Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kijevo Maidanas sutiko Naujuosius metus. Kas toliau? (200)

Aušra Radzevičiūtė-Kornelija Bradaitė
2014 01 17

Kaip rašoma „Vikipedijoje“, svarbiausias revoliucijos požymis yra esminis vyriausybės politikos turinio pasikeitimas, o klasikinis to pavyzdys – Didžioji Prancūzijos revoliucija (1789–1799), nuvertusi absoliutaus monarcho Liudviko XVI vyriausybę, kurios politika buvo nebepriimtina daugumai šalies gyventojų. Iš esmės tokia apibrėžtis tinka ir šiandien. Deja, po 2003 m. Rožių revoliucijos Gruzijoje, 2004 m. Oranžinės revoliucijos Ukrainoje, 2011 m. įvykusio valdžios pasikeitimo Egipte „naujas gyvenimas“ šiose šalyse truko labai neilgai. Todėl kyla natūralus klausimas: kuo pasibaigs pastarųjų mėnesių įvykiai Ukrainoje? Ar tai išties nauja bręstanti revoliucija, galinti pakeisti santvarką? Ir kas toliau?

Kijevo Nepriklausomybės aikštėje („maidan“ ukrainietiškai reiškia „aikštė“, šis žodis nuo 2004 m. tapo tautos kovos už savarankiškumą bei nepriklausomybę simboliu ir sutrumpintai vadinamas tiesiog Maidanu, o šiuo konkrečiu atveju, susijusiu su protestais dėl Ukrainos vadovybės atsisakymo pasirašyti Asociacijos su ES sutartį, – Euromaidanu), tapusioje revoliucijos sinonimu, buvo visko: aistringų kalbų, dainų, grasinimų susideginti, kraujo ir provokacijų. Dalyvavusiųjų teigimu, Naujųjų metų naktį pagrindinėje Ukrainos sostinės aikštėje apsilankė milijonas žmonių, apie pusę milijono ten sutiko Naujuosius metus, o Maidano aktyvistai juos vaišino nealkoholiniu šampanu, saldainiais ir net balta mišraine. Tačiau, nors protestuotojų aktyvumas vis dar neslopsta, Ukrainos įvykiai pamažu dingsta iš užsienio televizijų ekranų ir spaudos puslapių. Kad ir kaip būtų apmaudu, susidomėjimas revoliucija, kaip ir skandalu, trunka trumpai – todėl tik laikas ir gali parodyti, kiek kantrybės turės patys ukrainiečiai ir kas dar galėtų įmesti malkų į pradedantį smilkti laužą.

Ukrainos spauda skelbia, kad gruodžio 31 d. nacionalinio pasipriešinimo būstinėje Kijeve buvo sudarytas Euromaidano veiksmų planas sausio mėnesiui: planuojama boikotuoti komercines įmones, priklausančias valdžioje esantiems Ukrainos politikams, ketinama piketuoti prie jų biurų šalyje ir užsienyje, taip pat suplanuota nemažai protesto akcijų. Anot Ukrainos naujienų agentūros „Unian“, be komercinių įmonių boikoto, rengiamasi piketuoti prie Vyriausybės aukščiausiojo rango pareigūnų rezidencijų ir panašiai. Opozicijos aktyvistai sieks, kad Aukščiausiojoje Radoje būtų suburta speciali komisija, tirsianti Euromaidano išvaikymą lapkričio 30 d., aktyvistų sumušimo Bankovaja gatvėje ir žurnalistės Tatjanos Čiornovol bei kitų veikėjų užpuolimo aplinkybes. Taip pat opozicija pradeda ruoštis prezidento rinkimams 2015-aisiais – formuos stebėtojų tinklą, kuris prižiūrės rinkimų procesus ir registruos rinkimų komisijos dalyvius bei balsavimą prižiūrinčius asmenis.

Tačiau visam šiam reikalui trūksta vieno itin svarbaus komponento, apie kurį užsienio analitikai kalba nuo pat protestų bangos kilimo pradžios. Euromaidanas neturi ryškaus lyderio, asmenybės, kuri taptų jo vėliava – kaip prieš keletą metų Julija Tymošenko ir Viktoras Juščenka Ukrainoje arba Michailas Saakašvilis ir Nino Burdžanadzė – Gruzijoje.

Galbūt ir patys Ukrainos opozicijos atstovai jau suvokia, kad revoliucija išsikvepia ir nebėra naujų stimulų, galinčių palaikyti permainų siekimo dvasią. Kaip praneša ua.today.com, vienas iš naujojo politinio susivienijimo „Maidan“ lyderių Vasilijus Gacko nuogąstauja, kad vos tik pasibaigs aktyvios protesto akcijos ir žmonės išsiskirstys, valdžia neišvengiamai imsis represijų. Todėl, anot jo, pagrindinėje Kijevo aikštėje turėtų ir toliau vykti veiksmas.

„Bet kokiomis aplinkybėmis Maidanas – spaudimo V. Janukovyčiui faktorius. Kol stovi Maidanas, yra pagrindo manyti, kad žmonės, kurie jame dalyvavo, yra labiau apsaugoti“, – mano V. Gacko. Anot jo, represijų laukiama bet kuriuo atveju, tačiau jeigu gatvėse nebus žmonių, V. Janukovyčiaus režimas sužvėrės.

Idealizmas prieš pragmatizmą

Prancūzų leidinys „La Regle du Jeu“ pačiame naujausių įvykių Ukrainoje įkarštyje paskelbė straipsnį „Tegyvuoja laisva Ukraina!“ „Kaip klostysis reikalai Ukrainoje, pasakyti labai sunku. Ar naujoji Oranžinė revoliucija atsilaikys spaudžiant šalčiui? Ar suklups nuo guminių lazdų smūgių ir užsprings krauju? Ar atvirkščiai – privers pasiduoti korumpuotą vadovybę, ir ji privalės padaryti nuolaidų? Bet kuriuo atveju kai ką galima konstatuoti jau dabar: prieš mėnesį, kai prezidentas Viktoras Janukovyčius nusprendė atsigręžti į Rusiją, o ne pasirašyti susitarimą dėl partnerystės su ES, Ukrainoje prasidėjo išties neįtikėtini įvykiai“, – rašoma straipsnyje. Ir prancūzus sužavėjo ne kas kita, o ukrainiečių idealizmas.

„Mes matome neįtikėtiną kontrastą tarp nesutinkančių taikstytis su tuo, kad juos pardavė Putinui, užsidegimo ir mūsiškių išlepintų vaikų melancholijos, kylančios dėl „išvargintos dvasios“. Neįtikėtinos minios žmonių stojo prieš visus pavojus ir rizikas, kad gautų teisę vieną gražią dieną tapti bendrų Europos namų, kurie mums atrodo perkrauti griežtų taisyklių, absurdiškų biudžeto direktyvų, subsidijų ir normų, gyventojais... Apima neįprastas jausmas, kai matai didžiulės jėgos ir naujumo įkvėptą siekį būti Europoje. Mes šį jausmą paveldėjome iš savo tėvų ir senelių, bet šiandien jis dulka kažkur sąmonės užkaboriuose – pamirštas ir nereikalingas. Tai raidė be dvasios, mirusi rašliava, „didžiojo nuovargio palaikai“, – konstatuoja „La Regle du Jeu“.

Anot prancūzų leidinio, ukrainiečių įsivaizdavimas apie Europą kaip idėją, svajonę ir nuostabų idealą reiškia civilizaciją ir klestėjimą, o patiems europiečiams tai jau visiškas nuobodulys. Tikėjimas Europa ukrainiečiams yra vienintelė galimybė išsivaduoti iš galvose vis dar gyvų nacistinių ir stalininių košmarų, tačiau tai sunkiai įmanoma, jeigu Europa jiems neišties tvirtos rankos.

Deja, bet Europos Sąjunga gali eiti dviem skirtingais keliais. Pasak „La Regle du Jeu“, visų pirma Vakarai gali ir vėl nusilenkti Putinui ir leisti jam bandyti susigrąžinti buvusios SSRS teritorijas. Nes visai gali būti, kad Europa jau yra taip pavargusi pati nuo savęs, kad vien nuo minties apie kokių nors partnerysčių plėtrą jai svyra rankos.

„Arba – Rusijos nuožmumas mums kelia niekšišką siekį prieš viską užmerkti akis, kaip mes, deja, tai jau darėm ne kartą praeityje, leisti geležinei uždangai palaidoti po savimi Ukrainos tautos laisvės siekį, o rytoj, visai gali būti, – Gruzijos ir Moldovos“, – rašo „La Regle du Jeu“.

Tačiau, atkreipia dėmesį prancūzų leidinys, yra ir antras kelias: galima išlaikyti spaudimą Kijevui, palikti galioti pasiūlymą pasirašyti Asociacijos sutartį, nesiliauti rodyti palaikymo opozicijai, išnaudoti visas turimas priemones režimui nubausti – taikyti politines sankcijas, įšaldyti aktyvus Europos bankuose ir ofšorinėse zonose, su kuriomis ES šalys turi pasirašiusios bendradarbiavimo sutartis. Taip pat – realiai padėti kenčiantiems priespaudą: siųsti parlamentines misijas, sušvelninti vizų režimą, tiesiogiai remti pakilusią pilietinę visuomenę.

„Jeigu mes sugebėsime rasti Johno Kerry išreikštam pasibjaurėjimui konkretų ir europietišką įkūnijimą, nušausim du zuikius: ten mes padėsime patiesti pamatus judėjimui link demokratijos ir klestėjimo, o čia vėl atkreipsime dėmesį į prigesusią Europos idėją, kuri turi ne tiek jau daug galimybių susigrąžinti buvusį spindesį. Ukraina – mūsų šansas atgimti šiandieninei bedvasei Europai“, – konstatuoja prancūzai.

Išties, prancūzai nusimano apie revoliucijas. Tačiau visoje šioje istorijoje yra ne vienas idealizmo paveikslą gadinantis elementas. Visų pirma, europietiškas nuobodulys buvo jaučiamas jau senokai – viso pasirengimo pasirašyti Asociacijos sutartį su Ukraina metu. Rusija aplink Kijevą šokinėjo tai su bizūnu, tai su raguoliu, o Briuselis elgėsi tingiai. Niekam ne paslaptis, kad didžioji Vieningos Europos idėja yra geopolitinis projektas, kuris ekonomine prasme toli gražu ne visiems vienodai naudingas. Net ir Europos pietuose esančių šalių problemos, ką jau kalbėti apie „pakraščių varguolius“, vis dažniau ima erzinti stiprios ekonomikos ES senbuves.

Ir Rožių revoliucija Gruzijoje, ir Oranžinė revoliucija Ukrainoje, juolab Egipto istorija taip ir neatnešė ilgai laukto gyvenimo pagerėjimo ir šių šalių žmonės labai greit neteko kantrybės sulaukti esminių permainų. Turbūt labiausiai – ekonominių. Žinoma, gyvenimas kitą dieną po revoliucijos dar niekur ir niekada staiga nepagerėjo, bet čia ir yra didžiausi spąstai.

O ekonomika Ukrainoje pastaruoju metu verčia tik giliau atsikvėpti. Šalies statistikos tarnybos duomenimis, Ukrainos BVP krinta jau penkis ketvirčius iš eilės ir 2013-ųjų rezultatas gali būti artimas nuliui. Ukrainą iš esmės kankina tos pačios problemos kaip ir Rusiją – galutinai išnaudotas dar nuo SSRS laikų buvęs ekonominis potencialas, pramonė nekonkurencinga, dirba greičiau iš inercijos ir stipriai remiama valstybės, žūtbūt reikalinga jos modernizacija, bet tam reikia investicijų. O investicijų nėra. Didžiosios pramonės įmonės jau kuris laikas, gaudamos rimtą finansavimą iš biudžeto, veikia pagal garsųjį Napoleono krizės įveikimo modelį: vieni duobę iškasa, kiti užkasa. Darbo lyg ir yra, bet nekuriama pridėtinė vertė. Nėra ko eksportuoti. Tai patvirtina ir užsienio prekybos balansas – praėjusių metų rugsėjį jis buvo toks katastrofiškas, kad pasiekė kelerių metų rekordą. Neigiamas prekybos saldo tą mėnesį buvo net 2,28 mlrd. JAV dolerių. Per devynis mėnesius importas viršijo eksportą 9,7 mlrd. dolerių. Tam didžiausių įtaką daro gamtinių dujų, automobilių, technikos, elektronikos, plastikų ir vaistų importas.

Daugumai žmonių Ukrainoje gyventi sunku. Ir tai vyksta šalyje, kuri turi didžiulį ekonominį potencialą. Ką sako valdžia? O valdžia skundžiasi, kad ekonomiką pjauna sunkumai prekiaujant su Muitų sąjungos šalimis...

Prancūzų mąstytojas ir istorikas Alexis de Tocqueville („Senoji santvarka ir revoliucija“, 1856) teigė: revoliuciniai sprogimai vyksta nebūtinai dėl situacijos visuomenėje pablogėjimo. Nelaimės, kurios laikomos neišvengiamomis, tikino istorikas, yra kantriai iškenčiamos, tačiau pasidaro nepakeliamos, kai suvokiama, kad tai galima pakeisti. Ukrainai išlaikyti tokį suvokimą ir reikia palinkėti.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 200)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (38)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (110)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras