete dovanėle Kremliui. Bet tai bus ne tik Ukrainos pralaimėjimas. Tai bus visos Vakarų civilizacijos pralaimėjimas. Ir Kremliui neliks net virtualaus ir neįgalaus oponento. Putinui tikrai nebeliks net su kuo pasikalbėti...

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 5)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (38)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (110)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras