Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Turi revoliucija pradžią – neturi revoliucija pabaigos! (II) (94)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2014 03 14

Tuo metu, kai rašomas šis straipsnis, Ukraina dar egzistuoja kaip vieninga valstybė, nors de facto jau susiduria su rimtais teritorinio vientisumo iššūkiais. Revoliucija įvyko. Ar tai buvo tautos revoliucija? Vargu. Antraip Sevastopolyje ir Charkove žmonės džiaugtųsi Maidano pergale ir smerktų Janukovyčių lygiai taip pat kaip ir Lvove. Tiesa, pasprukusį prezidentą Sevastopolio ar Charkovo gyventojai smerkia, bet labiau ne kaip „šeiminio“ režimo lyderį, o kaip tiesiogine to žodžio prasme skystą vadovą, kuris išdavė visus, pradedant savo partija ir baigiant „Berkut“. Trumpai sakant, Viktoras Janukovyčius – visai ne Vladimiras Putinas.

Beje, apie Putiną. Kai vyko Oranžinė revoliucija, jis turėjo galimybę destabilizuoti padėtį Ukrainoje, bet atsitraukė. Tada visi kalbėjo apie gėdingą Kremliaus šeimininko pralaimėjimą, o paskui buvo dujų kontraktai su J. Tymošenko, visiškas V. Juščenkos fiasko ir Charkovo susitarimai, kuriuos pasirašė Putino bendražygis D. Medvedevas.

Putinas neketino paleisti Ukrainos tada, neketina ir dabar. Be Kijevo jo geopolitinė Eurazijos Sąjungos svajonė neišsipildys. O, be to: „Tu gi supranti, Džordžai, kad Ukraina – tai net ne valstybė! Kas yra Ukraina? Dalis jos teritorijų – tai Rytų Europa, o dalis, ir didelė, mūsų padovanota!“ – 2008 metais JAV prezidentui G. Bushui sakė Rusijos vadovas. Ir dar: „Tas kraujo susimaišymas tarp rusų ir ukrainiečių, kuris vyko šimtmečiais, nepalieka mums jokio pasirinkimo.“

Tai gal Maskvoje nuspręsta, jog atėjo metas veikti ir susigrąžinti tą didelę dalį padovanotos teritorijos, taip pagaliau išsprendžiant, atrodo, neišsprendžiamą tapatybinio Ukrainos susiskaldymo dilemą?

Laikraštis „The Kiev Times“, nevyniodamas problemos į vatą, savo straipsnyje paklausė tiesiai: „Kas trukdo Putinui įvesti karines pajėgas į Ukrainą?“. Publikacijos autorius tikisi, kad šalį išgelbės 1994 m. sutartis, kuri buvo pasirašyta Ukrainai atsisakant branduolinių ginklų ir kuri numato, kad Rusija, Didžioji Britanija ir JAV įsipareigoja gerbti ukrainiečių nepriklausomybę, suverenitetą bei sienas ir nenaudoti prieš Ukrainą ginklo. Taip pat leidinys nurodo, jog atsiskyrę pietrytiniai regionai Maskvai nereikalingi – jai reikalinga tik jų pramonė, o vargšai jų gyventojai tegul maitinasi patys.

Dabar iš eilės. Tarptautinė teisė? Taip, Maskva kiekviena proga mėgsta kalbėti apie jos viršenybę ir prioritetinį JT vaidmenį. Tačiau Gruzijoje 2008 m. visa tai sėkmingai buvo pamiršta. Pirmoje vietoje tuomet atsidūrė „Rusijos piliečių saugumas“. Dabar ukrainiečiams siūlomas supaprastintas Rusijos pilietybės gavimas, ir – pirmyn, juk už sienos tiek nesaugių piliečių ir tėvynainių. Maskvai nereikalingos teritorijos? Galbūt. Tačiau Pietų Osetija ir Abchazija su Rusijos kariškiais iš esmės yra „nepriklausomos“ valstybės Rusijos sudėtyje. Tas pats gali atsitikti ir su Krymu, o gal ir su visa pietrytine Ukraina.

Vakarai? O ką Vakarai? Jie mėgsta daug kalbėti, perspėti ir apgailestauti. O kai ateina metas veikti, pradeda svarstyti, kiek tai prasminga, kas už tai mokės ir „ar mums to iš viso reikia?“ Tiesa, kai paliečiami rimti strateginiai interesai, ypač tradicinėse įtakos sferose, Vakarai veikia (pavyzdžiui, Prancūzija Libijoje), bet Ukraina jų gilioje istorinėje pasąmonėje yra Rusijos pusėje. Todėl tai ne tas pyrago gabalas, dėl kurio verta rizikuoti. Kas norės gelbėti A. Jaceniuką? Britai, kurie nepanoro kištis į Siriją? O gal vokiečiai, kuriems reikia tempti ES ir gelbėti euro zoną? Pasipūtėlis F. Hollande‘as? Taikusis B. Obama ir pavargę nuo karų amerikiečiai? NATO generalinis sekretorius A. F. Rasmussenas gali kiek nori raginti Rusiją susilaikyti nuo konflikto Ukrainoje eskalavimo, bet jis puikiai supranta, kad jeigu V. Putinas nuspręs veikti, jam beliks tik apgailestauti, nes kol Aljansas susirinks ir svarstys, ką daryti, rusų tankai važiuos Kijevo link.

Tai ką, ukrainiečių likimas nuspręstas? Ne. Kaip bebūtų sunku dabar, ukrainiečiai, o ne kas kitas, yra savo likimo kalviai. Tačiau tikriausiai ne su tokia valdžia, kuri dabar formuojasi Kijeve, kuri trokšta, bet dar nemoka valdyti. Ne su lyderiais, kuriems, gal išskyrus A. Jaceniuką, trūksta politinės ir valdymo patirties, ir ne su sprendimais, kurie yra nepakankamai diplomatiški ir ne vienija, o skaldo šalį ir suteikia tai pačiai Rusijai progą gauti tai, ko ji taip nori.

Istorija rodo, kad stebuklų nebūna. Revoliucijos suryja savo vaikus. Konkrečiai Ukrainoje Oranžinė revoliucija parodė, jog tautos „išgertuvės“ buvo linksmos ir kupinos vilties, o pagirios –negailestingos ir nuviliančios. Lengva rėkauti iš tribūnų ir deginti administracinius pastatus. Sunku mokėti pensijas ir atlyginimus. Dar sunkiau – vienyti šalį.

Ar sugebės Ukraina susitaikyti? Ar sugebės Maidanas atleisti „Berkut“ už aukas, o „Berkut“ – Maidanui už pažeminimą? Ar sugebės D. Jarošas suprasti Sevastopolį, o Sevastopolis suprasti, jog jis yra Ukraina, o ne Rusija? Sunku tuo patikėti. Todėl įvykių raidos scenarijai yra keli, ir nė vienas iš jų nenuteikia optimistiškai.

Pirmas variantas: perėmusiems valdžią Kijeve pavyks grąžinti politinį procesą į konstitucinius rėmus, su Vakarų pagalba stabilizuoti ekonomiką, separatistinės nuotaikos atslūgs ir įvyks sąžiningi prezidento rinkimai. Labai labai abejotina, nes tikrai sąžiningi rinkimai reiškia, jog juose gali nugalėti koks nors Dobkinas (Charkovo srities gubernatorius, pareiškęs, kad kels savo kandidatūrą į Ukrainos prezidento postą gegužės 25 d. rinkimuose), o Maidanas ir jo dešinieji ekstremistai ne už tai kovojo. Antra, šalies pietrytiniai regionai priims sprendimą dėl plačios autonomijos ir Kijevas arba turės susitaikyti su Ukrainos federalizacija, arba bandys priversti separatistus atsisakyti savo ketinimų. Pastaruoju atveju į sceną dideliais žingsniais žengia Rusija, „visus išgelbėja“ (žinoma, savo naudai) ir greičiausiai Europos žemėlapyje gimsta dar vienas įšaldytas konfliktas.

Išeina, kad išeities nėra. Tačiau yra viltis, kad politikams Kijeve pavyks suvaldyti radikalus ir susilaikyti nuo nevienareikšmių sprendimų, o tuomet Rytų Ukraina sutiks pripažinti Maidano išrinktą valdžią ir neskanduos „Rusija, Rusija!“ Toliau rinkimai. Jeigu juos laimės „vakarietis“, vadinasi – į Europą, „rytietis“ – į Eurazijos Sąjungą. O geriausia būtų kurį laiką iš viso susilaikyti nuo bet kokių sąjungų ir tiesiog išmokti daugiau ar mažiau skaidriai valdyti šalį – be oligarchų ir prezidentinių „šeimų“. Štai tokia ukrainietiška svajonė, o realybė – Bulgakovo Kijevas, separatistinis Krymas ir „neturintis pasirinkimo“ V. Putinas. Nieko gero nežadantis vaizdelis, bet tikėkimės, kad ukrainiečiai bus tie pirmieji, kuriems pavyks perrašyti negailestingos istorijos vadovėlį.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 94)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras