Ši garsi frazė pakankamai tiksliai apibūdina dabartinę situaciją Ukrainoje. O yra dar vienas – Bismarko – posakis: „Revoliucijas sugalvoja romantikai, vykdo fanatikai, o jų rezultatais naudojasi niekšai“, ir galima sakyti, kad Kijevo Maidanas – jau beveik antrame etape.

Iš pradžių jo dalyvius vienijo europinė idėja, kuri palengva virto tikslu nuversti prezidento V. Janukovyčiaus režimą. Taip pat nuo pat pradžių protestuotojų (tiksliau, mitinguotojų – protestuotojais jie tapo vėliau) sudėtis buvo gana įvairialypė. Dalis išėjusių į Nepriklausomybės aikštę žmonių norėjo išreikšti savo nepasitenkinimą tuo, kaip valdžia su jais elgiasi. Vienus šios grupės atstovus papiktino sprendimas atsisakyti europinio pasirinkimo, kitus – kaip tai buvo padaryta (slaptai susitarus su Rusija), o tai dar labiau sustiprino antipatijas V. Janukovyčiaus „šeimyninio“ klano atžvilgiu.

Šalia šios konstruktyvios opozicijos stovėjo ir, kaip tada buvo manoma, radikalai su O. Tiagniboku priešakyje (vėliau paaiškėjo, kad tikri ekstremistai yra „Pravyj sektor“ smogikai, kuriuos palyginti nuosaikus „Svoboda“ lyderis pats kartu su V. Kličko ir A. Jaceniuku bandė raminti). Kiti Maidano lyderiai (A. Jaceniukas ir V. Kličko) greičiausiai suprato, jog ši politinė draugystė yra potencialiai pavojinga, bet atsisakyti jos negalėjo, nes tai reikštų dalies rėmėjų (kurie, be viso kito, yra organizuotas protesto kumštis) praradimą. Šiame kontekste svarbiausia buvo suvaldyti situaciją taip, kad radikalizmas neatsidurtų priekyje. Tačiau, kaip rodo pastarieji įvykiai, to padaryti nepavyko. Simboliniu pavyzdžiu, akivaizdžiai rodančiu, kad tariami opozicijos lyderiai nevaldo padėties, tapo įvykis, kai V. Kličko „bendražygių“ buvo apipiltas gesintuvo putomis.

Klausimas – kodėl ekstremistai-fanatikai perėmė iniciatyvą? Atsakymas gana paprastas ir ne kartą minėtas tinklalapio Geopolitika.lt publikacijose: Maidanas neturi tvirto ir profesionalaus lyderio (tokio, kaip kadaise buvo J. Tymošenko; beje, keista, kad radikalai dar nesugalvojo šturmuoti kalėjimo, kur ji sėdi). A. Jaceniukas yra charizmatiškai menka asmenybė, o V. Kličko - politiškai nepakankamai patyręs. Aiškiai matyti, kad jis veikia pagal jam pakištas „spalvotosios revoliucijos“ schemas, kalba, ką reikia kalbėti, o kai situacija tapo sunkiau valdoma – faktiškai pasimeta (pavyzdžiui, kaip pataria „revoliucinis vadovėlis“, bandė kalbėti apie valdžios provokacijas rengiant riaušes, bet akivaizdu, kad šiuo atveju valdžios dalyvavimas net nebūtinas). Tuo metu radikalios jėgos, pamačiusios, jog protestas „išsikvepia“, o lyderiai nelabai žino, ką daryti, nusprendė veikti, nes geresnės progos pasireikšti pirmame plane neturės.

Tačiau problema ta, kad, siekdami savo interesų, ekstremistai žlugdo taikaus pasipriešinimo strategijos pagrindus. Kitaip tariant, laikinai grąžinę pasaulio dėmesį Ukrainai, jie iš esmės atriša rankas valdančiajam režimui imtis represijų viso Maidano atžvilgiu. Opozicija protestuoja prieš įstatyminės bazės, reguliuojančios nepatenkintųjų valdžia veiksmus, griežtinimą, o radikalai riaušėmis ir Molotovo kokteliais patvirtina, kad V. Janukovyčius yra teisus (kai matai, kaip tiesiogine to žodžio prasme yra deginami „Berkut“ kariai, o paskui internete dar giriamasi, kas tiksliau pataikė, norom nenorom pradedi skeptiškiau vertinti visą Euromaidaną).

Žinomas Rusijos politikas V. Žironovskis pasižymi neadekvačiais provokuojančiais pareiškimais, bet šį kartą, kalbėdamas apie padėtį Ukrainoje, jis buvo kaip niekad tikslus: „Ten visos jėgos: ir žmonės, kurie iš tikrųjų nori demokratijos, ir tiesiog smalsuoliai, ir ekstremistinis jaunimas, kuriam reikalingas karas. Tai anarchija, gryna machnovščina“, – konstatavo Vladimiras Volfovičius.

Tokioje situacijoje svarbu nuspręsti, ką daryti – tiek konstruktyviai opozicijai, tiek valdžiai. Akivaizdu, kad radikalai stumia šalį pilietinio karo link ir tik laukia, kada saugumo pajėgos panaudos šaunamuosius ginklus, kad patys galėtų padaryti tą patį (gali net kruviną provokaciją su didesniu negu dabar kiekiu žuvusiųjų šiam tikslui suorganizuoti, kaip ciniškai rekomenduoja „spalvotosios“ technologijos).

Manytina, kad nei V. Kličko, nei V. Janukovyčius to nenori. Todėl teoriškai jie turėtų susėsti prie derybų stalo, kur opozicija atsiribotų nuo radikalaus savo sparno, o valdžia sutiktų pradėti realų, o ne butaforinį dialogą (pirmiausia – dėl permainų šalyje; antra – dėl integracinio Ukrainos pasirinkimo). Tačiau šiuo atveju yra viena, bet didelė problema – nė viena pusė tokiam konstruktyviam dialogui nepasirengusi.

Jeigu opozicija visiškai atsisakys radikalų paramos, ji gerokai susilpnės. Be to, schema, pagal kurią ji veikia, nenumato kompromisų su valdančiuoju režimu – tik kategoriškus reikalavimus (išeiti, paskelbti pirmalaikius rinkimus ir pan.). Savo ruožtu V. Janukovyčius (jo „šeima“) neketina trauktis. Kitaip tariant, vyrauja „nulinės sumos žaidimo“ principas.

Tačiau niuansas tas, kad, kol Maidanas buvo gyvybingas ir taikus, o valdžia atrodė kaip šviesios ateities idealų išdavikė, moralinė persvara akivaizdžiai buvo opozicijos pusėje. Dabar gi ekstremistai savo rankomis ją žlugdo ir Ukrainos prezidentui nėra didelės prasmės kalbėtis su nekontroliuojančiais padėties opozicionieriais, nes viskas vyksta jam palankia linkme (ką jau kalbėti apie tai, kad jis užsitikrino Maskvos politinę paramą ir gavo jos finansinę pagalbą bei mažesnes dujų kainas). Jam dabar tik reikia dar trupučiuką palaukti, kol radikalų veiksmai peržengs visas įmanomas konstitucines ribas (o jie, atrodo, sustoti neketina) ir imtis jų (o kartu ir viso Maidano) atžvilgiu griežtesnių veiksmų. Žinoma, tam tikra pilietinio karo rizika šiuo atveju išlieka, bet kuo ilgiau ekstremistai kurs anarchiją šalyje, tuo labiau tauta bus linkusi pritarti represiniams valdžios veiksmams prieš juos (geriau V. Janukovyčius su visais jo trūkumais negu visiška betvarkė, kaip kokiame Egipte).

Trumpai sakant, Euromaidanas gimė kaip romantinis idealas, kurį dabar daužo į šipulius radikalūs fanatikai, o viskuo pasinaudos „niekšiškas“ valdantysis režimas, kuris gauna vis daugiau argumentų „išvalyti“ opozicinį lauką.

Pabaigai norisi tarti keletą žodžių apie Vakarų poziciją. Kai ekstremistai akivaizdžiai kursto plataus masto pilietinę nesantaiką šalyje, visą kaltę suversti V. Janukovyčiui ir grasinti jam sankcijomis yra mažų mažiausia keista. Juk tokia pozicija skatina radikalus veikti dar ryžtingiau. Nesinori tikėti, kad Vakarai nusprendė veikti pagal principą „jeigu ne mūsų, tai niekieno“ (politiškai, žinoma, prasminga, bet nelabai derinasi su demokratija).

Gal iš tikrųjų reikėtų pakeisti Ukrainos himną, kad šalis nuolatos nekovotų už „laisvę“, kuri visiems yra tokia vienoda, bet ir tokia skirtinga?

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.