Rusų maršas jau seniai tapo svarbiu Rusijos nacionalinės vienybės dienos šventimo įvykiu. Žymus politologas ir Valdajaus klubo ekspertas Andreas Umlandas dalinasi savo pamąstymais apie Rusų maršo vietą šalies socialinėje ir politinėje scenoje ir apie specifinius nacionalizmo Rusijoje bruožus.

Ką jūs manote apie Rusų maršo, vykdomo jau devynerius metus, fenomeną? Ar tai reikšmingas šalies socialinio ir politinio gyvenimo įvykis, ar panašesnis į marginalų susirinkimą?

Nors organizuojant Rusų maršus iš tikrųjų dominuoja ekstremistinė Rusijos nacionalistų spektro dalis, jie tapo (ypač šiais metais) svarbiu politiniu reiškiniu. Tarp Rusų maršo dalyvių vis labiau įsivyrauja etnocentristinės idėjos. Atrodo, kad ir vyriausybė perima kai kurias maršo dalyvių pažiūras, o ne kvestionuoja jas. Šia prasme socialiniai marginalai tampa politiniais veikėjais.

Ar įmanoma, kad daugianacionalinėje ir daugiakonfesinėje Rusijoje nacionalistai taptų realios politinės jėgos šaltiniu? 

Paradoksalu, bet tai atrodo vis labiau ir labiau tikėtina. Per Rusijos žiniasklaidos priemones (neišskiriant ir valstybės valdomos televizijos) beveik kasdienės neapykanta trykštančios kalbos kuria keistą reiškinį: daugelis rusų dabar žiūri į tam tikras Rusijos dalis Šiaurės Kaukaze kaip į realiai nepriklausančias Rusijai, o į atskiras užsienio šalių, tokių kaip Ukraina, dalis žiūrima kaip į priklausančias Rusijai. Tai yra pavojingas reiškinys visiems – ir Rusijos piliečiams Kaukaze, kurie nepriimami kaip tokie, ir Ukrainos piliečiams, kurių valstybės suverenumu abejojama, taip pat ir tiems etniniams rusams, kurie žaidžia su ugnimi ne visai suprasdami, į kokias rizikas įveliama jų valstybė ir piliečiai. Tolimesnė šių nuostatų sklaida gali paprasčiausiai vesti link eskalavimo spiralės pačioje Rusijoje ar jos pakraščiuose ir šį procesą gali būti sunku suvaldyti. Mes žinome, kas atsitiko Jugoslavijoje, kai jos visuomenė įsitraukė į etnocentristinį ir iredentinį [iredentizmas – valstybės siekis prisijungti kaimyninės šalies žemes, iš dalies apgyventas tos valstybės pagrindinės tautos gyventojų – vertėjo past.]diskursą.

Ar dabartinis nacionalistinių sentimentų didėjimas yra artėjančių pokyčių ženklas? Ar valdžia klauso „dešiniųjų“ protestų? Ir kokių konkrečių žingsnių gali imtis valdžia, siekdama pagerinti situaciją? 

Bijau, kad jei nebus imtasi principinių pokyčių, ateityje reikalai gali pakrypti į blogąją pusę. Aš kol kas iš valdžios nematau adekvačios reakcijos siekiant mažinti etnocentristinius sentimentus, besiribojančius su rasizmu. Tiesa, neseniai prezidentas perspėjo Vladimirą Žirinovskį, kai pastarasis padarė keletą skandalingų pareiškimų apie Šiaurės Kaukazą. Taip pat prokuratūra ir policija, nagrinėdamos neonacių ir skustagalvių nusikaltimus, šiandien veikia efektyviau, nei tai buvo daroma maždaug prieš penkerius metus. Tačiau viešojo diskurso poveikis etnocentrizmui, iredentizmui ir konspirologijos teorijoms tampa vis mažiau efektyvus. Šios teorijos įvairuoja nuo itin intelektualių, tokių kaip Levo Gumiliovo, publikuojamų mokslo institucijų, iki įvairių ultranacionalistų grupių primityvaus rasizmo, vis dažniau ir dažniau skleidžiamo žiniasklaidoje. Kol šios tendencijos gyvuoja, kraštutinių dešiniųjų politinė kontrolė, policijos priežiūra ir teisinis persekiojimas vargu ar pakeis problemos simptomus ar esmę. 

Ar Rusijos valdžia gali Nacionalinės vienybės dienai sugrąžinti taikingesnį prasminį turinį? Kokie jos veiksmai leistų tai padaryti? 

Reikėtų iš esmės keisti nacionalinės istorijos koncepciją ir tarptautinę rusų nacijos poziciją, paskui šias naujas koncepcijas per žiniasklaidos priemones, mokslines institucijas ir politines kampanijas plačiai paskleisti tarp gyventojų. Bet tarp valdančiųjų aš nematau politinės valios tai daryti, jie, siekdami trumpalaikių tikslų, yra linkę geriau žaisti su ugnimi. Tik tada, kai iš esmės pasikeis Rusijos viešoji nuomonė ir rusų nacija suvoks save kaip kultūriškai daugiaetninę, tradiciškai tolerantišką, atvirą imigracijai ir gyvenančią būtent savo teritorijoje, tik tada Nacionalinės vienybės diena įgis kitą prasmę. 

Kiek, jūsų nuomone, yra rimta etninės įtampos problema Rusijoje, palyginti su Vakarų šalimis?

Vakaruose taip pat yra rimtų etninės įtampos problemų. Tačiau skirtumas tas, kad šios problemos yra matomos Vakarų politinio ir intelektualinio elito. O Rusijoje, priešingai, egzistuoja tendencija dėl šios įtampos kaltinti migrantus tiek iš pačios Rusijos, tiek ir iš užsienio. Oficialioji Rusijos opinija mėgsta aptarinėti migrantų trūkumus, užuot svarsčiusi kelius, kaip būtų galima juos integruoti į Rusijos visuomenę. Kaip minėjau, šitoks požiūris yra artimas žaidimui su ugnimi. 

Ar Rusijos nacionalistų judėjimas yra panašus į tokio pobūdžio judėjimus kitose šalyse? Kokie yra svarbiausi jų skirtumai?

Yra daug panašumų, bet yra ir skirtumų. Principinis skirtumas yra tas, kad nemaža Rusijos visuomenės dalis pritaria nacionalistų šūkiams, juos priima. Kitas skirtumas – kad didelė politinio ir intelektualinio elito dalis, atrodo, pritaria plintančiam agresyviam iredentizmui. Valdžios atstovų ir ultranacionalistų sutarimas šiuo klausimu susijęs ir su didele doze eskapizmo [atitrūkimo nuo tikrovės – vertėjo past.]. Tai reiškia, kad nemaža visuomenės dalis stengiasi pabėgti nuo dabartinės liūdnos Rusijos vidinio gyvenimo ir tarptautinių santykių realybės, svajodama apie menamą pasaulį, kuriame Rusija yra politinis pasaulio centras, vėl suvienijantis „savo“ žemes ir atgimstantis kaip imperija. Nors šią didybės maniją galime pastebėti ir tarp kitų šalių dešiniųjų ekstremistų, Rusijoje šios nerealios svajonės vienija tam tikrus ekstremistinės ir net nuosaikios pakraipos dešiniuosius, socialinius marginalus bei žymius politikus.

Aleksejus Navalnas antrus metus paeiliui atsisakė dalyvauti Rusų marše. Ar tai turės įtakos jo politiniams reitingams?

Sakyčiau, kad santykinis Navalno atsiribojimas nuo artimesnių ryšių su radikaliaisiais nacionalistais gali padidinti paramą jam, nes tai nebedirgina liberalių jo šalininkų. Aiškesnis jo atsiribojimas nuo radikalų ir atsiprašymas už skelbtas etnocentrizmo idėjas (kurios, kaip minėta, Rusijai bet kuriuo atveju yra pragaištingos) Rusijos demokratiniame judėjime pašalintų daugelį nesutarimų. Rusijos demokratinės jėgos privalo susivienyti į vieną organizaciją ir turėti vieną lyderį. Priešingu atveju jos niekada neturės šanso įgyti politinės galios. Šiuo metu Navalnas yra ryškiausias demokratų lyderis. Jis privalo suvokti, kad reikia patraukti į savo pusę visą visuomenės liberalųjį spektrą, o ne ieškoti paramos tarp nacionalizmo fanatikų, palaikančių Putiną, Ziuganovą ar Žirinovskį.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.