Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  V. Janukovyčius susitarė su opozicija – ar tai atneš taiką? (236)

Aušra Radzevičiūtė-Kornelija Bradaitė
2014 02 22

Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius ir trijų parlamentinių opozicijos partijų vadovai – Vitalijus Klyčko, Arsenijus Jaceniukas bei Olehas Tiahnybokas, stebint derybininkams iš ES, pasirašė politinės krizės sprendimo susitarimą. Tuoj po to buvo praneštos kelios naujienos: specialiosios paskirties VRM daliniai traukiasi iš vyriausybinių kvartalų Kijeve; protestuotojams duotos 24 valandos atiduoti neteisėtai turimus ginklus; Rusija stabdo dviejų milijardų JAV dolerių kredito pervedimą Ukrainai.

Pastarosiomis dienomis įvykiai Kijeve rutuliojosi taip greitai, kad juos analizuoti darėsi vis sunkiau ir sunkiau. Todėl šiame straipsnyje pabandysime akcentuoti ne tiek įvykių eigą ir naujus epizodus, kiek svarbiausius karščiausios konflikto fazės aspektus.

Dar prieš susitarimo pasirašymą (vasario 21 d.) V. Janykovyčiaus administracija išplatino pareiškimą apie „galių perskirstymą parlamentinės respublikos link“, nacionalinės pasitikėjimo vyriausybės sudarymą ir pirmalaikius prezidentus rinkimus. Vėliau viešojoje erdvėje pasirodė ir susitarimo tarp V. Janukovyčiaus ir opozicijos tekstas:

1. Per 48 valandas bus priimtas ir įsigalios įstatymas, atkuriantis 2004 metų Konstituciją. Sutarties sudarytojai pareiškia savo ketinimą per 10 dienų suformuoti koaliciją ir nacionalinio pasitikėjimo vyriausybę.

2. Konstitucinė reforma, kuri subalansuos Ukrainos prezidento, vyriausybės ir parlamento galias, pradedama nedelsiant ir bus užbaigta 2014 metų rugsėjį.

3. Prezidento rinkimai įvyks, kai tik bus priimta nauja Konstitucija, bet ne vėliau kaip 2014 metų gruodį. Bus priimti nauji rinkimų įstatymai, o Centrinė rinkimų komisija bus sudaryta proporcingai, atsižvelgiant į Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos bei Venecijos komisijos taisykles.

4. Pastarųjų smurto atvejų tyrimą kartu atliks valdžios pareigūnai, opozicija ir Europos Taryba.

5. Šalyje nebus paskelbta nepaprastoji padėtis. Valdžios pareigūnai ir opozicija susilaikys nuo jėgos naudojimo.

Derybos nebuvo lengvos: jos truko aštuonias valandas, partijų UDAR, „Batkivščina“ ir „Svoboda“ lyderiai ilgai abejojo dėl laikinosios koalicinės vyriausybės sudarymo, tartasi buvo ir su žmonėmis Maidane. Leidinys „Ukrainskaja pravda“ skelbė, kad ne visi protestuotojai sutiko su susitarimo sąlygomis – Kijevo Kreščiatiko gatvėje net buvo surengta trumpa protesto akcija, radikaliausieji aktyvistai reikalavo, kad V. Janukovyčius tuoj pat atsistatydintų.

Greit po susitarimo pasirašymo atskriejo žinia, kad Maskva stabdo antrosios žadėtojo kredito dalies (2 mlrd. JAV dolerių) išmokėjimą: kaip interviu naujienų agentūrai „Bloomberg“ pareiškė Rusijos finansų ministras Antonas Siluanovas, „dabartinių įvykių šviesoje nėra aišku, kas tą kreditą naudos ir kas jį grąžins“.

Ar tai jau milžiniško konflikto, pareikalavusio per šimtą žmonių aukų, atomazga? Tikrai nepanašu. Nes klausimų šioje istorijoje kur kas daugiau nei atsakymų.

Pirma, reikia tikėtis, kad taikos susitarimui paklus ne tik Kijeve, bet ir visoje Ukrainoje protestuojantys ir tikrąja to žodžio prasme su valdžios struktūromis kovojantys žmonės. Niekam ne paslaptis, kad visi trys partinės opozicijos lyderiai nei kartu paėmus, nei kiekvienas atskirai nėra tie revoliucijos vedliai, kurie kontroliuoja situaciją ir kurių žodžių klausoma kaip per pamokslą. Anot „Radio Svoboda“ apžvalgininko Valerijaus Korbalevičiaus, anarchijos elementai Ukrainos krizėje jau vyrauja ir jeigu toną užduos „lauko vadai“ – naujieji Batkos Machno (Nestoras Machno – Ukrainos anarchistų vadas, kovojęs su Raudonąja armija 1918–1921 m.), – iškils Ukrainos „afganistanizacijos“ pavojus.

Pirmuoju rimtu signalu galima pavadinti „Dešiniojo sektoriaus“, radikaliai nusiteikusio Maidano sparno, lyderio Dmitrijaus Jarošo pareiškimą socialiniame tinkle „Facebook“ : jis V. Janukovyčiaus pranešimą apie pirmalaikius rinkimus išvadino „sukčiavimu“ ir pažadėjo, kad nacionalinė revoliucija tęsis toliau. „Šis pareiškimas nenumato aiškių pseudoprezidento įsipareigojimų atsistatydinti, paleisti Radą, kuri savo neveiksnumu privedė prie konflikto eskalacijos, nubausti jėgos struktūrų vadovus, kurie davė nusikalstamus įsakymus“, – sakoma D. Jarošo pranešime.

Antra, ar iš tikrųjų visas jėgos struktūras kontroliuoja V. Janukovyčius? Yra požymių, kad ir jų gretose atsiranda „lauko vadų“. Taip pat kyla klausimas, kiek kontroliuojami yra „tituškos“ – samdyti provokatoriai, ir kam atskaitingi snaiperiai, nuo stogų Kijeve šaudę į žmones?

Ir dar vienas svarbus, o gal net svarbiausias klausimas: ko nori Rusija?

Šį klausimą straipsnyje amerikiečių leidinyje „The National Interest“ užduoda ir Varšuvos Rytų studijų centro vyresnysis mokslinis bendradarbis ir kviestinis Vašingtono Vudrou Vilsono centro darbuotojas Wojciechas Kononczukas. Ir atsako: Maskvos uždavinys minimum – Ukrainos grįžimas prie parlamentinės-prezidentinės sistemos, atsisakant prezidento valdymo. O uždavinys maksimum – Ukrainos pavertimas federacine valstybe. Abiem atvejais Rusija įgytų daugiau spaudimo priemonių.

„Konstitucinė reforma Ukrainoje tapo svarbiu politinio kompromiso elementu. Tas pats buvo ir per Oranžinę revoliuciją 2004 metais. Opozicija siekia Konstitucijos pakeitimo, kad būtų apribotos išskirtinės prezidento teisės ir įgaliojimai. Bet problema ta, kad parlamentinė sistema – ne panacėja Ukrainai, kuri sėdi gilioje krizėje, nes tai greičiausiai tik užtikrins permanentinius ginčus ateityje“, – tikina W. Kononczukas. Pasak autoriaus, parlamentinės respublikos patirtį 2006–2010 m. reikėtų vertinti kaip įspėjimą: tuo metu Ukraina buvo atsisakiusi stiprios prezidentinės valdžios, įsivedusi mišrią sistemą, tai ir buvo faktinio valstybinių institutų veiklos paralyžiaus priežastis. Dėl dviprasmiškų ir viena kitai prieštaraujančių konstitucinių normų, kurios aiškiai neatskiria prezidento ir premjero įgaliojimų, Ukraina pakliuvo į disfunkcijos spąstus, o tokiomis sąlygomis efektyviai valdyti valstybę tapo praktiškai neįmanoma.

„Todėl ir dabar konstitucinė reforma neturėtų apsiriboti vien tik į 2004 m. Konstitucijos grąžinimu. Reikia esminės reformos, per kurią būtų apgalvotos visos detalės ir pasekmės“, – konstatuoja W. Kononczukas.

Ne mažiau svarbi Rusijos intereso dalis – Ukrainos federalizacija ar net atviras suskaldymas. Ir pirmuoju taikiniu tampa Krymas – ne tik rusakalbė, bet ir istoriškai bei geopolitiškai Maskvai svarbi Ukrainos dalis. Būtent čia galima tikėtis naujų konflikto židinių.

Kremlius siekia padalinti Ukrainą ir aneksuoti Krymą, o Vakarai nesugeba sulaikyti Rusijos, nes JAV prezidento Baracko Obamos užsienio politika yra tokia pat bestuburė kaip ir Europos Sąjungos (ES). Taip naujienų portalui LRT.lt tvirtina žymus rusų politikos ekspertas, JAV smegenų centro Hadsono instituto bendradarbis, Solidarumo su Maidanu komiteto Rusijoje organizatorius Andrejus Piontkovskis.

„B. Obama – bene ryškiausias pataikavimo visiems diktatoriams pavyzdys. Tą pataikavimą lemia net ne kompetencijos stoka, o ideologiniai įsitikinimai. B. Obamos auklėtojai – ir jo mama, ir dvasinis vadovas (juodaodis rasistas pastorius Jeremiah Wrightas) – buvo visiški kairieji.

Savo silpnumą akivaizdžiai demonstruoja ir ES. Šiomis dienomis per bendrą spaudos konferenciją su Manueliu Barroso ir Francois Hollande‘u Vokietijos kanclerė Angela Merkel pasigyrė, kad skambino V. Putinui ir susitarė dėl dvišalio tarpininkavimo Ukrainoje. Kaip galima tartis dėl dvišalio tarpininkavimo su žmogumi, kuris tą krizę sukūrė ir planuoja ją tęsti, siekdamas savo geopolitinių tikslų?“ – retoriškai klausia A. Piontkovskis.

Reakcijos ir elgesio ypatumus įvykių Ukrainoje fone drąsiai aptarinėja ir ukrainiečių publicistas Vitalijus Portnikovas (liga.net), tačiau jo vertinimai kiek kitokie.

„JAV prezidentas Barackas Obama gana griežtai įvardijo įvykių Ukrainoje kaltininką. Ir, žinoma, tai ne V. Janukovyčius. Tai – Vladimiras Putinas, kuris, pasak amerikiečių prezidento, turi kitokį, nei priimta civilizuotame pasaulyje, požiūrį į daugelį teisių ir laisvių. Ir – pridursiu nuo savęs – skirtingą požiūrį į žmones apskritai. Putinui jie – šiukšlės“, – rašo V. Portnikovas.

Pasak publicisto, metams bėgant mes įsitikinsime, kad prezidento B. Obamos pareiškimas buvo istorinis... Tai, žinoma, ne Vinstono Čerčilio kalba Fultone, kardinaliai pakeitusi demokratinio pasaulio požiūrį į neseną sąjungininką kovoje su hitlerizmu – Sovietų Sąjungą. Tai greičiau kito prezidento – demokrato Jimmy‘o Carterio nusivylimas. V. Portnikovas samprotauja, kad, remiantis istorine logika, kitas JAV prezidentas bus „naujasis Reaganas“ – reikšminga, stipri ir pasirengusi su blogiu kovoti politinė figūra, nes toks politikas atsiranda visuomet, kai blogis meta iššūkį. O dešimtys žuvusiųjų Ukrainoje yra tik todėl, kad Rusija palaiko į beprotišką agoniją čiuožiantį režimą ir yra tas iššūkis.

Ir vis dėlto publicistas akcentuoja didelį moralinį-politinį paradoksą, kurio galėjo ir nebūti, jeigu ne V. Putinas.

„Europoje niekas nesikalba su autoritariniu vadu, kurio rankos suteptos krauju. Ir jau tikrai nesvarsto su jais jų pačių įgaliojimų pratęsimo temos, taip išduodami naują licenciją žudyti. Su Slobodanu Miloševičiumi dar kalbėjo, kai jis rėmė kraujo praliejimą kaimyninėse šalyse, tiekdamas ginklus Bosnijos bei Kroatijos serbams ir paversdamas buvusios Jugoslavijos tautų gyvenimą pragaru. Tačiau kai jis ryžosi iš Kosovo išvyti albanus, Šiaurės Atlanto aljanso reakcija dviprasmiška nebuvo. Su juo nesikalbėjo – jį bombardavo. Nors to nepalaikė serbų tauta“, – teigia V. Portnikovas.

O štai su V. Janykovyčiumi Vakarai kalba. Ir ne tik kalba – ES šalių užsienio reikalų ministrai, atskridę į Kijevą, netgi kantriai laukė, kol V. Janukovyčius skambino V. Putinui ir su juo tarėsi.

Kodėl? Todėl, kad Europoje daugiau nebėra moralinių vertybių? Todėl, kad žmonių kraujas – dabar vandenėlis? – klausia ukrainiečių publicistas.

„Ne. Todėl, kad už Janukovyčiaus stovi Putinas. Ir europiečiai stengiasi kaip nors išsigandusį vasalą atskirti nuo jo griežtojo valdytojo. Atskirti dėl to, kad jis bijo ne savo bendrapiliečių kraujo, o Rusijos prezidento įtūžio. Ir šis europiečių noras atitraukti tik didina Janukovyčiaus įsitikinimą, kad jis visiems reikalingas ir kad jam viską atleis. Reikia tik paskambinti Vladimirui Vladimirovičiui ir pasitarti.

Jeigu ne Putinas, jokių užsienio reikalų ministrų Kijeve nebūtų – niekas nenorėtų terliotis. Jeigu ne Putinas, Victorija Nuland prieš kelis mėnesius be jokių diplomatinių išvedžiojimų autoritarui būtų paaiškinusi, kur jis gali atsidurti, jeigu neras bendros kalbos su tauta. Jeigu ne Putinas, mes neturėtume tokios krizės, tokių mirčių, tokio visanacionalinio tarpusavio supratimo audinio sunaikinimo. Ir jeigu ne Putinas, Ukrainos politinė nacija bręstų dar ilgai“, – įsitikinęs V. Portnikovas.

Pasak autoriaus, kruvina drama Ukrainoje turi dvi istoriškai svarbias pasekmes: Ukrainos valstybingumas tapo tikru (Putinas darys viską, kad jį marginalizuotų, bet jam nebepavyks) ir pasaulis galbūt pagaliau pamatė, koks iš tikrųjų pavojingas tapo Putinas. Snaiperiai, šaudantys į taikius žmones europietiškoje sostinėje, bandymai suskaldyti šalį, seilėmis besitaškantys propagandininkai, puotaujantys ant svetimo kraujo, pasibjaurėtini samdiniai, pasirengę žudyti už 200 grivinų, žmogiškąjį veidą praradę rusų kilmės jėgos struktūrų atstovai – visa tai naujos grėsmės požymiai.

„Ir jeigu ne Janukovyčiaus baimė prieš Putiną ir valdžios bei pinigų troškulys, pasaulis galbūt ir nebūtų įžiūrėjęs šio baisaus persimainymo ir toliau žaistų su „draugu Putinu“ slėpynių. Bet dabar visa tai, ką galima buvo įtarti, tapo tikrove – ketinimai, planų mastas, melo koncentracija, visuomenės zombinimo lygis, pasirengimas peržengti per bet kokį lavonų skaičių vardan savų tikslų siekimo. Ir net amžinas taikdarys Obama daugiau nebegali ignoruoti šio stiprėjančio košmaro.

Žaidimas baigtas“, – konstatuoja V. Portnikovas.

Žinoma, iš tikrųjų ne viskas taip aišku ir paprasta. Viena vertus, Vakarai gal ir pamatė V. Putino veidą, bet negi jie nematė jo karo Gruzijoje šviesoje? Kita vertus, stipriai norisi viltis, kad ši Ukrainos drama iš tiesų tapo tikrojo valstybingumo gimtadieniu. Nes kaip kitaip paaiškinti, kodėl tik dabar nuo pjedestalų verčiami paminklai Leninui?

Ir pabaigai – V. Janukovyčius vis dėlto tik atsitraukė, bet nepasitraukė. Kur garantijos, kad tolimesnių politinių peštynių (opozicija Ukrainoje labai fragmentuota) fone jis vėl nepasijus „rimtu vyru“ ir nedalyvaus pirmalaikiuose prezidento rinkimuose – juk naivu tikėtis, kad Ukrainoje nėra palaikančių azijietišką požiūrį į valstybės sakralumą, išskirtinę jos teisę „panaudoti jėgą prieš riaušininkus“?

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 236)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras