Jeigu ilgą laiką kartosi melą, ar jis virs tiesa? Tokį eksperimentą, atrodo, pastaruoju metu bando atlikti Rusijos vadovai. Kovo pradžioje vykusioje spaudos konferencijoje prezidentas Vladimiras Putinas tvirtino, kad Kryme vaikštinėjantys žmonės karinėmis uniformomis be skiriamųjų ženklų neturi nieko bendro su Rusija – neva kol kas nėra pagrindo įvesti kariuomenės, bet jeigu toks poreikis atsiras, ji, žinoma, bus įvesta. Neilgai trukus tą patį pakartojo Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu: „Kryme Rusijos karių nėra absoliučiai.“ Taip pat jis sakė „neturįs supratimo“, iš kur Krymo „savigynos būriai“ gavo šiuolaikinių Rusijos gamybos šarvuočių „Tigr“ ir „Rys“ („Lūšis“).

Išsižadėdama savų kareivių Kryme, Rusijos valdžios maitinama žiniasklaida čia pat pabrėžia, kad į Ukrainą atvyksta užsienio samdinių, vadinamųjų „ateities kareivių“ (soldiers of future), kurie karo patirties sėmėsi Afganistane ir Irake. Naujienų agentūros „Interfax“ tikinimu, diduma šių samdinių – amerikiečiai. Ir tai tik maža dalis dezinformacijos ar atviro melo kampanijos, kurią pastarosiomis savaitėmis, pasitelkdamas kontroliuojamas žiniasklaidos priemones – pirmiausia televiziją, – vykdo Kremlius. Ukrainos žurnalistai linkę patikslinti: įžūlų propagandinį karą Rusija Ukrainoje vykdo jau dvejus metus ir šis darbas visai neblogai išplovė smegenis ne tik rusams.

Informacinis karas: nesirenkant priemonių ir nejaučiant ribų

Kovo 3 d. Ukrainos naujienų agentūros „ЛИГАБизнесIнформ“portalas liga.net pateikė ryškiausius Rusijos vykdomos propagandos pavyzdžius.

Pirma: Kryme ginkluoti fašistuojantys pienburniai puldinėja ir žudo ten gyvenančius rusus. Šis „faktas“ turėjo pateisinti Federacijos Tarybos prezidentui suteiktą įgaliojimą įvesti į Krymą ginkluotąsias pajėgas ir „apginti“ tėvynainių teises. Apie Kryme nužudytus rusus viena pirmųjų viešai prabilo Federacijos Tarybos pirmininkė Valentina Matvijenko – tuoj pat jos susirūpinimą iliustravo televizija, parodydama neva Simferopolyje vykusius susišaudymus, per kuriuos esą žuvo žmonės. Ukrainiečiai žurnalistai šią propagandinę „naujieną“ gana lengvai sumalė į miltus: juodai apsirengę žmonės, tąsyk vaidinę fašistuojančius ukrainiečius, į Simferopolį buvo atgabenti autobusais su vietiniais numeriais ir Krymo zoologijos sodo emblemomis. Maža to, visi jie buvo ginkluoti naujausiais rusiškais koviniais ginklais – šimtosios serijos automatais AK ir granatsvaidžiais RG-94, kuriais apginkluojami TIK Rusijos kariai. Spektaklio režisieriai gerokai apsiskaičiavo ir dėl kraujo pėdsakų – jo, galima sakyti, nebuvo, nors krantinėje gulėjo neva nušauti žmonės. Įvykius Simferopolyje nušvietė opozicinis Rusijos TV kanalas „Dožd“ („Lietus“), kurio žurnalistas tiesiai iš įvykio vietos raportavo: „Kas ir į ką šaudė – neaišku. Rusijos kareiviai iš pradžių užėmė kovines pozicijas prie vyriausybės pastato, bet po 15 minučių sugrįžo prie įėjimo – matyt, jiems pranešė, kad pavojaus nebėra.“

„Kruvinus įvykius“ Simferopolyje nušvietė ir TV kanalas „Rossija 24“: programoje „Vesti“ buvo parodytas siužetas, nuo pradžios iki pabaigos sumontuotas iš archyvinių kadrų, kuriuose – apsistumdymai, nufilmuoti per nesenus įvykius Kijeve. O laidos titrai ir komentarai skelbė, kad tai vyksta Simferopolyje. Galiausiai informaciją apie nužudytus žmones paneigė net Rusijos generalinis konsulas Kryme. „Nėra informacijos apie aukas ar nukentėjusius“, – pareiškė jis. Bet džinas iš butelio buvo paleistas – Kryme neva gresia mirtinas pavojus rusams, į juos šaudo kaukėti juodai apsirengę ukrainiečiai – fašistai.

Antra: ukrainiečiai masiškai reikalauja prisijungimo prie Rusijos. Rusijos televizijų taikinyje – pietryčių Ukrainoje neva prasidėjęs „rusų pavasaris“. Mitingai, susirinkimai, administracijos pastatų užgrobimas ir virš jų iškeltos Rusijos vėliavos, reikalavimai padalinti šalį ir įvesti Rusijos armiją. Žinoma, ukrainiečiai su tuo nieko bendro neturėjo – propagandiniuose spektakliuose aktyviai dalyvavo „kviestiniai artistai“ iš Rusijos. Kai kurie vėliau gana neapdairiai socialiniuose tinkluose gyrėsi savo žygdarbiais.

Trečia: Ukrainos karinio jūrų laivyno flagmanas kreiseris „Hetman Sahaidačnij“ Kryme perėjo į Rusijos pusę. Naujajai Ukrainos valdžiai nepaklūsta kariuomenė, situacija visiškai nekontroliuojama. Žinoma, Kremliui tai būtų labai maloni žinia, bet taip nebuvo ir nėra. Faktiškai atsirado vienas išdavikas, bet aukšto lygio – buvęs Ukrainos laivyno vadas kontradmirolas Denisas Berezovskis – štai ir visas arsenalas.

Būta ir labai mėgėjiškai sukurptų televizinių vaizdų, kurie turėjo įrodyti skleidžiamą melą. Vienas tokių – ukrainiečiai masiškai bėga iš šalies. Rusijos TV kanalas „Pervyj kanal“ pranešė, kad Ukrainos piliečiai masiškai tampa pabėgėliais ir bėga, žinoma, į Rusiją. Įvardinti fantastiški skaičiai – iš pradžių neva 140 tūkst., o vėliau – 600 tūkstančių. Vaizdinis įrodymas – didelė automobilių eilė neva Ukrainos ir Rusijos pasienyje. O iš tikrųjų tas parodytas sienos perėjimo punktas yra Lvovo srityje – pasienyje su Lenkija. Ir tai jokie pabėgėliai – žmonės tiesiog važiuoja apsipirkti. Nieko neįprasto.

Dar vienas propagandinis perlas – užsienio šalys palaiko Rusiją ir sutinka, kad pavojuje atsidūrusius tėvynainius reikia ginti visomis priemonėmis. Rusijos televizijos, laikraščiai ir Kremlių palaikantys interneto portalai išmoningai savaip interpretuoja net JAV administracijos atstovų pasisakymus, ką jau kalbėti apie tradicinius „draugus“. Tačiau tikrovė visiškai kitokia: nė viena pasaulio valstybė nepalaikė Maskvos ir jeigu jos veiksmų nepasmerkė atvirai, tai bent jau nutylėjo.

Vis dėlto net ir intensyviai ruošiama dirva atvirai invazijai, okupacijai ir aneksijai pateisinti kol kas duoda abejotinų rezultatų. Ginklai Kryme tyli. Nėra ten jokių fašistuojančių pienburnių, puldinėjančių taikius rusakalbius gyventojus. Tuo tikrai galėjo įsitikinti ten slampinėjantys „niekieno“ kareiviai.

Pats muša, pats rėkia

Nepriklausomas Rusijos karinis apžvalgininkas Pavelas Felgenhaueris portale Novayagazeta.ru rašė: „Maskvoje visuomet buvo populiari versija, kad jeigu Kijeve į valdžią ateis į Vakarus orientuota opozicija, Ukraina tuoj pat subyrės – geriausiu atveju pavirs skystoka federacija, o pietinės ir pietryčių dalys neišvengiamai vėliau integruosis į Eurazijos Sąjungą.“ Bet Viktoro Janukovyčiaus režimas žlugo, Kijeve laimėjo „pienburniai“, o jokio greito subyrėjimo neįvyko ir net Kryme negausų separatistų būrelį išvaikė vietiniai totoriai. Todėl Rusijos Saugumo Tarybos posėdyje, sprendžiant iš visko, buvo priimtas sprendimas įsiveržti į Ukrainą – kol nesusiformavo nauja vyriausybė ir nepradėjo kontroliuoti situacijos šalyje.

Buvo pasirinktas toks scenarijus: pradėtos masinės karinės pratybos, kurių priedangoje ir įvesta kariuomenė į Krymą. Gynybos ministras S. Šoigu tvirtina, kad pratybos neturėjo nieko bendro su Ukraina, bet tai – toks smulkus išsisukinėjimas. Krymo užgrobimo planas pradėtas vykdyti vasario 27 dieną – gerai suplanuotomis akcijomis, užimant strategiškai svarbius taškus (keliai, oro uostai, ryšio sistemos, ukrainiečių kariniai ir vyriausybiniai objektai). Į Krymą buvo permestas specialiosios paskirties padalinys, kurį Rusijos masinės propagandos priemonės ėmė vadinti „vietos savigynos būriais“. Taip, ten iš tikrųjų yra keletas vietinių aktyvistų – kazokų, bet tai tik dekoracija. Lygiagrečiai Rusijoje apsireiškė V. Janukovyčius ir ėmė vaidinti „teisėto Ukrainos prezidento“ vaidmenį.

Kovo 1 d. Gvardejskoje aerodrome Simferopolyje ėmė leistis Rusijos krovininiai IL-76 – pradėjo veikti oro tiltas. Iš Tamanės pusiasalio permesti kariniai sraigtasparniai. Kryme atjungtas ryšys, užgrobta televizija ir kitos žiniasklaidos priemonės, atšaukti civiliniai lėktuvų reisai. „Bet įtikinamo preteksto įsiveržti, skirtingai nei 2008 m. Gruzijoje, vis nebuvo – Ukrainos jėgos struktūros niekaip nepradėjo šaudyti, net ir dėl užgrobtų objektų išlaisvinimo. Kryme nebuvo jokių „banderovcų“, jokių Maidano aktyvistų, o chaosą kūrė tik kariškiai ir vietiniai kazokai – plėšikai. Rusijos kariuomenė Krymą užėmė be jokių provokacijų“, –  konstatuoja P. Felgenhaueris.

Bet Rusijai vis tiek dar reikia preteksto. Ji dar netiki, kad naujoji Ukrainos valdžia ir žmonės suprato: pralaimi tas, kuris pirmas pradeda šaudyti...

Atrodo, kad informacinis karas susiduria ir su visiškomis informacinėmis grimasomis: kai kabelinės televizijos paslaugas teikianti Ukrainos kompanija „Lanet Network“ nusprendė išjungti TV kanalų „RTR-Planeta“, „Pervyj kanal. Vsemirnaja set“ ir „NTV Mir“ transliaciją Ukrainos teritorijoje, Rusijos Dūmos atstovai tuo baisiai pasipiktino ir išvadino tai „informacinio karo pradžia“. „Lanet Network“ teigimu, šios Rusijos televizijos tiesiogiai pažeidžia Ukrainos įstatymus: skelbia agresyvią propagandą, jose skamba raginimai pradėti karą, kurstoma nacionalinė neapykanta ir t. t. Dūmos Informacinės politikos komiteto pirmininkas Aleksejus Mitrofanovas tuoj pat tokį ukrainiečių sprendimą pabandė įtraukti į naujų pavojų rusakalbiams sąrašą. Neva tai prieštarauja visiems tarptautiniams susitarimams ir kelia tiesioginę grėsmę Ukrainoje gyvenantiems rusams!

Savo ruožtu Kryme buvo išjungtas Ukrainos TV kanalas „1+1“, ir tai greičiausiai ne atsitiktinumas: neseniai kultiniai Rusijos roko muzikantai įrašė šiam kanalui vaizdo kreipimąsi, kuriame rusus ir ukrainiečius kvietė išsaugoti taiką. Roko grupės DDT lyderis Jurijus Ševčiukas, grupės „Akvarium“ lyderis Borisas Grebenščekovas, grupių „Nautilius Pompilius“ ir „U-Piter“ įkūrėjas Viačeslavas Butusovas, taip pat muzikantas ir aktorius Maksimas Leonidovas kreipėsi į rusus ir ukrainiečius, ragindami padaryti viską, kad būtų išvengta karo tarp šalių.

Nėra draugų, yra tik interesai

Rusiškos propagandos mašina laimėjimais pasigirti negali ir užsienyje. Portalas newtimes.ru pateikia vieną įdomią detalę. Kovo 4 d., tuoj po to, kai V. Putinas sukvietė spaudos konferenciją ir pasakojo, kad nėra reikalo įvesti kariuomenės į Krymą, įvyko jo telefoninis pokalbis su Kinijos vadovu Xi Jinpingu. Oficialusis Kremliaus interneto puslapis apie šį pokalbį pranešė štai ką: „Vladimiras Putinas ir Xi Jinpingas iš artimų pozicijų aptarė Ukrainoje susiklosčiusią nepaprastai sudėtingą situaciją. Išreikšta viltis, kad žingsniai, kurių ėmėsi Rusijos vadovybė, leis sumažinti visuomeninę ir politinę įtampą bei užtikrins rusakalbių piliečių, gyvenančių Kryme ir Rytų Ukrainoje, saugumą.“

O štai Kinijos valstybinės naujienų agentūros „Xinhua“ versija: „Respublikos pirmininkas Xi Jinpingas telefonu kalbėjosi su prezidentu Vladimiru Putinu. Pokalbio metu pusės apsikeitė nuomonėmis apie Rusijos ir Kinijos santykius, taip pat apie situaciją Ukrainoje. Xi Jinpingas išdėstė principinę Kinijos poziciją, pabrėždamas: tai, kad situacija Ukrainoje pasiekė tokią stadiją, sąlygojo savos neišvengiamos priežastys. Šiuo metu situacija labai sunki ir jautri ir ji daro įtaką padėčiai regione bei tarptautiniams santykiams apskritai. Xi Jinpingas išreiškė įsitikinimą, kad Rusijos pusė kartu su suinteresuotomis pusėmis sugebės siekti politinio sureguliavimo, veikdama taikos išsaugojimo vardan“.

Turintis akis mato: kinų pranešime nėra nė žodžio apie Rusijos vadovybės žingsnių teisingumą, siekiant „sumažinti visuomeninę ir politinę įtampą“ Ukrainoje. Ar tai reiškia, kad pokalbyje neskambėjo žodžiai „Krymas“ bei „Rytų Ukrainos regionai“ ir oficialusis Kremliaus interneto puslapis auditoriją vedžioja už nosies? – klausia newtimes.ru. Žinoma, ne. Tiesiog oficialusis Pekinas kitaip – ir visiškai sąmoningai – sudėliojo informacinius propagandinius akcentus. O būtent: vienareikšmio savo veiksmų Kryme ir Ukrainoje palaikymo Rusija iš Kinijos nesulauks. Kinams rusakalbių gynimo veiksnys įspūdžio nedaro, nes separatistų Kinija nemėgsta. Ir čia kaltas ne tik Tibetas, bet ir šiandieninis jų galvos skausmas – uigūrai.

„Turėdamas seną galvos skausmą – uigūrų separatistus – Pekinas niekada atvirai neims teisinti aneksijos. Pekinas geriausiu atveju patylės. Kaip ir nutiko per aukščiausiojo lygmens telefoninį pokalbį kovo 4 dieną. Tyla, žinoma, verta aukso. Bet juk yra ir kitų politiškai reikšmingų dalykų – JT Saugumo Taryba, kur Kinijos neutralumas (o tiksliau, susilaikymas) gali būti reikalingas Maskvai balsuojant dėl rezoliucijos apie situaciją Ukrainoje. Pasirūpinti šiuo neutralumu Maskva gali numesdama, pavyzdžiui, kinams žemesnes kainas už dujas. (…) Tačiau tokio pobūdžio sąjunga nebus ilgalaikė. Ir jau tikrai bet kuriuo atveju Kinija nepalaikys Maskvos pradėto Ukrainos „suvalgymo“ proceso“, – rašo newtimes.ru.

O ar gali Maskva pasiūlyti Pekinui Ukrainą „suvalgyti“ kartu? Gal ir gali, bet Pekinas turi pinigų, už kuriuos nesudėtingai nusipirktų gabalėlį Ukrainos. Ir todėl Pekinui Maskvos paslaugų nereikia – kinai su Kijevu mezga savo romaną...

Dar daugiau: newtimes.ru cituoja Kinijos tinklaraštininkus, kurie, labai tikėtina, atspindi Kinijos valdžios požiūrį į situaciją Ukrainoje (ši šalis žodžio laisve pasigirti negali, tad vargu ar tai disidentinis rašymas). „Rusijos URM interneto puslapyje vasario mėnesį (2014 m. – „The New Times“) buvo paskelbtas pranešimas apie telefoninį Lavrovo pokalbį su Kinijos kolega. Šia proga pranešama, kad užsienio politikos žinybų vadovai pasikeitė nuomonėmis dėl įvykių Ukrainoje ir kad šios nuomonės iš esmės sutapo. Maskva nori, kad pasaulis patikėtų, jog Pekinas sutinka su Rusijos įsiveržimu į Ukrainą. Bet kinų tautai sunku priimti tą faktą, kad didelė Europos šalis susiduria su karine agresija, kad jos nacionalinis suverenitetas ir teritorinis vientisumas atsidūrė grėsmės akivaizdoje. Pekinas išduotų savo principus, jeigu stotų bet kurios valstybės hegemonijos pusėn.“

Anot kinų tinklaraštininko, tam, kad situacija Ukrainoje nueitų taip toli, Putinas panaudojo karinę jėgą, dėl to Ukrainos krizė iš vidaus politinės virto tarpvalstybiniu kariniu konfliktu. Iš tikrųjų klausimas, ar Ukrainos valdžia yra prorusiška ar proeuropietiška, priskirtinas tik vidaus politikai. Šios šalies viduje vykstantys žmonių protestai, policijos represijos, kurios atnešė tiek daug aukų, – visa tai jos vidaus reikalas. Aukščiausiosios Rados prezidentui išreikštas nepasitikėjimas, vyriausybės pakeitimas, privedę prie to, kad nepriklausomybės ėmė siekti vietos administracijos, – visa tai Ukrainos vidaus problemos. „O dėl sovietinės ir rusiškos kaimyninių teritorijų aneksijos istorijos, tai kinų nacija tai patyrė savo kailiu. Ir, būdamas Kinijos pilietis, aš neturiu teisės užmiršti skausmingų Kinijos–Rusijos–Sovietų Sąjungos santykių pamokų.“

Kiekvienai sėklai – sava dirva

Ką labiausiai paveikia taip intensyviai vykdoma informacinė propagandinė kampanija? Kovo 2 d. į šį klausimą pabandė atsakyti radijo stotis „Svoboda“. Pokalbyje dalyvavęs sociologas Levas Gudkovas tikino, kad pastaruoju metu viešąją Rusijos erdvę užplūdę naratyvai stipriai nuodija rusų sąmonę: ukrainiečiai televizijos ekranuose vadinami įžeidžiančiais žodžiais ir vardais, skleidžiama atvira dezinformacija, meluojama ir net pasakojamos visiškai pritrenkiančios nesąmonės, tikintis, kad vis dėlto kažkas vis tiek nusės į Rusijos gyventojų pasąmonę.

„Čia svarbu, jeigu kalbame apie poveikį, nenutrūkstamas to paties kartojimas ir tų pačių klišių vartojimas. Būtent tai įstringa ir pasilieka pasąmonėje. Antras momentas – informacinio poveikio totalumas. Faktiškai Rusijoje nebeliko jokios žiniasklaidos priemonės, kuri apimtų visus gyventojus. Palyginti su televizija, jokia kita priemonė nepajėgi taip paveikti – nei internetas, nei spauda. O bene svarbiausia – alternatyvios įvykių versijos nebuvimas“, – kalbėjo sociologas.

Anot L. Gudkovo, interneto sklaida Rusijoje yra nepakankama, todėl šis instrumentas nedaro didelės įtakos rusų mąstymui ir pasaulėžiūrai. Diduma Rusijos gyventojų yra arba už informacinio lauko ribų, arba tiesiogiai veikiami televizijos.

„Viena vertus, yra suvokiančių, koks korumpuotas ir egoistiškas buvo Janukovyčiaus režimas ir kad Rusijos valdžia ne ką geresnė, bet, kita vertus, įsijungia toks imperinio mąstymo, nacionalinės sąmonės režimas – „mūsiškius muša“. Per šiuos kolektyvinės sąmonės dirgiklius ir veikiama. Prieš tokią propagandą masinė sąmonė nepajėgi atsilaikyti“, – konstatuoja L. Gudkovas.

Na, o pabaigai – Ukrainos žurnalisto Vitalijaus Portnikovo pasisakymas toje pačioje diskusijoje, pateikiamoje portalo svoboda.ru: „Nikolajus Aleksejevičius Nekrasovas po lenkų sukilimo numalšinimo nuėjo į priėmimą Muravjovo-Koriko garbei, o paskui atgulė ir numirė. Štai čia Rusijos paveikslas. Ką mes galime šioje situacijoje galvoti? Žinoma, rusų inteligentija dabar gali net nevaikščiodama į priėmimus visa numirti – tai nepakeis paties dabartinės Rusijos valstybės faktoriaus. Mes puikiai suprantame, kad yra rusų, kurie lygiai taip pat nenori karo, kaip jo nenori ir Ukrainos piliečiai. Yra Rusijos inteligentijos atstovų, kurie išgyvena tokį pat siaubą kaip ir Ukrainos piliečiai. Taip pat, kita vertus, aišku, yra šovinistų ir tarp inteligentų, ir tarp žmonių, kurie palaiko tai, ką daro Rusijos vadovybė. Bet Rusijos valstybė, kurios piliečiais jūs visi, deja, esate, yra šalis agresorė. Mes negalime išsižadėti Sovietų Sąjungos agresijos prieš Afganistaną, prieš Čekoslovakiją, prieš Vengriją, prieš Baltijos valstybes.

Kai mes, būdami vaikai, atvykdavome į Baltijos šalis, į mus reaguodavo, švelniai tariant, šaltai. Arba Čekoslovakijoje, nors mes nuoširdžiai juos užjautėme, lygiai taip pat mus laikė okupantais. Daugelis mūsų išvis buvome ne iš Rusijos, tikrai buvome ne rusai, bet ši kaltė slėgė visus. Aš manau, kad dabar mes priartėjome prie kritinės ribos. Ta riba, tarp kitko, ne Ukrainos galas – tai Rusijos galas. Nes Ukraina Rusijai – tai visai ne tas pats, kas Lenkija, Gruzija ir net Baltarusija. Tai neatskiriama rusiškos dvasios dalis, rusiškas mitas apie valstybingumą, kultūrą. Šimtmečiais buvo tvirtinama, kad ukrainiečiai – tai tie patys rusai, na, beveik. Štai dabar ateina minutė, šis skaičiavimas yra valandomis ir minutėmis, kai bus šūvis į sielą – Rusijos kareivis nužudys ukrainietį kareivį, rusų kareivis – agresorius, o ukrainietis karys gindamasis nužudys rusą karį – agresorių. Su Rusija pabaigta. Todėl mūsų su jumis užduotis – po viso to pabandyti ant griuvėsių atkurti tos pačios Rusijos garbę ir tos pačios Rusijos mitą.

Mito greičiausiai jau niekada neatkursime. Viskas, ką padarė Solovjovas, Kliučevskis, rusų inteligentai XIX–XX amžiuje, – visa tai griuvėsiuose. Garbę bus galima dar atgauti, pakeičiant politinį režimą. Jeigu Maskvos gatvėse pasirodytų šimtai tūkstančių žmonių, šią garbę būtų galima atkurti jau dabar, antraip viskam prireiks laiko.

Aš stengiuosi padaryti viską, kad Ukrainos žmonių akyse pavyktų išgelbėti bent Rusijos garbės likučius. Aš – Ukrainos pilietis, bet ilgus metus dirbau Rusijoje, aš manau, kad esu asmeniškai atsakingas už tai, kad negalėjau paversti Rusijos valstybės piliečių valstybe. Vadinasi, aš neužtektinai dirbau, vadinasi, aš nesugebėjau kažko padaryti Rusijos Federacijos piliečių moralumo labui. Bet aš manau, kad kiekvienas Rusijos pilietis turi jausti už tai atsakomybę. O asmeninės atsakomybės turi būti dar daugiau.

Jeigu ukrainiečių žemės bus okupuotos, ta atsakomybė slėgs kiekvieną. Už kiekvieną auką, kuri bus padėta ant Putino ambicijų altoriaus, už kiekvieną kareivį, už kiekvieną moterį, kuri nepamatys savo vaikų, už kiekvieną vaiką, kuris taps karo auka, už kiekvieną sutryptą garbę, už kiekvieną sugriautą šeimą, už kiekvieną pabėgėlį – ši atsakomybė guls ant kiekvieno Rusijos piliečio, nuo Vladimiro Putino iki tų, kurie šiandien išėjo į Maniežo aikštę.

Tie žmonės Maniežo aikštėje ir prie Gynybos ministerijos – tai Rusijos didvyriai, o tie, kurie kursto karą ir jam nesipriešina, – Rusijos priešai. Ir tai būtina aiškiai pasakyti. Ar būna, kad iš didelio būrio žmonių milijonai yra priešai, o vienetai – draugai? Taip, būna. Po to, kai baigėsi Čekoslovakijos okupacija, visi kuo puikiausiai suprato, kad tie keletas žmonių, kurie išėjo į Raudonąją aikštę ir protestavo prieš tokius veiksmus, buvo Rusijos didvyriai, o milijonai Sovietų Sąjungos gyventojų buvo priešai patys sau ir pasauliui. Dabar Rusija tokią padėtį susigrąžina. Aš nežinau, ką reikia padaryti, kad tai nesugrįžtų. Mes suprantame, kad Rusija – tai šalis, kuri liks politinėje, ekonominėje, socialinėje izoliacijoje, kad ir kas dabar benutiktų. Ji išbraukė save iš civilizuotų valstybių sąrašo. Ekonominės pasekmės bus baisios, politinės pasekmės bus ardančios, o moralines pasekmes mes jau matome dabar. Tai istorinė katastrofa.“

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.