|
V. Putino politika Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose: dviejų krypčių kelias (II) (1)
Aurimas Liubinskas 2007 04 12
Pirmoji straipsnio dalis
Rusijos ir Izraelio santykiai valdant V. Putinui tapo bene intensyviausi per visą posovietinį laikotarpį. Formaliai tai patvirtino ir pats Rusijos prezidentas, 2005 m. balandį pareiškęs, kad yra visos sąlygos ir, tai ne mažiau svarbu, abipusis noras kurti konstruktyvų dvišalį bendradarbiavimą.
Ekonominio-energetinio šių valstybių bendradarbiavimo didėjimas akivaizdus. 2005 m. duomenimis, dvišalė Rusijos ir Izraelio tiesioginės prekybos apimtis siekė 1,5 mlrd. JAV dolerių, t. y. buvo beveik dvigubai didesnė nei prieš Putinui ateinant į valdžią. Bendra energetikos srities sandorių vertė tais pačiais metais siekė apie vieną mlrd. JAV dolerių, o apie 88 proc. naftos žaliavos Izraelis gavo iš buvusios Sovietų Sąjungos, daugiausia iš Rusijos ir kt. Ne mažiau reikšmingas antiteroristinis Rusijos ir Izraelio bendradarbiavimas, suaktyvėjęs 2004 m. po gausybės teroristinių išpuolių Rusijoje: bendras specialiųjų tarnybų darbuotojų rengimas, sienų apsauga ir kt. Todėl ir antroji Rusijos užsienio politikos kryptis - Maskvai priimtinų dvišalių santykių su Izraeliu konstravimas, formaliai taip pat laikytina produktyvia.
Vis dėlto, nors dvišalis Rusijos ir Izraelio bendradarbiavimas minėtose srityse konstruktyvus, tarp šių valstybių kyla ir nemažai nesutarimų užsienio politikos klausimais, iš kurių svarbiausi Rusijos parama Irano branduolinei programai (Rusija ją linkusi laikyti ekonominiu, Izraelis saugumo klausimu) ir kiti dvišaliai sandoriai, susiję su Irano karinės galios didinimu, Hamas režimo legitimizacija Rusijoje, Rusijos ginklų prekyba su Sirija ir kitomis arabiškomis regiono valstybėmis ir kt. Šiuos Rusijos užsienio politikos žingsnius Izraelis yra linkęs vertinti kaip potencialų grėsmės savo interesams, pirmiausia nacionaliniam saugumui, šaltinį. Rusijos reakcija į tokį vertinimą šiuo metu bene reikšmingiausias šios valstybės dviejų krypčių politikos Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose šalutinis produktas, savo ruožtu lemiantis minėtuosius ne visuomet nuoseklius bei aiškius Rusijos užsienio politiką regione grindžiančius sprendimus.
Izraelio pozicija Rusijos politikos regione klausimu iš dalies daro įtaką Rusijos santykiams su kitomis regiono valstybėmis. Bene labiausiai pastaraisiais metais tai pajuto Sirija: Izraelio ir JAV spaudžiamas, Rusijos prezidentas dar 2004 m. pabaigoje atidėjo derybas su Sirija dėl priešlėktuvinės gynybos raketų ir kompleksų bei kitos ginkluotės pardavimo šiai valstybei. Kita vertus, raketos, kurias Sirijai vis dėlto pavyko įsigyti, nebuvo naujausios modifikacijos, be to Rusija informavo Izraelį apie jų taktines bei technines charakteristikas ir kt.
Toks keistas Rusijos žingsnis gali būti padiktuotas strateginių šios valstybės interesų regione. Viena vertus, Rusijai, besiremiančiai dviejų krypčių politika Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose, daug pravarčiau išlaikyti gerokai intensyvesnius dvišalius santykius su Izraeliu nei su Sirija. Kita vertus, palaikydama konstruktyvius santykius su Izraeliu, Rusija gali teigti palaikanti ryšius su abiem konfliktuojančiom pusėm (tiek Izraeliu, tiek musulmoniškomis regiono valstybėmis - Sirija, Palestinos autonomija, kaip kvazivalstybe, ir kt.), tuo pačiu siekdama didinti savo vaidmenį Artimųjų ir Vidurio Rytų taikos įtvirtinimo procese ir pan. Turint omenyje išties ribotą Sirijos mokumą, taip pat anksčiau išdėstytus argumentus, šį Rusijos valdančiojo elito sprendimą galima paaiškinti siekiu gauti didesnę naudą pasitelkiant jau minėtą pragmatiškąjį dvišalių santykių vertinimo kriterijų.
Ši prielaida gali būti taikoma ir kalbant apie Izraelio pozicijos įtaką Rusijos ir Irano santykiams. Viena vertus, dar 2005 m. pabaigoje, reaguodamas į Irano prezidento Mahmudo Ahmedinedžado raginimą imtis visų priemonių nušluoti Izraelį nuo žemės paviršiaus, Rusijos užsienio reikalų ministras pastarąjį Irano vadovo pareiškimą pavadino nepriimtinu ir paragino šią poziciją peržiūrėti. Vis dėlto tuo pat metu, net ir Izraeliui bei Vakarams reiškiant protestą, Rusija nesustabdė konvencinės ginkluotės tiekimo Iranui ir nenustojo remti šios valstybės branduolinės programos. Tai yra Rusija neatsisakė ketinimo remti Irano kaip potencialaus galios centro, galinčio tapti viena reikšmingiausių atsvarų JAV įtakai regione, mainais už JAV sąjungininku laikomo Izraelio palankumą ir pan. Taigi objektyviai galima atrodo prielaida, kad Rusijos bendradarbiavimas tiek su Izraeliu, tiek su kitomis regiono valstybėmis plačiąja prasme V. Putino valdymo metais paremtas praktiniais išskaičiavimais reikšdama paramą Izraeliui, kitaip sakant, bandydama pelnyti šios valstybės palankumą, Rusija neatsisako galimybės siekti kitų (nebūtinai palankių Izraeliui) tikslų.
Apibendrinant galima teigti, kad pasirinkdama dviejų krypčių politiką, Rusija įgijo realų svertą, galintį padėti didinti šios valstybės įtaką Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose. Tuo pačiu, tokia politine laikysena ribojant JAV politinį manevravimą regione, Rusijai atsiranda palankaus galios balanso atkūrimo (ilgalaikėje perspektyvoje) galimybė regione, kuriame šiuo metu linksta dominuoti JAV.
Kita vertus, dvinarė Rusijos politika, be ekonominės naudos, šiuo metu gaunamos iš ginklų prekybos, ekonominių-energetinių bei kitų išteklių panaudojimo, leidžia formuoti šiai valstybei priimtiną nešališkos trečiosios pusės įvaizdį, prisidedantį prie jos pastangų tapti viena iš pagrindinių tarptautinės geopolitinės sistemos veikėjų. Taip Rusijos įgyvendinama Artimųjų ir Vidurio Rytų politika tampa ir viena iš prielaidų globalios Rusijos (geo)politinės galios didinimui.
Turint tai omenyje, pagrįstai galima teigti, kad Rusija bent jau artimiausiu metu turėtų būti linkusi ir toliau naudotis dviejų politinių linijų taktika Artimųjų ir Vidurio Rytų regione. Juolab kad šios politikos sėkmės požymių galima pastebėti jau dabar. Vis dėlto tokios Rusijos regioninės politikos sėkmė vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu, kurią nuspėti nesant aiškios ilgalaikės Rusijos užsienio politikos strategijos vargu ar įmanoma, turėtų priklausyti tiek nuo vidinių, tiek nuo išorinių Rusijos užsienio politikos efektyvumą lemiančių kintamųjų. O regioniniams santykiams (Irano, Irako, Izraelio ir Palestinos, Izraelio ir Libano ir kt. klausimų kontekste) tampant vis labiau įtemptiems, V. Putinui jau netrukus gali būti sunku išlaikyti, bent jau šiuo metu akivaizdų, gebėjimą išvengti tarptautinės bendruomenės pastangų įsprausti jį į kampą sprendžiant regioninius klausimus. Taip pat negalima atmesti klaidų galimybės, turint omenyje tikėtinus Rusijos politinės linijos Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose pokyčius ir kt. Todėl tikslingas tik artimiausio meto Rusijos politikos Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose vertinimas, o jis, bent jau dabar, yra akivaizdus: Rusijos dviejų krypčių politika Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose šiuo metu yra palyginti efektyvi, dėl to vargu ar bus greitai keičiama.
Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |