Informacinė erdvė yra terpė, kurioje gali būti realizuota dalis esminių geopolitinių siekių. Tai ypač aktualu šiandien, kai atskirų valstybių informaciniai laukai nėra tokie izoliuoti, kaip buvo kadaise. Naujosios technologijos (pirmiausia palydoviniai tinklai ir internetas) jau daugiau nei kelis dešimtmečius kuria globalią informacinę erdvę, kuri suteikia naujas ryšių ir informacijos sklaidos galimybes. Tai leidžia kalbėti apie tokį reiškinį kaip informacijos geopolitika. Tarp valstybių, kurios siekia realizuoti savo strateginius tikslus informacinėje erdvėje, dažnai minima Rusija.

Kaip nurodo žurnalistas ir politologas Nerijus Maliukevičius, informacijos geopolitika – tai „informacijos srautų kontrole ir agresyvių manipuliavimo viešąja nuomone metodų taikymu paremta politika, kurią vykdant siekiama dominuoti atitinkamoje informacinėje erdvėje ir paveikti visuomenės geokultūrines nuostatas sau naudinga linkme bei motyvuoti politinį žmonių elgesį“ (Nerijus Maliukevičius. Rusijos informacijos geopolitikos potencialas ir sklaida Lietuvoje. Vilnius, 2008, p. 168). Akivaizdu, kad informacijos geopolitika yra tiesiogiai susijusi su tokiais reiškiniais kaip propagandinio poveikio taikymas ir informaciniai karai.

Šiandieninė Rusija skiria daug dėmesio informacinio poveikio klausimams. Iš dalies tokia pozicija yra paremta istorine patirtimi (propaganda Sovietų Sąjungoje buvo vienas iš politinės struktūros ramsčių, o naujausioje Rusijos istorijoje negali būti ignoruojama Pirmojo Čečėnijos karo patirtis, kai federalinė Rusijos valdžia iš esmės pralaimėjo informacinę dvikovą čečėnų separatistams). Kita vertus, šie procesai atitinka pasaulines tendencijas: valstybės įtaka matuojama ne tik ekonomine ir karine galia, bet ir gebėjimu pateikti sau naudingą poziciją globalioje informacinėje erdvėje.

Kad Maskva supranta batalijų informaciniame lauke reikšmę, rodo ir tai, kad informacinio saugumo klausimams yra skirti keli oficialūs strateginiai Rusijos Federacijos dokumentai. Neatsitiktinai vienas iš pirmųjų direktyvinių dokumentų, V. Putino pasirašytų 2000 m. tapus prezidentu, buvo „Rusijos Federacijos informacinio saugumo doktrina“, patvirtinta 2000-ųjų rugsėjo 9 dieną (zakonodatelstvo ukazy prezidentaf).

Be to, globalios informacinės erdvės ir veikimo joje sprendžiant savo strateginius klausimus koncepcijos gana plačiai aptarinėjamos 2011 metais paskelbtame „Konceptualiame požiūryje į Rusijos Federacijos kariuomenės veiksmus informacinėje erdvėje“.

2013 metų pabaigos įvykiai parodė, kad Rusija siekia dar labiau optimizuoti savo informacinės galios įrankius, ruošdamasi stiprėjančiai informacinei kovai. Svarbiausiu tokių procesų ženklu tapo netikėtas Rusijos valstybinės informacinės agentūros „RIA Novosti“ reformavimas į naują struktūrą, kurios užduotis – „informuoti užsienio auditoriją apie Rusijos valstybinę politiką ir visuomeninį gyvenimą“ (http://polit.ru/news/2013/12/09/ria/ ). Simbolinis yra ir naujos struktūros pavadinimas – „Rossija segodnia“ („Rusija šiandien“). Šis pavadinimas asocijuojasi su palydovinio kanalo anglų kalba „Russia Today“ (RT) prekės ženklu. RT kanalas, kuris startavo 2005 metais, pirmiausia buvo skirtas vykdyti Rusijos agento globalioje informacinėje erdvėje funkciją. Jis buvo įsteigtas siekiant pagerinti Rusijos įvaizdį pasaulyje ir sukurti galimybę pateikti pasauliui jos poziciją politikos, ekonomikos, kultūros ir kitais klausimais (pirmiausia – vadinamiesiems Vakarams).

„Russia Today“ nesunkiai pavirto globaliu Rusijos valstybinės propagandos įrankiu. Tai ypač lengvai galima buvo pastebėti 2008 metų vasarą Rusijos ir Gruzijos karinio konflikto metu. Esminis RT dėmesys buvo skirtas vien šiam konfliktui, o pagrindine funkcija tapo Kremliaus pozicijos viešinimas vengiant bet kokių kitų šių įvykių interpretacijų. Nėra didesnių abejonių, kad tokia pati funkcija bus pavesta ir į „Rossija segodnia“ reorganizuotai agentūrai „RIA Novosti“. Jos poveikio zona, skirtingai negu „Russia Today“, greičiausiai bus Rusijos „artimasis užsienis“, t. y. posovietinė erdvė.

Verta priminti, kad žinia apie „RIA Novosti“ reorganizavimą buvo visiškai netikėta. Net pačios agentūros vadovybė ir darbuotojai sužinojo apie tai iš kitų žiniasklaidos priemonių. Paskatinti tokį radikalų sprendimą galėjo keli numanomi veiksniai. Nors „RIA Novosti“ ir buvo valstybinė informacijos agentūra, pačioje Rusijoje ji turėjo gana objektyvios ir profesionalios žiniasklaidos priemonės reputaciją. Pagrindinę vidinės propagandos funkciją Rusijoje atlieka federaliniai televizijos kanalai, kurie pasiekia apie 90 proc. visų Rusijos Federacijos gyventojų, o esminiu propagandos įrankiu užsienio erdvėje buvo „Russia Today“. Dėl šių priežasčių agentūra „RIA Novosti“ galėjo leisti sau vengti įsitraukimo į tiesioginius propagandinius žaidimus ir dirbti kaip palyginti objektyvi valstybinė informacinė agentūra, veikianti remdamasi vadinamosios „švelniosios galios“ principais. Pažymėtina ir tai, kad „RIA Novosti“ tapo pagrindiniu informaciniu resursu Dmitrijaus Medvedevo prezidentavimo laikotarpiu. Ši agentūra suteikė informacinį palaikymą pseudoliberalios pertvarkos idėjoms, kurios, beje, taip ir nebuvo realizuotos, o D. Medvedevui „grąžinus“ prezidento postą V. Putinui – buvo nurašytos. Kitaip sakant, Kremliui nusibodo kišti pinigus į agentūrą, kuri ne visai pateisino dabartinės valdžios lūkesčius, todėl buvo nuspręsta performuoti ją į tinkamesnį propagandinį įrankį (šis žingsnis taip pat išsprendė „RIA Novosti“ konkurencijos su kita valstybine naujienų agentūra – ITAR-TASS – klausimą).

Paspartinti šį sprendimą galėjo ir Ukrainos pilietinė krizė. Nors Kremliaus pastangos išlaikyti Ukrainą savo gravitacijos erdvėje ir buvo vaisingos – Kijevas su Europos Sąjunga taip ir nepasirašė Asociacijos sutarties, bet didelės dalies Ukrainos gyventojų pozicija (ir pirmiausia Euromaidanas) parodė, kad ši Kremliaus pergalė gali būti laikina. Maskva pajuto būtinybę stiprinti propagandinį poveikį posovietinei erdvei, nes kitaip dalis jos gali būti ideologiškai prarasta. Matyt, iš „Rossija segodnia“ bus reikalaujama ir tikimasi proveržio šiame informacinių-propagandinių kovų fronte. Apie tai byloja ir tas faktas, kad vadovauti naujai struktūrai paskirtas ištikimas Kremliaus propagandos karys Dmitrijus Kiseliovas. Vienoje iš paskutinių savo laidų televizijos kanale „Rossija 24“ jis vaizdingai papasakojo, kad siekis priartinti Ukrainą prie Europos Sąjungos yra Lietuvos, Lenkijos ir Švedijos sąmokslas, kurio tikslas „atkeršyti Rusijai už Poltavos mūšį“, ir „informavo“ žiūrovus apie visišką moralinį ES pakrikimą ir supuvimą.

Beje, D. Kiseliovas buvo ne vienintelis propagandistas, kurio pastangas Kremlius pastebėjo ir įvertino. Šiame kontekste verta prisiminti Lietuvoje skandalą sukėlusią Rusijos TV Pirmojo Baltijos kanalo (Pervyj Baltijskij kanal) laidą „Žmogus ir įstatymas“, kurioje buvo gaivinama konspirologinė teorija, kad per tragiškus 1991 metų sausio įvykius Vilniuje „savi šaudė į savus“. Praėjus kelioms savaitėms po skandalingos laidos, vienas jos kūrėjų Aleksejus Pimanovas (kuris taip pat buvo ir Rusijos Federacijos Tarybos narys) tapo tarptautinės informacinės agentūros – informacinio holdingo „Krasnaja zvezda“ („Raudonoji žvaigždė“) vadovu (http://ria.ru/society/20131028/973058076.html ). Reikia paminėti, kad šio žiniasklaidos koncerno steigėjas yra Rusijos Federacijos gynybos ministerija, jam priklauso laikraštis „Krasnaja zvezda“ bei televizijos ir radijo kanalas „Zvezda“. Koncerno produkcija yra orientuota į karinę ir patriotinę tematiką.

Tai, kad Rusija stiprina propagandinius šaltinius, tam tikslui mobilizuodama ir optimizuodama valstybinius informacinius resursus, rodo, kad Maskva ruošiasi intensyvesnei kovai informacinėje erdvėje. Galima prognozuoti, kad artimiausiu metu Rusijos informacijos geopolitika taps dar agresyvesnė (dominuos atviro propagandinio poveikio, o ne mažiau agresyvūs „švelniosios galios“ principai), tačiau vargu ar dėl šios priežasties jos efektyvumas – ypač ilgalaikėje perspektyvoje – pagerės.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.