2013-ieji Lietuvoje buvo europinių nuotaikų metai. Gyvenome ypatingo dėmesio Europos Sąjungos reikalams situacijoje, nes mūsų valstybei pirmą kartą teko pirmininkauti ES Tarybai. Tai buvo vienas didžiausių tarptautinės politikos iššūkių, tekusių Lietuvai pastaraisiais metais. Vilnius garbingai susitvarkė su prisiimtu įsipareigojimu, tačiau apskritai praėję metai Europos Sąjungai ir vėl buvo ne iš lengvųjų.

Pirmininkavimo keblumai

Šių metų sausio 14 d. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė pristatė mūsų šalies pirmininkavimo ES Tarybai rezultatus Europos Parlamento sesijoje Strasbūre. Oficialiai tai yra paskutinis Lietuvos pirmininkavimo Sąjungai akordas. Europos Parlamento priimtame nutarime pažymima, kad Lietuva susitvarkė su jai pavestais uždaviniais. Tarp bendrų europinių reikalų, kuriuos teko koordinuoti mūsų šalies atstovams, minimas šių metų ES biudžeto patvirtinimas Europos Parlamente ir pasiektas sutarimas dėl daugiametės ES finansinės programos, dar vadinamos 2014–2020 m. ES biudžetu. Lietuva taip pat prižiūrėjo Bankų sąjungos kūrimą ir ES vidaus energetinės rinkos integraciją. Pabrėžiama, kad Lietuva už sėkmingą pirmininkavimą ES Tarybai sulaukė pagyrimų ir oficialiu, ir neoficialiu lygiu.

Tačiau nėra paslaptis, kad ypatingu Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai akcentu turėjo tapti Rytų partnerystės programos vadovų susitikimas Vilniuje. Nors savo pasisakyme D. Grybauskaitė pažymėjo, kad „Vilniaus viršūnių susitikimo rezultatai lėmė istorinius pokyčius ir davė naują impulsą Rytų partnerystei“, nereikia pamiršti, kad svarbiausi šio susitikimo lūkesčiai neišsipildė – Ukraina taip ir nepasirašė asociacijos sutarties su Europos Sąjunga, nors šio žingsnio buvo labai laukiama.

Dėmesys Ukrainai ir asociacijos sutarčiai buvo neatsitiktinis. Pirmiausia, jei tokia sutartis būtų buvusi pasirašyta, tai būtų parodę Rytų partnerystės programos efektyvumą, iš esmės atgaivinę ją ir suteikę jai naują impulsą. Tačiau šiuo atveju nepakankamai buvo įvertinti kai kurie papildomi aspektai. Pirmiausia, į „kovą dėl Ukrainos“ aktyviai įsijungė Rusija, kuri labai norėtų matyti šią valstybę savo (o ne ES) integraciniuose projektuose. Numanu, kad tai dėl Ukrainos eurointegracinių siekių palaikymo praeitų metų rudenį Lietuvai teko patirti plataus masto spaudimą iš Maskvos – čia verta priminti specialų į Rusijos teritoriją įvažiuojančių mašinų su lietuviškais numeriais patikros režimą, dėl kurio užsikimšo sienos su Kaliningrado sritimi ir nukentėjo Lietuvos ir Rusijos verslo ryšiai, taip pat lietuviškos pieno produkcijos importo į Rusiją sustabdymą. Taip pat reikėtų nepamiršti ir išpuolių informacinėje erdvėje – liūdnai pagarsėjusią „Žmogus ir įstatymas“ laidą per Rusijos TV Pirmąjį Baltijos kanalą ar Dmitrijaus Kiseliovo teoriją apie „Lietuvos, Lenkijos ir Švedijos sąmokslą“ siekiant atskirti Ukrainą nuo Rusijos.

Iki galo nebuvo įvertinti ir pačios Ukrainos valdančiosios daugumos siekiai. Nors Ukrainos žmonės protesto akcijomis parodė, kad pasisako už europinę savo šalies integraciją (ir tai pristatoma kaip dar vienas teigiamas Vilniaus susitikimo aspektas), kol kas pasiektas atvirkštinis rezultatas. Kijevas yra šelpiamas pinigais iš Rusijos, o Ukrainos Aukščiausiojoje Radoje priimti įstatymai, kurių tikslas pirmiausia yra apsaugoti valdantįjį elitą nuo žmonių įniršio, stumia Ukrainą toliau nuo Vakarų pasaulio, t. y. policinės valstybės įtvirtinimo link (http://rus.newsru.ua/ukraine/17jan2014/veto.html).

Ukrainos atsisakymą pasirašyti Asociacijos su ES sutartį iš esmės galima pavadinti dideliu ir karčiu deguto šaukštu Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai medaus statinėje.

Prieštaringi metai

Apskritai praėjusieji metai Europos Sąjungai buvo ne iš lengvųjų, nors gal ir sėkmingesni nei ankstesnieji. Gana akivaizdu, kad ES vis dar išgyvena pokrizinį laikotarpį, tačiau kaip tik praėjusiais metais pokalbiuose apie bendrus europinius reikalus atsirado daugiau optimizmo. Tampa aišku, kad ES kapstosi iš ekonominės krizės duobės, o blogosios (kartais – apokaliptinės) prognozės, kurios anksčiau buvo pranašaujamos Europos Sąjungai, nepasitvirtino. Bet nereikia pamiršti ir to, kad pernai įvyko Kipro bankų krizė, kuri ne tik tapo nauju išbandymu euro zonai, bet ir platesne prasme iškėlė ofšorinių zonų veiklos skaidrumo bei kontrolės klausimą.

Gerąja 2013 m. naujiena reikėtų pavadinti Europos Sąjungos išsiplėtimą. Liepos 1 d. į ES įstojo Kroatija. Tiesa, pačioje Kroatijoje šią šventę aptemdė sudėtinga šalies ekonominė padėtis. Tai iš dalies paskatino ir atsargesnį požiūrį į Europos Sąjungą bei euroskeptiškų nuotaikų stiprėjimą kitose ES valstybėse (apie tai portale Geopolitika.lt rašyta straipsnyje http://www.geopolitika.lt/index.php?artc=6156).

2013-uosius apskritai galima būtų vadinti euroskepticizmo renesanso metais. Labiausiai čia pasižymėjo Jungtinė Karalystė, kuri, nors ir yra Europos Sąjungos narė, pastaruoju metu ypač išsiskiria ambivalentišku požiūriu į šį susivienijimą. Praeitų metų pradžioje JK ministras pirmininkas Davidas Cameronas užsiminė apie galimą referendumą dėl Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos (http://www.bbc.co.uk/news/uk-politics-21148282). Šis pareiškimas iš esmės buvo panaudotas vidinės politinės kovos tikslams, tačiau tapo nemalonia staigmena visai Europos Sąjungai.

Yra nemažai duomenų, kad euroskeptiškos nuotaikos stiprėja ir tokiose ES senbuvėse kaip Vokietija ar Prancūzija. Šių valstybių gyventojai nepatenkinti, kad turi iš savo kišenės remti gilioje krizėje atsidūrusių Pietų Europos šalių gelbėjimą. Beje, gelbėjamose Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje ir Portugalijoje irgi vyrauja antieuropietiškos nuotaikos, tačiau čia jas pirmiausia lemia šioms valstybėms Briuselio taikomi griežti reikalavimai biudžeto politikos ir valstybės išlaidų sferoje.

Ir vis dėlto ekspertai mano, kad reali ES šalių padėtis suteikia daugiau optimistinių minčių nei peno pesimistinėms nuotaikoms. Europos Komisijos „2014 m. metinės augimo apžvalgos“ išvadose nurodoma, kad Europos Sąjungoje padidėjo finansinis stabilumas, ir konstatuojama, kad ES vyksta teigiami pokyčiai, o vykdomos reformos duoda reikiamus rezultatus (http://ec.europa.eu/europe2020/pdf/2014/ags2014_lt.pdf).

Rinkimai parodys

Šiandien, ko gero, jau yra aktualiau kalbėti apie tai, kokie Europos Sąjungai bus šie – 2014-ieji – metai. Pačioje susivienijusioje Europoje pažymima, kad tai bus svarbus laikotarpis, nes šių metų gegužės mėnesį turėtų įvykti rinkimai į Europos Parlamentą. Tai žymės naujo bendros europinės politikos etapo pradžią. ES jau po truputį pradeda gyventi šių rinkimų nuotaikomis, o tai reiškia, kad bendroje europinėje politikoje gali atsirasti ir rinkiminės kovos elementų.

Du pagrindiniai požiūrio taškai, kurie, prognozuojama, susirungs artėjančių rinkimų kontekste, bus ne kokios nors politinės kryptys, o teigiamas ir neigiamas požiūris į susivienijusią Europą. Įdomu tai, kad euroskeptiškai nusiteikusios politinės jėgos irgi koncentruojasi rinkimams į Europos Parlamentą (matyt, tikėdamosi pradėti griauti Europos Sąjungą „iš viršaus“). Tačiau pergalė joms kol kas neprognozuojama. Suprantama ir tai, kad kuo labiau gerės padėtis susivienijusioje Europoje, tuo mažiau dėmesio bus kreipiama į euroskeptikų pareiškimus – ir atvirkščiai: kiekviena ES nesėkmė stiprins euroskeptikų pozicijas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.