Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Pasipriešinimas Ukrainoje plinta. Kas bus: „antrasis frontas“ ar pirmalaikiai rinkimai? (46)

Aušra Radzevičiūtė-Kornelija Bradaitė
2014 01 30

Ukrainoje visi laukia, ar bus įvesta nepaprastoji padėtis. Ministrai skelbia ultimatumus: reikalauja grąžinti užimtus valstybinių institucijų pastatus (kai kuriais duomenimis, Kijeve protestuotojai užėmė trijų ministerijų patalpas), trauktis iš Maidano ir toliau sau taikiai protestuoti kitose Kijevo aikštėse. Tačiau neramumai Ukrainoje tik plinta – vienas po kito atskrieja pranešimai apie „perversmus“ kituose šalies miestuose. Pranešama, kad pirmadienį protestuotojai kontroliavo dešimt apskričių savivaldybių: Ivano Frankovsko, Lvovo, Lucko, Černovcų, Ternopolio, Rovno, Vinicos, Žitomyro ir Poltavos.

Barikados, liepsnojantys laužai, kruvini ar šaltyje nuogai išrengti protestuotojai – šie vaizdai ir detalūs pranešimai jau tapo neatskiriama informacijos apie įvykius Kijeve dalimi. Tačiau daug įdomesnis posūkis šioje istorijoje – valdžios siūlymas derėtis bei prieš tai ir po to sekę kai kurie pareiškimai. Pirma, vienam opozicijos lyderių Arsenijui Jaceniukui buvo pasiūlytas Ukrainos premjero postas, o Vitalijui Klyčko – vicepremjero. Taip pat Viktoras Janukovyčius neva sutiko amnestuoti visus protesto akcijų dalyvius, bet su sąlyga, kad protestuotojai išsinešdins iš užimtų administracijos pastatų. Be to, opozicijai buvo pasiūlyta aptarti centrinės rinkimų komisijos formavimo principus.

Šiaip ar taip, gundymų valdžia minėti politikai atsisakė. Nes, atrodo, situacija klostosi taip, jog jau galima tikėtis ne tik vicepremjero ar net paties premjero posto – galima gauti viską.

Amerikiečių leidinys „Time“ akcentuoja vieną svarbią detalę: dar prieš savaitę buvo sunkiai įsivaizduojama, kad V. Janukovyčius pasiūlys opozicijai susitarti taikiai, tačiau Ukrainos prezidentą pakirto ne supratimas, jog jis praranda šalies kontrolę. Jo valdžia silpsta, nes nuo jo nusigręžia turtingiausi ir įtakingiausi šalies oligarchai, mokantys viską apskaičiuoti keliais ėjimais į priekį ir nenorintys rizikuoti savo verslo interesais Vakaruose. Kitais žodžiais tariant, V. Janukovyčių kerta ne priešininkų nuožmumas, o šalininkų gretų retėjimas.

Niekam ne paslaptis – Ukrainoje oligarchai vaidina iš tiesų didžiulį vaidmenį. Šie magnatai kontroliuoja didumą bankų sistemos, pramonę, svarbiausias žiniasklaidos priemones ir savo kišenėje laiko nemažą dalį deputatų. Kurį laiką jie laikėsi gana neutralios pozicijos, nes nenorėjo minti ant kojos V. Janukovyčiaus politiniam-finansiniam klanui, vadinamam „šeima“. Bet kiekviena drama turi savo atomazgą ir ateina metas, kai privalai pasirinkti. Tokiu atskaitos tašku, matyt, tapo kraujo praliejimas Kijeve ir nesiliaujantys milicijos bei specialiosios paskirties būrio „Berkut“ žvėriškumai. Apsimesti, kad „mano troba kaimo pakraštyje“, nebeišeina...

„Time“ cituoja ukrainietį politologą Vladimirą Cybulką, anot kurio, Ukrainos oligarchai jau suprato, kad rizikuoja tapti „investuojančiais į pilietinį karą“. Kol pastarąsias savaites „Berkut“ lupo protestuotojus lazdomis, nors ir ne žaibiškai, bet vis dėlto griežtai sureagavo JAV bei Europos Sąjungos atstovai. Mažų mažiausiai, kas gali grėsti Ukrainos valdžiai – sankcijos. O Vakarų sankcijos – smūgis konkrečiai kieno nors piniginei. Ukrainos globalių strategijų instituto direktorius Vadimas Karasiovas įsitikinęs: visi šalies oligarchai turi finansinių interesų Vakaruose ir negali jais rizikuoti.

Bene pirmojo kintančio oligarchų požiūrio kregždutė – kur kas kritiškesnis prezidento V. Janukovyčiaus vertinimas didžiųjų TV kanalų laidose. Anot „Time“, atskiro dėmesio verta dar viena aplinkybė: Ukrainos futbolo klubų, taip pat priklausančių oligarchams, sirgaliai apsiginklavo guminėmis lazdomis ir išėjo į gatves muštis su milicija. Pasak V. Cybulkos, tai organizuoti, patyrę kovotojai, bet futbolo klubų vadovybė, jeigu tik panorėtų, galėtų paprašyti jų nesivelti į gatvės protestus. Bet nepaprašė – sirgalių būriai atsidūrė pirmosiose fronto linijose.

Na, o stipriausią smūgį trinktelėjo pats turtingiausias ir įtakingiausias Ukrainos oligarchas – metalurgijos pramonės magnatas Rinatas Achmetovas, kuris tikrai ilgą laiką labai stengėsi likti „už muštynių teritorijos ribų“. Nes tai jis ilgus metus finansiškai rėmė V. Janukovyčių ir buvo glaudžiai susijęs su „šeimos“ interesais.

Bet praėjusį šeštadienį R. Achmetovo korporacija išplatino pareiškimą ir, anot „Time“, surišo prezidentui rankas. Pareiškime sakoma, kad vienintelė išeitis iš krizės – „konstruktyvios derybos“, o bet kokie bandymai jėga susidoroti su gatvės protestais – nepriimtini. V. Janukovyčius suprato, kad, kaip sako Globalių strategijų instituto direktorius V. Karasiovas, „milicijos guminę lazdą teks nuo stalo nuimti“: po kelių valandų opozicijai buvo pasiūlyta ne tik derėtis, bet ir pasimatuoti aukštų valdžios postų kėdes. Šiaip ar taip, nuolaidos opozicijai buvo pasiūlytos per vėlai. Tragiškai per vėlai.

„Opozicijos atstovai prezidento siūlymą privalėjo atmesti – jie neturėjo kitos išeities. Jų įtaka protestuotojams silpnėja akyse. Vienas iš jų – buvęs pasaulio bokso čempionas Vitalijus Klyčko – praėjusią savaitę pareiškė, kad derybos su prezidentu – vienintelis būdas išvengti dar didesnio kraujo praliejimo ir galimo pilietinio karo. Tačiau minia ėmė rėkti, kad jis išdavikas, o vienas iš mitinguojančių jam į veidą paleido gesintuvo putų čiurkšlę“, – rašo amerikiečių leidinys.

Ar galėjo V. Klyčko priimti V. Janukovyčiaus pasiūlytą vicepremjero postą? Aišku, kad ne. Tas pats galioja ir kitam opozicijos veikėjui – A. Jaceniukui, kuriam buvo pasiūlytas premjero postas. Pats politikas pripažino, kad vis dėlto V. Janukovyčius dar bandė sužaisti dvigubą žaidimą: pasiūlė opozicijai dalintis valdžia ir atsisakymo atveju lyg ir gavo galimybę sakyti, kad ši vengia atsakomybės, kad iš tiesų nenori ar net nesugeba nieko konstruktyvaus nuveikti. O juk būtų galėjusi Ukrainą į Europą nuvesti, atnaujindama asociacijos derybas ir panašiai... „Todėl ne V. Janukovyčius spręs, kas bus valdžioje, bet Maidanas“, – pareiškė A. Jaceniukas. O V. Klyčko vis dar siūlo derėtis.

Dėl ko dar įmanoma derėtis? Dėl pirmalaikių prezidento rinkimų.

V. Janukovyčius vis dėlto nėra klasikinis Lotynų Amerikos patriarchas, nesuvokiantis realios padėties. Pirmiausia, tikėtis, kad rinkimų keliu jam pavyks išlaikyti valdžią, visiškai nerealu. Gruodį atliktos Ukrainos visuomenės nuomonės apklausos rezultatai rodo, kad prezidento rinkimus laimėtų bet kuris opozicijos atstovas (tarp jų ir A. Jaceniukas ar V. Klyčko), bet tikrai ne V. Janukovyčius. Ir apklausa vykdyta dar iki kraujo praliejimo Kijeve, tad dabartiniai prezidento reitingai greičiausiai yra išvis apverktini.

Antra, jėga susidoroti su protestuojančiais jau ne tik Kijeve, bet ir kituose Ukrainos miestuose, neišskiriant nė šalies Rytų, jau irgi atrodo sunkiai įmanoma. Šalį tektų paskandinti kraujo jūroje.

Kaip portalui Geopolitika.lt sakė Kijeve gyvenantis žurnalistas Jurijus Svirko, Ukraina – ne Rusija ir ne Baltarusija, kur pavyko ir Konstitucijos nepaisyti, ir guminėmis lazdomis „įvesti tvarką“. „Svarbus skirtumas, mano manymu, yra būtent žmonių reakcija. Tų, kurie stovi Maidane, Gruševskio gatvėje. Maidanas gyvena, Maidanas gyvas. Baltarusijoje Aleksandrui Lukašenkai labai greit pavyko viską sutvarkyti ir ten niekas nesipriešino režimui. O Ukrainoje visiškai kitokia situacija. Ir dauguma tų, kurie šiandien protestuoja prieš „drakoniškus įstatymus“, suvokia, kad jeigu nuleis rankas, turės antrą Baltarusiją. Ar dar blogiau“, – sakė žurnalistas.

Kokia išeitis? Vakarų spaudos tikinimu, V. Janukovyčius jau suprato, kad jo korta kirsta, ir bandys tartis dėl pasitraukimo sąlygų bei garantijų. Taip, jis pagrįstai bijo Julijos Tymošenko likimo. O gali būti ir dar blogiau. Tad geriausiai jam tinkantis variantas – galimybė saugiai pasitraukti. Taip, kaip Gruzijoje Rožių revoliucijos metu iš posto dingo Eduardas Ševardnadzė.

Šiaip ar taip, tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, neišvengiamai reikalauja ir aiškios užsienio šalių pozicijos. Tačiau Vakarai susiduria su dilema: rinktis atvirą paramą opozicijai, kuri visai nebūtinai yra sukilusių ukrainiečių sinonimas, ar tiesiog griežtai parodyti kumštį dabartinei valdžiai? Žinoma, galimi abu variantai. Bet aktyvesnės pozicijos ir veiksmų reikia nedelsiant. Ypač Europa negali atsukti nugaros Ukrainos žmonėms.

Kaip praneša „ES business“, Šveicarijos prezidentas Didier Burkhalteris, šiuo metu taip pat vadovaujantis Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO), pirmadienį pasiūlė tarpininkauti sprendžiant politinę krizę Ukrainoje. Taip pat skelbiama, kad Briuselis į Ukrainą siunčia aukštą pareigūną – ES plėtros komisarą Stefaną Fuele, kuris tęs tarpininkavimo tarp valdžios ir opozicijos misiją.

Ne paskutinį vaidmenį, kaip visuomet, čia vaidina ir Rusija. Bent jau iš pirmo žvilgsnio, šįkart informacinio karo Maskva nelaimi. Senos propagandinės klišės (neva ekstremistai puola, patys muša milicininkus ir persišauna sau galvas ar išsirengę nuogi bėgioja po miškus) vargu ar ką gali paveikti net pačioje Rusijoje. Ukrainoje su tokiais paistalais toli nenuvažiuosi. Karo su Gruzija laikas buvo pasirinktas ypač sumaniai – sulaukus vasaros olimpiados atidarymo, o štai žiemos olimpiada Sočyje neleidžia Rusijai itin plačiu frontu kištis į Ukrainos reikalus, nes reikia visomis įmanomomis priemonėmis rūpintis saugumo klausimais savo namuose.

Įvykiams Ukrainoje keičiantis taip sparčiai, bandyti nuspėti net ir artimiausios ateities scenarijus ypač sunku. Bet kokiu atveju, jeigu valdžia vis dėlto priims sprendimą krizę spręsti jėgos metodais (ypač – įvesdama nepaprastąją padėtį), situacija tik blogės. Tikėtis, kad visi nuleis rankas ir išsiskirstys namo, beveik neįmanoma.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 46)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (27)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (81)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras