Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Tikrasis Turkijos demokratijos veidas (20)

Inga Popovaitė, politikos apžvalgininkė
2014 02 05

Didžiulis korupcijos skandalas, įtraukęs daugiau nei pusšimtį įtakingiausių Turkijos politikų ir verslininkų, atrodytų, turėjo būti šios šalies ministro pirmininko Recepo Tayyipo Erdogano eros pabaiga. Tačiau jis savo posto palikti nežada. Ar tai reiškia, kad Turkijoje baigiasi (dalinės) demokratijos era?

Karas tarp politikų ir teisėsaugos

Turkija vis dar jaučia gruodžio viduryje šalies vyriausybę supurčiusio korupcijos skandalo bangas. Gruodžio 17 dieną Stambulo ir Ankaros prokurorai suėmė per penkiasdešimt asmenų, įtariamų pinigų plovimu, sukčiavimu ir kyšininkavimu. Oficialiai pagrindinis tyrimas buvo vykdomas dėl nelegalaus sandorio su kaimyniniu Iranu: už perkamą naftą Turkijos piliečiai esą nelegaliai atsiskaitė valstybiniu auksu, nes Jungtinių Tautų sankcijos riboja prekybą su Teheranu.

Tarp areštuotųjų – valdančiosios Teisingumo ir plėtros partijos (AKP) politikai, įtakingi verslininkai ir trijų vyriausybės narių sūnūs.

Pasak žiniasklaidos, ilgame įtariamųjų sąraše yra ir paties R. T. Erdogano sūnus Bilalas, esą davęs 3 milijonų eurų vertės kyšį už valstybinio nekilnojamojo turto įsigijimą palankia kaina. Tiesa, iki šiol jo tarp suimtųjų nėra – kaip teigė Stambulo valstybinis prokuroras Muammeras Akka, policija aktyvių veiksmų nesiėmė dėl politinio spaudimo.

Netrukus dėl sulaikytų atžalų, kaltinamų kyšių ėmimu, atsistatydino ekonomikos, vidaus reikalų ir statybų planavimo ministrai, o R. T. Erdoganas savo ruožtu pašalino dar septynis kabineto narius, pakeisdamas juos savo patikėtiniais.

R. T. Erdogano vyriausybė netrukus ėmėsi atsakomojo žygio prieš Turkijos teisėsaugą: dabar, praėjus kiek daugiau nei mėnesiui nuo skandalo pradžios, iš pareigų jau atleista per šimtą aukštas pareigas ėjusių teisėjų ir prokurorų, o bendras atleistų teisėsaugos pareigūnų skaičius siekia kelis šimtus. Taip pat pakeistos ir vidaus taisyklės Vidaus ir Teisingumo ministerijose: nuo šiol visi pareigūnai apie savo veiksmus tyrimo metu turi informuoti savo tiesioginius viršininkus.

Kaltinimo strėles dėl šio su aukščiausio rango politinių pareigūnų aplinka susijusio korupcijos skandalo AKP kreipia į užsienio valstybes. Netrukus po masinių areštų pirmuosiuose provyriausybinės spaudos puslapiuose figūravo JAV ambasadoriaus Turkijoje nuotraukos kartu su kaltinimais JAV dėl antiturkiško sąmokslo ir raginimais jį išsiųsti iš šalies. Tiesa, pats premjeras kalbėjo aptakiau ir kaltino tiesiog „užsienio valstybes“, konkrečiai neišskirdamas nė vienos.

Turkijos vidaus politikos problemos

Šis korupcijos skandalas ne tik stipriai pakirto turkų pasitikėjimą Erdoganu, bet ir dar labiau išryškino Turkijos politinės arenos kovas tarp valdančiosios AKP ir opozicinių partijų.

Kaip rašo „Deutsche Welle“, šis korupcijos skandalas glaudžiai siejamas su opoziciniu islamistų judėjimu „Hizmet“, vadovaujamu buvusio Erdogano bendražygio, o dabar – aršaus politinio priešininko Fethullah Guleno. Šiuo metu JAV gyvenantį nuoseklių pažiūrų islamistą F. Guleną ir jo sekėjus teisėsaugos sistemoje Erdoganas kaltina paralelinės valstybės sukūrimu ir valstybinio perversmo organizavimu. Esą „Hizmet“ atstovai jau ne pirmus metus mėgaujasi aukštomis pareigomis Turkijos teisėsaugos sistemoje, o dabartinio skandalo siekis tėra vienas – iš posto išversti R. T. Erdoganą.

Tai, kad šis skandalas neatsiejamas nuo konkurencijos ir politinės kovos tarp „Hizmet“ ir AKP, pabrėžia ir Prinstono universiteto profesorius Danis Rodrikas. Pasak jo, tai, kad valdžios ir verslo elitas Turkijoje yra korumpuotas, niekam, kiek geriau pažįstančiam šią šalį, neturėtų būti staigmena. Tačiau šis konkretus skandalas yra vedamas grynai politinių paskatų – „Hizmet“ ir AKP kova pasiekė apogėjų ir susitaikymas vargu ar įmanomas. „Gera naujiena yra ta, kad ši kova nagais ir dantimis apnuogino korupcijos režimą bei teisėsaugos manipuliacijas, kuriomis grįstas Erdogano režimas. Bloga žinia yra ta, kad nesvarbu, kuri pusė nugalės, Turkijos demokratija pralaimės. Bent jau trumpam, kol iškils tikrai demokratinės jėgos“, – įsitikinęs D. Rodrikas.

Prarastas JAV pasitikėjimas

Turkija ilgą laiką buvo artimiausia JAV partnerė. Tačiau, kaip pažymi „The New York Times“, pastaruoju metu šios valstybės ėmė sukti skirtingais keliais. Jų pozicijos nesutapo dėl Egipto (Turkija rėmė buvusį prezidentą Mohammedą Morsi, o JAV stengėsi megzti santykius su naujai atėjusia militaristine valdžia), dėl Sirijos (Turkija rėmė sukilėlių pajėgas ir jautėsi išduota, kai JAV nusprendė nepradėti karinės atakos prieš šios šalies valdantįjį režimą) ir dėl Irako (JAV pareigūnų įsitikinimu, Turkija, pasirašydama naftos tiekimo kontraktus su kurdų autonominiu regionu ir nuošalyje palikdama Bagdadą, vykdė šalies skaldymo politiką).

Be abejonės, rudenį priimtas Turkijos sprendimas įsigyti karinės ginkluotės iš Kinijos taip pat gerokai nepatiko JAV. Turkijos vyriausybė viešajame konkurse naujai priešraketinės gynybos sistemai įsigyti pasirinko Kinijos kompaniją „China Precision Machinery“, o ne JAV gynybos gigantes „Raytheon Co.“ ar „Lockheed Martin Corp.“, nepaisydama to, kad Kinijai yra taikomos JAV sankcijos dėl santykių su Šiaurės Korėja, Iranu ir Sirija. Po šio sprendimo JAV Kongresas netgi pagrasino nutrauksiąs subsidijas, pažadėtas Turkijai šiai gynybos sistemai įsigyti, o NATO savo ruožtu pareiškė, kad į bendrą priešraketinės gynybos sistemą kiniška technologija jokiais būdais negali būti inkorporuota.

Prie viso šito pridėkime prieš AKP nukreiptus masinius protestus vasaros pradžioje ir jau minėtas provyriausybinių laikraščių antraštes, reikalaujančias, kad JAV ambasadorius paliktų šalį, ir paaiškės, kodėl Turkijos ministras pirmininko ir Baracko Obamos medaus mėnuo palengva grimzta į praeitį.

Erdoganas ieško naujų sąjungininkų Vakaruose

Taigi, Turkijos ir JAV keliai pamažu skiriasi. Tai – viena priežasčių, kodėl R. T. Erdogano akys vėl krypsta į ES. Sausio viduryje Turkijos ministras pirmininkas pirmą kartą per penkerius metus viešėjo Briuselyje. Nors svarbiausias vizito tikslas buvo užtikrinti ES pareigūnus, kad Ankara sugebės susidoroti su korupcijos skandalu, jis taip pat priminė Briuseliui, kad Turkija vis dar siekia narystės šiame bloke. Derybos dėl Turkijos narystės iš mirties taško pajudėjo praėjusių metų lapkritį po trejų metų pertraukos. O kelias nebus lengvas: pagrindinės kliūtys Turkijai tapti 29-ąja ES nare yra neišspręsta Kipro padalijimo problema ir kai kurių ES šalių (ypač – Vokietijos ir Nyderlandų) nuomonė, kad šios didžiulės musulmonų bendruomenės įsiliejimas pakeis bendrą bloko pobūdį ir vertybes. Tačiau skeptikai mano, kad bent jau dabartiniu metu santykiai tarp Briuselio ir Ankaros yra apsimestiniai, nes nei ES bendruomenė negali vieningai laikyti Turkijos tinkama kandidate, nei Turkija yra pasiryžusi įvykdyti narystės reikalavimus. Be to, ir turkų, palaikančių narystę ES, sumažėjo nuo 73 proc. 2004-aisiais iki vos 44 proc. 2013-aisiais.

Masiniai protestai vasarą, korupcijos skandalas dabar, prarastas JAV pasitikėjimas ir silpnas palaikymas iš ES pusės. Galbūt R. T. Erdoganui metas palikti savo postą? Bent jau kol kas politikas to daryti nežada, kad ir kaip to tikėtųsi jo valdymu nusivylę piliečiai ir žiniasklaida. Priešingai – vyriausybės performavimas ir aktyvi kova su politine priešininke „Hizmet“ rodo, kad R. T. Erdoganas lengvai pasiduoti ir užleisti savo pozicijų neketina. Ar tai reiškia, kad Turkijoje baigsis oficialiosios demokratijos era? 2014-ieji turėtų pateikti visus atsakymus. Kovo mėnesį vyksiančiuose vietinės savivaldos ir rugpjūtį vyksiančiuose prezidento rinkimuose turkai vis dar turi šansą demokratiškai nuspręsti savo šalies likimą. Nes kad ir kaip paslapčia norėtųsi išvysti dar vieną Arabų pavasario sceną (su laiminga pabaiga, žinoma) Turkijoje, valdančioji AKP yra demokratiškai išrinkta partija. Taigi jei norime demokratijos tęsinio, demokratiniai rinkimai tėra vienintelis būdas jai nušalinti nuo valdžios. O dabartinis korupcijos skandalas, jei ir netaps AKP valdymo pabaiga, bent jau visam pasauliui parodė, kad Turkijoje ne viskas auksas, kas auksu žiba.

Naudoti šaltiniai: dw.de, spiegel.de, hurryetdailynews.com,thelondoneconomic.com, hurryet.com.tr, nytimes.com, project-syndicate.org, spacenews.com, online.wsj.com, aljazeera.com, zerkalo.az.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 20)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (31)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (84)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras