Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kinijos skverbimasis į Centrinę Aziją: logika ir poveikis (14)

Fabio Belafatti, Šiuolaikinės Vidurio Azijos studijų centro koordinatorius (Vilniaus Universiteto Orientalistikos Centras) ir Vilniaus universiteto lektorius
2014 01 10

Pastaraisiais metais Kinijos vaidmuo Centrinėje Azijoje akivaizdžiai padidėjo ir tai pavertė ją svarbiausiu penkių posovietinių Centrinės Azijos respublikų prekybos partnere. Kinija formuluoja savo Centrinės Azijos strategiją vien ekonominiais terminais: jos investicijos užtikrina regiono plėtrą ir turėtų būti geriausia jo stabilumo garantija. Kadaise tuščios rinkos dabar yra pripildytos kiniškų prekių, plečiama infrastruktūra ir tai atrodo kaip grynai pozityvus, abiem pusėms naudingas žaidimas. Tačiau viskas nėra taip paprasta.

Apžvalga

Kinų skverbimasis kyla iš vadinamosios „Eikime į vakarus“ politikos, pastangų skleisti ekonomikos sėkmę į vakarinius Kinijos regionus, pirmiausia į Sindzianą su jo neramiais, daugiausia musulmonų tikybos uigurų tautybės gyventojais. Dėl separatistinių tendencijų ir vietinių islamistų karingumo Sindzianas kelia Kinijai nemažų saugumo iššūkių. Tai, kad pagrindiniai naftos ir dujų vamzdynai, skatinantys Kinijos ekonomikos augimą, eina pes Sindziano teritoriją, daro stabilumo užtikrinimą šiame regione itin svarbų.

Kinija yra pasirengusi Sindzianą kuo labiau integruoti į Kinijos ir Centrinės Azijos ekonomiką, siekdama padaryti jį vamzdynų, transporto ir prekybos mazgu, nes dėl infrastruktūros plėtros pačiame Sindziane Didžiosios Centrinės Azijos rinkos tampa vis labiau prieinamos kinų prekėms.

Siekis mažinti nestabilumą nuolatinėmis investicijų injekcijomis yra svarbus, ypač įvertinant būsimą NATO pasitraukimą iš Afganistano. Kinija ir kitos didžiosios pasaulio valstybės tai suvokia (gal net perdėtai) kaip potencialų įtampos šaltinį, nes yra tikimybė, kad kovinės Centrinės Azijos islamistų grupuotės iš Afganistano „pasuks namo“ tęsti savo karo (Pekinas yra ypač susirūpinęs uigurų separatistų grupių kontaktais su Uzbekistano islamistų ir rytų Turkestano islamistų judėjimais).

Kinų politika „pinigai už stabilumą“ teigiamai sutinkama Centrinės Azijos vadovų, juolab kad investicijos eina jų kryptimi nepritariant Rusijai, tyliai stebinčiai savo ekonominės įtakos regione mažėjimą. Vietiniai žmonės, atrodo, priima pokyčius atsargiai: pradžioje buvę patenkinti galėdami naudotis vakarietiškos gerovės surogatu pigių kiniškų prekių pavidalu, dabar jie į Kinijos skverbimąsi ima žiūrėti vis įtariau, ypač kai jį lydi imigrantų atvykimas.

Kinijos glėbio pranašumai

Kintanti perspektyva: vietinių veikėjų svarba

Politinėje analitikoje yra įprasta minėti „naują didįjį žaidimą“ Centrinėje Azijoje, bet išorinės galios gana vangiai kovoja dėl įtakos šiame depresyviame regione. Todėl Kinijos sėkmė kartais apibūdinama kaip nesustabdomas žengimas į priekį, kuris, atrodo, nelabai paklūsta Centrinės Azijos valstybių sprendimams. Tačiau taip nėra: regiono veikėjai į užsienio galių strategijas reaguoja tokiu būdu, kuris, jų manymu, yra labiausiai tinkamas vidinei politinei jų darbotvarkei. Kinijos laimėjimai Centrinėje Azijoje daro įspūdį, ypač kai suprantama jų nauda regiono valstybių valdančiųjų režimų išgyvenimui. 

Taigi, kodėl Kinija?

Pirma, Kinija pabrėžia kovos prieš „tris blogybes“ svarbą – prieš ekstremizmą, separatizmą ir terorizmą. Tai labai patinka Centrinės Azijos šalių vadovams, nuo dešimto dešimtmečio pradžios besiginantiems nuo realių ar įsivaizduojamų iššūkių jų valdžiai arba nuo demokratijos reikalavimų, taip pat nuo islamistų ar separatistų. Kinijos veikla yra konservatyvi, padedanti išsaugoti režimus, kuriems ji yra daug labiau priimtina nei Vakarų pareiškimai dėl būtinų reformų, demokratijos ar žmogaus teisių laikymosi.

Antra, Pekinas griežtai laikosi nesikišimo politikos ir nereikalauja iš Centrinės Azijos šalių vykdyti kokią nors ypatingą politiką (kaip tai dažnai daro Rusija) ar net savo politinės sistemos reformą (kaip to dažnai reikalauja JAV ir kitos Vakarų šalys). Kinų finansinė parama nepriklauso nuo demokratinių reformų ar draugiškos politikos karinėje sferoje ir yra labiau nukreipta į nedemokratinius režimus, o jie tai vertina.

Dar svarbiau, kad Kinija siūlo tokį investicijų kiekį (http://www.economist.com/news/asia/21586304-vast-region-chinas-economic-clout-more-match-russias-rising-china-sinking), kokio nei Rusija, nei JAV negalėtų pasiūlyti. Režimų išgyvenimui tai yra svarbu mažiausiai dėl dviejų priežasčių.

Pirma, tai leidžia kai kuriems Centrinės Azijos režimams paslėpti savo chronišką neveiklumą perleidžiant kinams savo šalių infrastruktūros gerinimą. Kinija iš to laimi, nes gauna priėjimą prie naujų rinkų, vietiniai režimai taip pat laimi, nes jiems nereikia teisintis savo gyventojams dėl neveiklumo ir klaidų.

Antra, kuo daugiau kelių, geležinkelių ir vamzdynų yra nutiesiama už Kinijos pinigus, kuo daugiau vietinės vyriausybės sutaupo juos statydamos, tuo daugiau pinigų jos gali nukreipti propagandai, represijoms, saviškių rėmimui bei asmeniniams reikalams, o tai didina jų išsilaikymo valdžioje galimybes.

Kinija taip pat yra stipri angliavandenilių eksporto alternatyva Rusijai, tai ypač svarbu Kazachstanui, Uzbekistanui ir Turkmėnijai, nes leidžia šioms šalims išsivaduoti nuo rusų, valdančių šių išteklių tranzito infrastruktūrą, kontrolės. Tai suteikia galimybę joms naudotis tarptautinėmis rinkomis ir leidžia jų režimams maksimizuoti pajamas iš naftos ir dujų.

Negatyvioji Kinijos įtakos pusė

Ar šelpimas tęsis ilgai ir kokios yra to rizikos?

Didėjanti Kinijos įtaka Centrinėje Azijoje ir kliovimasis Kinijos investicijomis neapsieina be rizikų. Galų gale tai yra dvipusis procesas, galintis vykti mažiausiai trimis būdais.

Pirma, Centrinės Azijos valstybės gali riboti Kinijos įtaką, jeigu jos plėtrą nelaikys pakankamai naudinga sau, kaip kai kurios iš jų anksčiau tai darė su Rusija ir Jungtinėmis Valstijomis, pavyzdžiui, Uzbekistanas (http://ips.sagepub.com/content/28/3/253.full.pdf) ir Kirgizija (http://www.gwu.edu/~ieresgwu/assets/docs/pepm_072.pdf). Priverstinis Kinijos ekonominės įtakos mažinimas gali neigiamai paveikti Sindziano ekonomiką ir pakenkti Kinijos regioninės integracijos politikos laimėjimams.

Antra, investicijų į Centrinę Azija srautas priklauso ir nuo pačios Kinijos interesų: jeigu Pekinas nuspręstų radikaliai keisti savo užsienio politikos prioritetus, Centrinės Azijos valstybės gali atsidurti už borto. Ši galimybė kol kas mažai tikėtina, bet ilgalaikėje perspektyvoje neturi būti atmetama.

Trečia, nors retorika draugiška, Rusija stipriai nerimauja dėl to, kad Kinija užima vis naujas ekonomines erdves Centrinėje Azijoje, o tai gali sukelti destabilizuojančią reakciją: Rusijos žiniasklaidos priemonės Centrinėje Azijoje yra vis dar įtakingos, jos gali būti panaudotos siekiant sukelti vietos gyventojų nepasitenkinimą šalių valdančiuoju elitu, kuris vis tolsta nuo rusų įtakos. Tarp kitko, dėl emigrantų, dirbančių Rusijoje ir siunčiančių perlaidas į Centrinės Azijos šalis, Rusija turi didelę įtaką Kirgizijos bei Tadžikistano ir kiek mažesnę – Uzbekistano ekonomikai. Tai yra itin galinga politinio ir ekonominio poveikio priemonė, nuolat primenama Centrinės Azijos šalims subtilaus šantažo būdu.

Šelpimo kaina

Kinų parama atsieina brangiai, vertinant ją tiek kaip užsienio skolą (diduma Kinijos pagalbos yra teikiama paskolų, kurias vėliau teks grąžinti, pavidalu), tiek angliavandenilių kainomis: didėjant pasitikėjimui Kinija kaip pirkėja, Centrinės Azijos valstybės galėtų sumažinti savo prekybinę priklausomybę nuo monopolistinių Rusijos infrastruktūrų, tačiau patektų Kinijos monopolisto, galinčio diktuoti naftos ir dujų kainas, priklausomybėn.

Galiausiai principas „plėtra dėl stabilumo“ pačiame Sindziane neveikia be trūkumų, kaip tai parodė neseniai kilusi įtampa vakarų Kinijoje (http://thediplomat.com/2013/07/chinas-wild-west/) ir pastarosios teroristų atakos Pekine: gerovė nenuperka lojalumo, nebent ji būtų tolygiai paskirstyta tarp gyventojų, o nedemokratiniai režimai yra blogiausios politinės sistemos, galinčios garantuoti tą lojalumą.

Maža to, nors infrastruktūros plėtra vietiniams gyventojams teikia tiesioginių pranašumų, ji yra susijusi mažiausiai su dviem neigiamais visuomenės nuomonės aspektais:

- Su tūkstančių kinų darbininkų, kurių vietiniai gyventojai nuo seno nemėgsta, antplūdžiu: ES organizacijos „Crisis Group“ duomenimis (http://www.crisisgroup.org/~/media/Files/asia/north-east-asia/244-chinas-central-asia-problem.pdf), tai labiausiai paplitę Kirgizijoje, bet aiškiai pastebima ir Tadžikistane. Be nepateisinamų rasistinių nuostatų, ten jaučiamos nuoskaudos, susijusios su tuo, kad Centrinės Azijos darbininkai turi emigruoti, nes darbo vietos jų valstybėse tenka atvykėliams.

- Kita subtili reikalo pusė: nors naujos infrastruktūros kūrimas gali mažinti gyventojų nepasitenkinimą, kiekvienas supranta, kad jei nebūtų Kinijos, nauji tiltai ir keliai niekada nebūtų buvę pastatyti. Tačiau tai Centrinės Azijos žmonių akyse valdžios atstovus parodo esant netinkamus, dar labiau juos delegitimizuoja. [1]

Išvados

Net jei Kinijos veikla regione daro akivaizdžiai teigiamą įtaką infrastruktūros ir serviso plėtrai, kurios vietinės vyriausybės niekada negalėtų užtikrinti, ji taip pat išryškina ir vietinių vyriausybių neefektyvumą. Kartu ši veikla padeda neefektyviems režimams stiprinti savo represines galimybes, tačiau daro juos vis labiau priklausomus nuo išorinės paramos ir, galiausiai, vis mažiau ir mažiau atsakingus savo rinkėjams.

Kinijos veikla užtikrina tam tikrą stabilumą, kuris vis dėlto yra trapus, nes priklauso nuo išorinės jėgos finansavimo galimybių, o ne nuo savos šalies ekonomikos galių. Vertinant grynai ekonominiu požiūriu, Kinijos politika būtų beveik išskirtinai pozityvi, tačiau siekiant visapusio įvertinimo reikia atlikti platesnius tyrimus. Juos atliekant turi būti pakankamai atsižvelgiama į socialinius ir politinius veiksnius ir tada tikriausiai išryškėtų daug prieštaringesnis vaizdas.

[1] Autoriaus pokalbiai su Tadžikistano ir Uzbekistano gyventojais, 2011 ir 2012 m. pavasaris.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 14)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras