Pirmoji straipsnio dalis

Rusijos ir Izraelio santykiai valdant V. Putinui tapo bene intensyviausi per visą posovietinį laikotarpį. Formaliai tai patvirtino ir pats Rusijos prezidentas, 2005 m. balandį pareiškęs, kad „yra visos sąlygos ir, tai ne mažiau svarbu, abipusis noras kurti konstruktyvų dvišalį bendradarbiavimą.“

Ekonominio-energetinio šių valstybių bendradarbiavimo didėjimas akivaizdus. 2005 m. duomenimis, dvišalė Rusijos ir Izraelio tiesioginės prekybos apimtis siekė 1,5 mlrd. JAV dolerių, t. y. buvo beveik dvigubai didesnė nei prieš Putinui ateinant į valdžią. Bendra energetikos srities sandorių vertė tais pačiais metais siekė apie vieną  mlrd. JAV dolerių, o  apie 88 proc. naftos žaliavos Izraelis gavo iš buvusios Sovietų Sąjungos, daugiausia  iš Rusijos ir kt. Ne mažiau reikšmingas antiteroristinis Rusijos ir Izraelio bendradarbiavimas, suaktyvėjęs 2004 m. po gausybės teroristinių išpuolių Rusijoje: bendras specialiųjų tarnybų darbuotojų rengimas, sienų apsauga ir kt. Todėl ir antroji Rusijos užsienio politikos kryptis -  Maskvai priimtinų dvišalių santykių su Izraeliu konstravimas, formaliai taip pat laikytina produktyvia.

Vis dėlto, nors dvišalis Rusijos ir Izraelio bendradarbiavimas minėtose srityse konstruktyvus, tarp šių valstybių kyla ir nemažai nesutarimų užsienio politikos klausimais, iš kurių svarbiausi Rusijos parama Irano branduolinei programai (Rusija ją linkusi laikyti ekonominiu, Izraelis – saugumo klausimu) ir kiti dvišaliai sandoriai, susiję su Irano karinės galios didinimu, „Hamas“ režimo legitimizacija Rusijoje, Rusijos ginklų prekyba su Sirija ir kitomis arabiškomis regiono valstybėmis ir kt. Šiuos Rusijos užsienio politikos žingsnius Izraelis yra linkęs vertinti kaip potencialų grėsmės savo interesams, pirmiausia  nacionaliniam saugumui, šaltinį. Rusijos reakcija į tokį vertinimą šiuo metu bene reikšmingiausias šios valstybės „dviejų krypčių“ politikos Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose „šalutinis produktas“, savo ruožtu lemiantis minėtuosius ne visuomet nuoseklius bei aiškius Rusijos užsienio politiką regione grindžiančius sprendimus.

Izraelio pozicija Rusijos politikos regione klausimu iš dalies  daro įtaką Rusijos santykiams su kitomis regiono valstybėmis. Bene labiausiai pastaraisiais metais tai pajuto  Sirija: Izraelio ir JAV spaudžiamas, Rusijos prezidentas dar 2004 m. pabaigoje atidėjo derybas su Sirija dėl priešlėktuvinės gynybos raketų ir  kompleksų bei kitos ginkluotės pardavimo šiai valstybei. Kita vertus, raketos, kurias Sirijai vis dėlto pavyko įsigyti, nebuvo naujausios modifikacijos, be to Rusija informavo Izraelį apie jų taktines bei technines charakteristikas ir kt.

Toks „keistas“ Rusijos žingsnis gali būti padiktuotas strateginių šios valstybės interesų regione. Viena vertus, Rusijai, besiremiančiai „dviejų krypčių“ politika Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose, daug pravarčiau išlaikyti gerokai intensyvesnius  dvišalius santykius su Izraeliu nei su Sirija. Kita vertus, palaikydama konstruktyvius santykius su Izraeliu, Rusija gali teigti palaikanti ryšius su abiem konfliktuojančiom pusėm (tiek Izraeliu, tiek musulmoniškomis regiono valstybėmis - Sirija, Palestinos autonomija, kaip „kvazivalstybe“, ir kt.), tuo pačiu siekdama didinti savo vaidmenį Artimųjų ir Vidurio Rytų taikos įtvirtinimo procese ir pan. Turint omenyje išties ribotą Sirijos mokumą, taip pat anksčiau išdėstytus argumentus, šį Rusijos valdančiojo elito sprendimą galima paaiškinti siekiu gauti „didesnę naudą“ pasitelkiant jau minėtą „pragmatiškąjį“ dvišalių santykių vertinimo kriterijų.

Ši prielaida gali būti taikoma ir kalbant apie Izraelio pozicijos įtaką Rusijos ir Irano santykiams. Viena vertus, dar 2005 m. pabaigoje, reaguodamas į Irano prezidento Mahmudo Ahmedinedžado raginimą imtis visų priemonių „nušluoti Izraelį nuo žemės paviršiaus“, Rusijos užsienio reikalų ministras pastarąjį Irano vadovo pareiškimą pavadino „nepriimtinu“ ir paragino šią poziciją peržiūrėti. Vis dėlto tuo pat metu, net ir Izraeliui bei Vakarams reiškiant protestą, Rusija nesustabdė konvencinės ginkluotės tiekimo Iranui ir nenustojo remti šios valstybės branduolinės programos. Tai yra Rusija neatsisakė ketinimo remti Irano kaip potencialaus galios centro, galinčio tapti viena  reikšmingiausių atsvarų JAV įtakai regione, mainais už JAV sąjungininku laikomo Izraelio palankumą ir pan. Taigi objektyviai galima atrodo prielaida, kad Rusijos bendradarbiavimas tiek su Izraeliu, tiek su kitomis regiono valstybėmis plačiąja prasme V. Putino valdymo metais paremtas praktiniais išskaičiavimais  – reikšdama paramą Izraeliui, kitaip sakant, bandydama pelnyti šios valstybės palankumą, Rusija neatsisako galimybės siekti kitų (nebūtinai palankių Izraeliui) tikslų.

Apibendrinant galima teigti, kad pasirinkdama „dviejų krypčių“ politiką, Rusija įgijo realų svertą, galintį padėti didinti šios valstybės įtaką Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose. Tuo pačiu, tokia politine laikysena ribojant JAV „politinį manevravimą“ regione, Rusijai atsiranda palankaus galios balanso atkūrimo (ilgalaikėje perspektyvoje) galimybė regione, kuriame šiuo metu linksta dominuoti JAV.

Kita vertus, „dvinarė“ Rusijos politika, be ekonominės naudos, šiuo metu gaunamos iš ginklų prekybos, ekonominių-energetinių bei kitų išteklių panaudojimo, leidžia formuoti šiai valstybei priimtiną „nešališkos trečiosios pusės“ įvaizdį, prisidedantį prie jos pastangų tapti „viena iš pagrindinių“ tarptautinės geopolitinės sistemos veikėjų. Taip Rusijos įgyvendinama Artimųjų ir Vidurio Rytų politika tampa ir viena iš prielaidų globalios Rusijos (geo)politinės galios didinimui.

Turint tai omenyje, pagrįstai galima teigti, kad Rusija bent jau artimiausiu metu turėtų būti linkusi ir toliau naudotis „dviejų politinių linijų“ taktika Artimųjų ir Vidurio Rytų regione. Juolab kad šios politikos sėkmės požymių galima pastebėti jau dabar. Vis dėlto tokios Rusijos regioninės politikos sėkmė vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu, kurią nuspėti nesant aiškios ilgalaikės Rusijos užsienio politikos strategijos vargu ar įmanoma, turėtų priklausyti tiek nuo vidinių, tiek nuo išorinių Rusijos užsienio politikos efektyvumą lemiančių kintamųjų. O regioniniams santykiams (Irano, Irako, Izraelio ir Palestinos, Izraelio ir Libano ir kt. klausimų kontekste) tampant vis labiau įtemptiems, V. Putinui jau netrukus gali būti sunku „išlaikyti“, bent jau šiuo metu akivaizdų, gebėjimą išvengti tarptautinės bendruomenės pastangų „įsprausti jį į kampą“ sprendžiant regioninius klausimus. Taip pat negalima atmesti klaidų galimybės, turint omenyje  tikėtinus Rusijos politinės linijos Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose pokyčius ir kt. Todėl tikslingas tik artimiausio meto Rusijos politikos Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose vertinimas, o jis, bent jau dabar, yra  akivaizdus: Rusijos „dviejų krypčių“ politika Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose šiuo metu yra palyginti efektyvi, dėl to vargu ar bus greitai keičiama.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.