Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Arielio Sharono palikimas: tarp pagyrų ir nusikaltimų šleifo (6)

Justina Poškevičiūtė, politikos apžvalgininkė
2014 01 22

Po aštuonerių metų, praleistų komos būsenos, šiemet sausio 11-ąją mirė buvęs Izraelio premjeras ir vienas įtakingiausių šalies politikų Arielis Sharonas. Dalyvavęs šalies politiniame gyvenime nuo pat jos susikūrimo, po mirties premjeras sulaukė nevienareikšmių vertinimų. Kol pasaulio galingieji ir tarptautinės spaudos gigantai giria politiką už indėlį į Izraelio valstybės raidą, girdėti – nors gal ne taip garsiai – ir kritiškų balsų, primenančių pasauliui apie jo vykdytus karo nusikaltimus. Vienų herojus, kitų stipriai nekenčiamas, A. Sharonas iliustruoja žiniasklaidos ir pasaulio galingųjų tendenciją pamiršti, kad dauguma politikų veiksmų turi dvi medalio puses.

Karininkas, politikas, strategas

A. Sharono svarba Izraelio istorijoje sunkiai ginčytina. Dalyvavęs Izraelio nepriklausomybės kare, privertusiame daugiau nei 700 tūkstančių palestiniečių palikti savo namus, jis greitai kilo kariuomenės rangais, o 1975-aisiais buvo paskirtas patarėju saugumo klausimais Ichako Rabino vyriausybėje. Kiek vėliau A. Sharonas ėjo žemės ūkio ministro pareigas, 1981-aisiais tapo saugumo ministru, o 1998-aisiais užėmė užsienio reikalų ministro postą. Galiausiai 2001-aisiais jis tapo 11-uoju Izraelio ministru pirmininku.

Žinoma, šie postai neatskleidžia A. Sharono politikos krypties ir jo inicijuotų reformų. Pergalė prieš Egiptą Sueco kanalo krizės metu 1956-aisiais, naujai aneksuotos teritorijos po 1967-ųjų Šešių dienų karo ir 2005-aisiais iškelti visi nausėdijų gyventojai iš Gazos Ruožo rodo buvusio premjero karinių veiksmų tvirtumą ir sugebėjimą vykdyti politiką, kuriai tuo metu prieštaravo nemažai Izraelio gyventojų. Taigi, A. Sharono palikimas ne tik apsaugotas, bet ir prasiplėtęs Izraelis, pasiryžęs atsakyti į bet kokius karinius veiksmus Gazoje su dar didesne jėga.

A. Sharono gyvenimo aprašymų ir politikos analizių tarptautinėje ir regionų spaudoje apstu. „Jis buvo pasiryžęs priimti sunkius sprendimus, nes suprato savo atsakomybę užtikrinti savo žmonių saugumą ir suteikti jiems vilties, jog kada nors galės gyventi taikoje“, – taip apie politiką po jo mirties atsiliepė dabartinis JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry. Na, o George‘as W. Bushas jau anksčiau pavadino A. Sharoną „taikos žmogumi.“ Vis dėlto, vertinant šio politiko karjerą ir priimtų sprendimų padarinius ne tik Izraelio gyventojams, bet ir visam regionui, negalima pro pirštus žiūrėti į keletą esminių jo karinių ir politinių sprendimų. Jų nežinant medalis iš tiesų turi tik vieną pusę.

Karo nusikaltimai ir palikimas, apie kurį kalbama rečiau

Apie A. Sharono vykdytus karo nusikaltimus ir vienapusišką politiką palestiniečių atžvilgiu jei ne spaudoje, tai bent pasaulio galingųjų kalbama daug rečiau. Qibijos kaime (dabartinė Vakarų Kranto teritorija) 1953-iaisiais Izraelio karinių pajėgų įvykdytas žudynes Avi Shlaim, Oksfordo universiteto garbės profesorius ir tarptautinių santykių dėstytojas, komentuoja taip: A. Sharono vykdyti karo nusikaltimai Qibijoje buvo pirmieji, bet ne vieninteliai. Sugriauti namai, užminuotos apylinkės ir 69 nužudyti Qibijos gyventojai, kuriems nepavyko pasprukti Izraelio kariuomenei apsupant kaimą. A. Sharonas ne tik sustygavo šią operaciją, bet ir asmeniškai jai vadovavo.

Kita dėmė A. Sharono biografijoje – tai masinės žudynės Sabros ir Šatilos pabėgėlių stovyklose pietų Beirute, 1949-aisiais įkurtose palestiniečių pabėgėliams. Libano karo metu, 1982-ųjų rugsėjį, Izraelio remiamos libaniečių krikščionių pajėgos šturmavo šias pabėgėlių stovyklas ir po daugiau nei pusantros dienos skerdynių paliko, anot įvairių šaltinių, iki 3500 žuvusiųjų. Užuot sustabdžiusi žudynes, Izraelio kariuomenė laikė apsupusi teritoriją ir neleido žmonėms pabėgti. Izraelio kariuomenė paties Izraelio suburtos Kahano komisijos, turėjusios įvertinti operaciją, išvadose paskelbta „netiesiogiai atsakinga“ dėl šių masinių žudynių, o A. Sharonas – „asmeniškai atsakingas“.

Į, regis, nesibaigiantį A. Sharono palikimo sąrašą būtina įtraukti ir nelegalių nausėdijų steigimą okupuotame Vakarų Krante, ir antrąjį palestiniečių sukilimą (antrąją intifadą) įžiebusį politiko apsilankymą Al Aksa mečetės komplekse Jeruzalėje kartu su tūkstančiu ginkluotų kareivių. Vakarų Kranto barjeras – kitaip vadinamas Vakarų Kranto siena – irgi pradėtas statyti A. Sharono iniciatyva. Dėl paruošiamiesiems sienos statybos darbams naudotų buldozerių A. Sharonas gavo kitoje dabar jau egzistuojančio barjero pusėje pravardę Buldozeris.

Pjedestalai ir pamirštos istorijos

A. Sharono politinės ir karinės karjeros įvertinimas kelia pasvarstymų ir bendresne tema. Ši tema – tai žiniasklaidai iškylantis pavojus susitapatinti su galingųjų pozicija, užuot stengiantis suteikti balsą jo beveik neturintiems. Norint išvengti šitokio lyderių ir jėgos šlovinimo, rodos, užtektų nepamiršti užduoti sau vieną klausimą: kaip demokratiškai išrinktų lyderių politiniai sprendimai paveikia kitų šalių gyventojus? Atsakius į šį klausimą, tolimesnės veiklos perspektyva – ir dažnai istorinių asmenybių šlovinimas – gali gerokai pasikeisti.

Šitokio šlovinimo pavyzdžių nereikia ilgai ieškoti. Štai lenktis JAV dešiniųjų iki šiol idealizuojamo Ronaldo Reagano politikai sunku, jei į ją žiūri iš Centrinės Amerikos gyventojų perspektyvos. R. Reagano administracijos teikta karinė pagalba Salvadoro sukarintai vyriausybei, pilietiniame kare kovojusiai su kelių kairiųjų organizacijų partizaniniu frontu, tiesiogiai prisidėjo prie karo nusikaltimų šalyje, trukusių net 12 metų. JAV vyriausybės Panamoje įsteigtoje karinėje mokykloje buvo apmokytas ir tas Salvadoro kariuomenės specialusis būrys, kuris 1989-ųjų lapkritį savo namuose nužudė šešis politiškai aktyvius jėzuitų kunigus su tarnaite ir jos dukra. Žinant, kad panašus skaudus scenarijus – JAV remiami kariniai režimai vykdė karo nusikaltimus – neaplenkė ir Nikaragvos, Gvatemalos bei kitų šalių už Centrinės Amerikos ribų, garbinti R. Reaganą darosi, paprastai sakant, nepatogu.

Arba Margaret Thatcher, spaudžianti ranką ir dėkojanti tūkstančius nužudyti ir kankinti įsakiusiam Augusto Pinochetui už tai, kad „Čilei atnešė demokratiją“. Arba Madeleine Albright, dėl kurios paskelbtų griežtų sankcijų Irakui, anot UNICEF, žuvo apie pusę milijono Irako vaikų. Galiausiai tas pats A. Sharonas ir jo okupacinis palikimas. Prieš vadinant politikus „taikos žmonėmis“, verta paklausti, kam ta taika – ir ar tikrai – buvo atnešta ir ar nebuvo kitiems žmonėms atnešta visai kas kita.

Deja, panašaus šlovinimo savo ar joms politiškai palankiose šalyse neišvengė nei buvę Egipto lyderiai Gamalis Abdel Nasseras, Anwaras Sadatas ir Hosnis Mubarakas, nei Alžyro lyderis Houari Boumediene‘as, nei Libijos valdovas Muammaras Gaddafis, nei įvairūs Lotynų Amerikos „revoliucinių frontų“ vadai ir daugelis kitų, ant kurių sąžinės guli šimtų ar net tūkstančių nužudytų žmonių, daugiausia – savo tautiečių, gyvybės.

Primirštas žiniasklaidos vaidmuo ir jo svarba

Yra didžiulis skirtumas tarp paprastų žmonių pasirinkimo aukštinti tam tikrus politikus ir situacijos, kai to imasi žiniasklaida. Suteikti balsą patyrusiems neteisybę, o ne susitapatinti su pasaulio galingaisiais, ne šlovinti jėgą ir unilaterizmą – toks dirbančių žiniasklaidoje požiūris galėtų prisidėti prie teigiamų pokyčių visuomenėse, o ne jose tuo metu egzistuojančio status quo normalizavimo. Juk net iš pirmo žvilgsnio neutralios kalbos tendencijos formuoja skaitytojo požiūrį. Verta pasvarstyti, ką iš tikro reiškia posakiai, tokie kaip „sugebėjo priimti sunkius sprendimus“, dažnai pasigirstantys iš gyvenimo pasitraukus įtakingiems politikams. Jei „sunkių sprendimų“ kaina yra išžudyti kaimai, apsispręsti bent negirti šitokios politikos neturėtų būti sunku.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 6)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (38)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (110)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras