Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Krymas kaip tarptautinės politikos indikatorius (12)

Viktoras Denisenko
2014 03 10

Įvykiai Kryme privertė suklusti visą tarptautinę bendruomenę, tačiau kyla labai svarbus klausimas: ar po šių įvykių bus padarytos deramos išvados? Vadinamojo Vakarų pasaulio reakcija verčia rimtai tuo abejoti. Krymo krizė dramatiškai primena 2008 metų įvykius Gruzijoje. Po to konflikto irgi atrodė, kad idealistinis požiūris į Rusiją turėtų netekti prasmės, tačiau vangi ir labai atsargi Vakarų reakcija leido Maskvai pajusti ne tik galią, bet ir nebaudžiamumą.

Pažįstamas scenarijus

Gruzijos ir Rusijos ginkluotas konfliktas Pietų Osetijoje iš esmės atvėrė kelią dabartiniams įvykiams Ukrainoje. Drįstu teigti, kad Kryme buvo bandoma realizuoti tą patį scenarijų. Įvyko Rusijos karių įvedimas į potencialaus konflikto zoną (Pietų Osetijoje pirmiausia buvo pasinaudota ten buvusiais Rusijos taikdariais, Kryme pirmiausia pasitelktos Juodosios jūros laivyno pajėgos). Agresijos aktas pateisinamas būtinybe „apginti Rusijos piliečius“. Be to, ir vienu, ir kitu atveju buvo bandoma kurį laiką neigti, kad Rusijos ginkluotosios pajėgos aktyviai veikia konflikto zonoje (Krymo atveju Maskva tai neigia iki šiol, nors įrodymai akivaizdūs: http://www.pravda.com.ua/rus/news/2014/03/4/7017537/). Ir tada, ir dabar Rusija, pažeisdama tarptautinės teisės normas, atkakliai tvirtina, kad kaip tik ji vienintelė jų ir laikosi, o pažeidėjai yra visi kiti. Visus veiksmus lydi atviras propagandinis karas globalioje informacinėje erdvėje.

Esminis minėtų konfliktų skirtumas – tai, kad Ukrainos kariuomenė sugebėjo nepasiduoti provokacijoms (už ką Vakarai labai giria Kijevą). Tačiau sunku pasakyti, kuris reagavimo būdas šiuo atveju būtų buvęs teisingiausias. Suprantama, kad dėl objektyvių priežasčių nei Gruzijai, nei Ukrainai nėra perspektyvu kautis su Rusija, ypač neturint realaus karinio kitų šalių palaikymo. Taip pat ir kraujo praliejimo scenarijus nėra pageidautinas ne tik iš politinės, bet ir iš moralinės pusės. Įvertinant tai, galima teigti, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos veikė teisingai.

Tačiau, kaip ir Gruzijos atveju, Rusija Kryme pasiekė norimą rezultatą. Prognozuoti Krymo ateitį dar labai sunku, tačiau Maskva greičiausiai numato pusiasaliui pilkosios zonos vaidmenį. Ši teritorija dabar iš esmės nėra pavaldi Kijevui, o tuo, kad jos kontrolė nebūtų grąžinta centrinei Ukrainos valdžiai, pasirūpins Rusijos kariai. Taip pat iki galo neaišku, ar Rusijos Federacija sieks prijungti Krymą prie savo teritorijos. Tam tikri žingsniai byloja, kad galbūt svarstomas ir toks variantas. Tam Rusijoje rengiama įstatyminė bazė (http://www.regnum.ru/news/1775241.html). Tačiau jau dabar aišku, kad toks žingsnis nesulauks plataus tarptautinio pripažinimo ir palaikymo. Su dalies savo teritorijos praradimu nesutiks ir Ukraina. Kitaip sakant, kaip bepasisuktų įvykiai, sukurtos visos prielaidos, kad Krymo pusiasalis taptų probleminiu regionu su neaiškiu teisiniu statusu.

Iš esmės Krymą galima pavadinti „sulaužyta Ukrainos koja“. Ji neturėtų leisti Ukrainai toli pabėgti nuo Rusijos (pabėgimas šiuo atveju reikštų integracijos į Europos Sąjungą galimybę, taip pat tikėtina, kad po pastarųjų įvykių Ukrainoje gali atgyti ir integracijos į NATO idėja). Taip Rusija užsitikrina buferinę zoną tarp savęs ir euroatlantinių struktūrų. Be to, Ukraina vienaip ar kitaip išlieka Maskvos įtakos zonoje ir yra pažeidžiama.

Visa tai atitinka esminius Rusijos strateginius tikslus, kurių Kremlius pernelyg ir neslepia. Maskva sėkmingai pasinaudojo situacija Ukrainoje. Kremlius ir vėl pademonstravo gerą reakciją ir ryžtą veikti greitai, nepaisant visų galimų neigiamų pasekmių Rusijai. Visa tai taip pat galima pavadinti Rusijos atsaku į Kremlių bauginančias (spalvotąsias) revoliucijas. Tačiau nereikia pamiršti, kad lazda turi du galus. Rusijos agresija Kryme dar labiau skatina Ukrainos pilietinės visuomenės stiprėjimą ir konsolidaciją. Situacijos stebėjimas ir analizė leidžia teigti, kad pavojus privertė Ukrainos gyventojus suprasti ir pajusti, kad jie turi savo valstybę ir yra už ją atsakingi.

Bejėgis susirūpinimas

Kalbant apie tarptautinės bendruomenės reakciją į įvykius Kryme ir vėl tenka prisiminti Gruzijos atvejį. Dar 2008 metais buvo pademonstruota, kad Vakarų pasaulis negeba efektyviai reaguoti į agresyvius Rusijos veiksmus. Tada Maskva galbūt tik tikrino savo galių ribas (apriboti šias galias galėjo tik griežta Vakarų pasaulio pozicija, atkirčio grėsmė). Ribos pasirodė esančios labai plačios, tą rodo ir dabartiniai įvykiai.

„Susirūpinimas“ yra pagrindinis žodis kalbant apie pasaulio reakciją į Rusijos veiksmus ir prieš šešerius metus, ir dabar. Vakarų pasaulis imasi tos pačios strategijos, kurios esminius aspektus nėra sunku apibrėžti.

- Stengiamasi išlaikyti dialogą su Rusija (taktiškai tai yra teisingas sprendimas, tačiau neatkreipiama dėmesio į tai, kad Kremlius šiuo atveju simuliuoja dialogą).

- Rusiją bandoma įtikinti ir paraginti grąžinti situaciją į tarptautinės teisės vėžes (nors Rusija nepripažįsta, kad pažeidžia tarptautinę teisę).

- Kalbama apie adekvačią reakciją, svarstomos sankcijos, tačiau tai iš esmės yra psichologinio spaudimo elementas (vargu ar būtų realu kalbėti apie kokius nors kitokio pobūdžio veiksmus, tačiau ir demonstruojamas psichologinis spaudimas dažniausiai yra pernelyg atsargus, taigi ir neefektyvus).

Šios strategijos esmė – nesugadinti santykių su Rusija, nors suprantama ir pripažįstama, kad ji vykdo karinę agresiją. Čia tenka kalbėti apie vadinamosios Realpolitik principus. Pagal juos ir Gruzija, ir Ukraina gali būti paaukotos vardan status quo pozicijos, žadančios „stabilumą“ globalioje politikoje.

Tai, kad tokia strategija nepasiteisina, rodo ir konflikto Gruzijoje rezultatai. Vadinamasis Medvedevo–Sarkozy planas, kurį pasirašė ir Gruzija, ir Rusija, iki šiol nėra įgyvendintas. Maskva taip ir neįvykdė penkto susitarimo punkto – neatitraukė savo karinių dalinių į pradines, buvusias iki konflikto pozicijas. Be to, nepaisydama susitarimo, Maskva netrukus po konflikto pripažino Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę. Kitaip sakant, Rusija demonstruoja nepagarbą savo pasirašytam susitarimui, o Vakarai neturi (ar nenori ieškoti) svertų, kurie galėtų paskatinti Maskvą laikytis įsipareigojimų.

Vargu ar ką nors pakeis ir dabartiniai įvykiai Kryme. Atrodytų, tai būtų puikiausia proga Vakarų pasauliui pamatyti tikrąjį Rusijos valdžios veidą, atsikratyti minėto idealistinio požiūrio į Rusiją. Tačiau tikėtis to neverta, nes tikrasis jos veidas lieka neatpažįstamas pirmiausia dėl to, kad stokojama noro jį atpažinti. Šio nenoro požymių irgi yra nemažai – pavyzdžiui, ES iki šiol vengia adaptuoti Magnitskio sąrašą.

Dar vienas geras europinės pozicijos pavyzdys yra tai, kad ES ir NATO narė Prancūzija kol kas nesiruošia stabdyti karinio bendradarbiavimo su Rusijos Federacija. Iki šių metų pabaigos, nepaisant visų pastarųjų mėnesių įvykių, Maskvai planuojama perduoti pirmą Prancūzijoje užsakytą „Mistral“ tipo laivą (http://www.newsru.com/world/05mar2014/france_ship.html). Šiuo požiūriu JAV ir Kanada parodė kur kas nuoseklesnę poziciją.

V. Putinas vėl apgavo Vakarus?

Kovo 4 d. Rusijos prezidentas V. Putinas surengė didelę spaudos konferenciją, kurioje kalbėjo apie Ukrainą (http://www.kremlin.ru/transcripts/20366). Daug kam galėjo pasirodyti, kad Maskva švelnina savo pozicijas, o galbūt netgi traukiasi, pajutusi spaudimą ir nepritarimą savo veiksmams. Tačiau ekspertai įspėja, kad visa tai yra dar vienas Rusijos manevras sudėtingame geopolitiniame žaidime (juolab kad Rusijos kariuomenės padaliniai lieka Kryme).

Kaip pažymi politologė Lilija Ševcova (http://www.ej.ru/?a=note&id=24616), savo spaudos konferencijoje V. Putinas iš tikrųjų pateikė Ukrainai ir Vakarams ultimatumą, tačiau sugebėjo jį taip užmaskuoti, kad Vakarų pasaulis, pavargęs nuo chaoso Kryme, gali šį ultimatumą lengvai priimti. Kalbėdamas taip, lyg norėtų sušvelninti savo poziciją, V. Putinas iš tikrųjų siekia diktuoti savo sąlygas Ukrainai ir neatmeta galimybės „reikalui esant“ įvesti į kaimyninės šalies teritoriją papildomas karines pajėgas. L. Ševcova mano, kad V. Putino pasisakymo tikslas – įtikinti Vakarus palikti Ukrainą Maskvos valiai.

Ir L. Ševcovos tekste, ir kituose šiomis dienomis pasirodančiuose straipsniuose galima aptikti dabartinės situacijos palyginimą su 1938 metų susitarimu Miunchene, kai dalyvaujant Jungtinei karalystei (JK) ir Prancūzijai buvo palaimintas Čekoslovakijos Sudetų krašto perdavimas nacistinei Vokietijai. Iš esmės tai irgi buvo puikus Realpolitik pavyzdys. Grįžęs į Londoną Miuncheno susitarimo pasirašyme dalyvavęs JK ministras pirmininkas Artūras Čemberlenas pareiškė: „Aš parvežiau taiką mūsų kartai.“ Tačiau jau po metų Europoje įsiliepsnojo Antrasis pasaulinis karas. Šiomis dienomis verta prisiminti, kad istorija turi tendenciją kartotis (ypač jeigu yra primirštamos jos pamokos). Vakarų pasaulio vangumas ir abejingumas leidžia pavojingiems žaidimams grįžti į globalios europinės politikos kontekstą. Ukrainiečių politikos apžvalgininkas Vitalijus Portnikovas (http://rus.newsru.ua/columnists/04Mar2014/makromilosh.html) mano, kad dabar, elgdamasis kaip „makro-Miloševičius“, V. Putinas turi visas galimybes laikui bėgant tapti „mikro-Hitleriu“.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 12)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras