Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Maidanas ir Ukrainos šansas modernizuotis (82)

Jevgenij Magda, politikos mokslų kandidatas, Kijevas
2014 02 06

Revoliuciniai įvykiai Kijevo Maidane dar nepriartėjo prie logiškos pabaigos. Šiandien galima kalbėti apie tai, kad Ukrainoje nusistovėjo dviejų grupuočių priešprieša: tų, kurie yra suinteresuoti gyventi europietiškoje aplinkoje, ir tų, kurie tam priešinasi. Bet katros iš jų pergalė rimtai pakeis visuomeninį-politinį Ukrainos gyvenimą.

Maidaną išprovokavo valdžia

Įvykius Ukrainoje išprovokavo šalies valdžia. Išprovokavo sutelkusi valdžią Regionų partijos, monopolizavusios šalies valdymą, rankose, nesugebėjusi įvykdyti realių ekonominių reformų, tik deklaratyviai skelbusi apie europinę integraciją, kurios buvo atsisakyta likus tik savaitei iki galimo Asociacijos su ES sutarties pasirašymo Rytų partnerystės aukščiausio lygio susitikime Vilniuje. Informacinė valstybės mašina pusę metų kūrė mitą apie europinę integraciją, tuo daugeliui Ukrainos gyventojų sužadindama nepagrįstas viltis. O kai staiga buvo atsisakyta priimti rimtus sprendimus Vilniaus susitikime, prasidėjo visuomeninio-politinio aktyvumo protrūkis.

Būtina pabrėžti svarbų momentą: mūsų šalyje šiandien yra milijonai žmonių, nesusijusių su sovietine praeitimi, jie yra pradėję savarankišką gyvenimą, dirba, yra baigę mokslus universitetuose arba juos baigia. Neatsitiktinai varomąja Euromaidano jėga, užgimusia sostinės centre lapkričio 21-osios vakare, tapo žurnalistai ir pilietiniai aktyvistai, o ne politikai. Opozicinių frakcijų lyderiai pasirodė esą nesugebantys stoti prie proceso ištakų, todėl ir vėliau jų vaidmuo Maidane netapo vadovaujančiu.

Svarbus momentas – net praėjus dviem mėnesiams nuo protestų pradžios neatsirado formalaus Maidano lyderio, simbolio, kuris sugebėtų vienyti aplink save protestuotojus. Tai yra ir protesto Ukrainos sostinėje jėga, ir silpnumas. 2013–2014 m. revoliucija tapo ne tik stichine masių kūryba, bet ir savarankiško Ukrainos piliečių organizavimosi pavyzdžiu. Daugeliui iš jų teko įveikti nusivylimą 2004-ųjų „oranžinės revoliucijos“ rezultatais, ir jie tai sėkmingai padarė.

Ekonominė Ukrainos situacija didelės įtakos revoliucinio aktyvumo proveržiui neturėjo. 2004-ųjų Maidano veiksmai buvo iš anksto parengti ir paremti finansiškai, o po devynerių metų tai buvo stichinis proveržis, atvedęs į precedento naujausioje mūsų šalies istorijoje neturinčią politinę krizę.

Sąmonės revoliucija

Situacija Maidane 2013 m. pabaigoje–2014 m. pradžioje klostėsi banguotai. V. Janukovyčiui atsisakius Vilniuje pasirašyti Asociacijos su ES sutartį, ankstų lapkričio 30-osios rytą Euromaidaną žiauriai išvaikė specialiojo milicijos padalinio kariai. Reakcija į tai tapo šimtų tūkstančių žmonių (kai kurie stebėtojai mini milijoną) išėjimas į centrinę Kijevo gatvę gruodžio 1-ąją ir stacionarios protestuotojų stovyklos atsiradimas Maidane. Ji buvo apsupta barikadomis, Maidane susiformavo savigynos pajėgos, kurios kartu su kijeviečiais atlaikė „Berkut“ ir vidaus kariuomenės būrių puolimą naktį iš 2013 m. gruodžio 10-osios į 11-ąją. Vėliau sekė santykinė tyla, o kitas įtampos eskalavimo proveržis įvyko sausio 19-ąją, kai Gruševskio gatvėje prasidėjo įnirtingi protestuotojų susirėmimai su teisėtvarkos pareigūnais. Sausio 22-ąją Ukrainoje buvo sušaudyta pilietinė taika: Gruševskio gatvėje žuvo pirmieji protesto akcijų dalyviai.

Būtina pažymėti, kad Vitalijus Kličko („Udar“), Arsenijus Jaceniukas („Batkivščina“) ir Olegas Tiagnibokas („Svoboda“) nesugebėjo tapti visaverčiais protesto lyderiais. Nors protestuotojų Kijevo centre užimtų pastatų komendantai yra opozicinių partijų deputatai, apie aktyvų parlamentinės opozicijos dalyvavimą kasdieniame Maidano gyvenime netenka kalbėti. Opozicinių jėgų lyderiai primena kviestines „žvaigždes“, bandančias panaudoti Maidaną kaip trampliną savo prezidentinėms ambicijoms patenkinti.

Iš svarbesnių niuansų tenka paminėti parlamento vaidmens visuomeniniame-politiniame valstybės gyvenime devalvaciją. 2004 m. Aukščiausioji Rada tapo sprendimų, būtinų šalies išėjimui iš krizės, priėmimo centru, o šį kartą situacija yra kardinaliai priešinga. 2014 m. sausio 16-osios balsavimas už paketą įstatymų, smarkiai suvaržančių piliečių teises ir laisves, tapo gėdingu Ukrainos parlamentarizmo istorijos reiškiniu. Šių įstatymų galiojimo atšaukimas sausio 28 d. tapo pirmu žingsniu, rodančiu politinės konfrontacijos pusių pasirengimą ieškoti kompromiso.

Įtampos eskalavimas politinės krizės metu lėmė, kad protestuotojų reikalavimai didėjo. Gruodžio pradžioje situaciją šalyje galėjo normalizuoti vidaus reikalų ministro Vitalijaus Zacharčenkos atsistatydinimas ir kaltų dėl nepagrįsto jėgos prieš protestuotojus naudojimo nubaudimas, o į sausio pabaigą buvo reikalaujama jau ir priešlaikinių prezidento rinkimų. Valdžios naudota krizės ignoravimo taktika pasirodė esanti neefektyvi. Pagrindinė to priežastis – svarbiausi protestuotojų reikalavimai buvo susiję su neatimamomis Ukrainos piliečių teisėmis ir laisvėmis. Nors šalies mastu protestai Maidane vertinami nevienareikšmiškai, pirmasis gruodžio pradžios proveržis didžiosios dalies Ukrainos žmonių buvo sutiktas adekvačiai.

Reikėtų pažymėti kai kurias 2013 m. pabaigos–2014 m. pradžios revoliucinių įvykių Ukrainoje ypatybes. Protestuotojai jėga užėmė Kijevo miesto administracijos, Profsąjungų rūmų ir kitus pastatus. Aplink protestuotojų stovyklą buvo suręstos barikados, o susidūrimai Gruševskio gatvėje pareikalavo žmonių aukų, tikslų jų skaičių dar reikės nustatyti. Skirtingai nei 2004 m., teisėtvarkos atstovai dabar nesilaiko neutraliteto, o aktyviai remia valdžią. Svariu reiškiniu tapo Automaidanas – automobilininkų susivienijimas, užtikrinęs protesto mobilumą ir tapęs rimtu veiksniu, privertusiu valdžią sunerimti. Ir protestuotojai, ir valdžia aktyviai naudojo informacinio karo metodus socialiniuose tinkluose, televizijoje, ypač internetinėje televizijoje. Trečiąją sausio dekadą centrinių ir vakarinių šalies sričių administracijos buvo šturmuojamos protestuojančių gyventojų. Aktyvių protesto dalyvių grobimas ir žudymas tapo tikrove.

Reikia pažymėti tokias valdžios veikimo ypatybes kaip sportinių-kriminalinių elementų, vadinamųjų „tituškų“, panaudojimas savo interesams ginti. Gindami Dniepropetrovsko, Zaporožės, Čerkasų sričių administracijas „tituškos“ ir teisėsaugos organų atstovai veikė išvien. Valdžios atstovai susitelkė siekdami išlaikyti savo įtaką rinkiminiame Regionų partijos rezervate šalies pietryčiuose. Jie akivaizdžiai baiminasi protesto geografijos išplitimo.

Viktoro Janukovyčiaus strategija numatė maksimalų jo nusišalinimą nuo dalyvavimo krizės sureguliavime. Prezidentas bandė pristatyti save kaip Konstitucijos garantą, esantį aukščiau susirėmimų. Tačiau Prezidento administracijos vadovo Sergejaus Liovočkino nušalinimas (jį greitai pakeitė Nacionalinės saugumo ir gynybos tarybos sekretorius, patikimas prezidento bendražygis Andrejus Kliujevas) bei įvykių eiga privertė valstybės vadovą paaukoti premjerą. Nikolajus Azarovas sausio 28 d. atsistatydino, o tai atrodo kaip antras dviejų ėjimų kombinacijos, sumanytos Janukovyčiaus komandos, žingsnis. Pirmasis žingsnis buvo pasiūlymas partijos „Batkivščina“ lyderiui Arsenijui Jaceniukui tapti vyriausybės vadovu. Ši iniciatyva buvo palankiai sutikta Vakarų politinių sluoksnių, tačiau buvo atmesta opozicionierių.

Ukraina – dėmesio centre

Revoliuciniai įvykiai Ukrainoje nesutrukdė Rusijai Vladimiro Putino lūpomis pažadėti V. Janukovyčiui 15 milijardų dolerių kreditą, dar papildant jį 30 procentų nuolaida už dujas, tiekiamas Ukrainai. O juk oficialūs Rusijos asmenys, įskaitant užsienio reikalų ministrą Sergejų Lavrovą ir Valstybės Dūmos bei Federacijos Tarybos atstovus, ne kartą ragino užsienio valstybes susilaikyti nuo kišimosi į Ukrainos vidaus reikalus.

Įdomu pažymėti, kad Rusijos įtakos agentai su Aukščiausiosios Rados deputatų mandatais ne tik inicijavo minėtojo įstatymų paketo, suvaržiusio piliečių teises ir laisves, priėmimą, bet ir paskatino Ukrainos federalizacijos temos aptarinėjimą. Akivaizdu, kad Rusija yra greičiau suinteresuota situacijos mūsų šalyje destabilizavimu nei politinių kompromisų paieška.

Europos Sąjungos ir JAV pozicijos atrodo solidarios. Vakarų demokratijų atstovai konflikto dalyvius ragina dialogui, konflikto sprendimo taikiu būdu paieškai ir sprendimų priėmimui Aukščiausiojoje Radoje. Būdinga, kad Vakarų valstybių pasiuntiniai sulaukė Ukrainos užsienio reikalų ministro Leonido Kožaros, paraginusio juos nesikišti į šalies vidaus reikalus, dėmesio. Pažymėsiu, kad Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir JAV viceprezidentas Joe Bidenas telefonu vedė intensyvias konsultacijas su Viktoru Janukovyčiumi.

Revoliucija Ukrainai suteikia šansą

Politinė krizė Ukrainoje kol kas dar nesibaigė, tačiau duoda pagrindą daryti pirmąsias išvadas.

1. Politinis tėvynės elitas pasirodė silpnai atitinkąs formalų savo statusą, jis per daug pasiduoda išorės įtakai, dėl to jo įtaka įvykių eigai valstybėje sumažėjo.

2. Ukrainos piliečiai sugebėjo įveikti politinę apatiją, tačiau tapo neefektyvios valstybės informacinės politikos, manipuliacijų ir pastangų ieškoti priešų įkaitais. Ukraina lieka unitarinė valstybė, jos federalizacijos ir suskilimo grėsmė turi pereiti realų išbandymą valdžios pasikeitimu.

3. Valdžios ir opozicijos atstovus vienija siekis neleisti kilti naujam revoliuciniam patekimui į elitą politikų, kokybiškai kitokių nei dabartiniai, neprislėgtų sovietinio palikimo, labiau pasirengusių spręsti ambicingus politinius uždavinius.

4. Ukraina turi šansą įveikti vidinį susiskaldymą tarp rytinės ir vakarinės šalies dalių ir suformuoti konsoliduojančią nacionalinę idėją.

5. Protingas revoliucinio aktyvumo impulso nukreipimas suteiks Ukrainai galimybę pabandyti pagal savo išsivystymą pavyti Centrinės Europos valstybes, kitaip tariant – įvykdyti reformas, kurios nebuvo įvykdytos praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio pradžioje, po nepriklausomybės paskelbimo.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 82)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (27)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (81)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras