Viena prie kitos sugrūstos palapinės, deramos medicininės pagalbos sulaukti neįmanoma, vaikai į mokyklas neina, suaugusieji neturi darbo, palikti salų negalima: šitokiomis Jungtinių Tautų ir „Amnesty International“ stipriai sukritikuotomis sąlygomis Nauru ir Papua-Naujajai Gvinėjai priklausiančioje Manus saloje gyvena apie kelis tūkstančius pabėgėlių, svajojusių gyvenimą tęsti Australijoje. Šios šalies imigracijos politikos dalis – perkelti nuo konfliktų ar persekiojimo pabėgusius imigrantus į mažas atokias saleles, jau daugiau kaip porą metų sulaukia tarptautinių organizacijų kritikos. Kokia ta politika, dėl ko kritikuojama ir ar sugriežtinti įstatymai sustabdys žmonių srautus?

Kodėl Australija?

Australija, sėkmingai išvengusi 2008-ųjų krizės, jau ne vieną dešimtmetį patiria stiprų ir stabilų ekonominį kilimą, ir tai ją daro patrauklią namus paliekantiems ne tik dėl humanitarinių, bet ir dėl ekonominių priežasčių. Pagal BVP dalį žmogui 2013-aisiais Australija buvo 19-ta pasaulyje, pirmajame dešimtuke palikusi nykštukines ir salų valstybes ir pralenkusi tokias pasiturinčias šalis kaip Austrija ar Švedija. Ši šalis turtinga gamtinių išteklių – anglių, geležies rūdos, skalūnų dujų, kurias suskystintas ruošiamasi eksportuoti netolimoje ateityje – ir yra sėkmingai išplėtojusi paslaugų sektorių, o pagrindinėmis eksporto partnerėmis jau ne vienus metus pasirinkusi Kiniją ir Japoniją. Nenuostabu, kad Australija ekonominiu stabilumu ir aukštu pragyvenimo lygiu traukia ne vieną imigrantą.

Pabėgėliai: kas, kiek, kodėl?

Statistika rodo, kad Australijoje prieglobsčio ieškančiųjų skaičius pastaraisiais metais didėjo: per 2011 ir 2012 metus oru šalį pasiekė 5250, vandeniu – 7379 žmonės. Įdomu tai, jog oru atvykusius registruoja ir jų apskaitą veda pati Australija, o štai pabėgėlius, pasiekusius šalies krantus laiveliais, administruoja Manus ar Nauru salose. Dar vienas Australijos užjūrio pabėgėlių priėmimo ir laikino prieglobsčio centras yra šaliai priklausančioje Kalėdų saloje, iš kurios žmones ketinama perkelti į minėtąsias Nauru ir Manus salas.

Laivais atplaukia ganėtinai jauni žmonės – didžiausią jų grupę sudaro 18–30 metų atvykėliai. Daugiausia pabėgėlių per paskutiniuosius metus Australijos krantus pasiekė iš Afganistano, Irano, Šri Lankos ir Pakistano. Karo zonos, pokonfliktinės valstybės ir žiaurūs režimai verčia tų šalių gyventojus rizikuoti gyvybe ir tiesiogine to žodžio prasme kirsti vandenyną – prieglobsčio Australijoje ieškantieji tokį sprendimą priima ne iš gero gyvenimo.

Įvairiapusė kritika visiems užjūrio centrams

Tiek Kalėdų, tiek Nauru ir Manu salose įkurtus pabėgėlių priėmimo centrus ne kartą kritikavo Jungtinių Tautų Vyriausiasis pabėgėlių komisariatas (UNHCR), žmogaus teisių gynimo organizacija „Amnesty International“ ir kitos su pabėgėliais dirbančios ir jų teises ginančios organizacijos. Prieš metus Kalėdų saloje įkurtame centre apsilankiusi „Amnesty International“ atstovė jį prilygino kalėjimui, o praėjusių metų lapkritį Nauru ir Manus salas apžiūrėję UNHCR ekspertai tuos centrus pavadino neatitinkančiais tarptautinių standartų. „Mes susirūpinę, kad šie centrai neturi teisingos ir efektyvios sistemos pabėgėlių byloms tirti, nesuteikia saugių ir humaniškų sąlygų sulaikytiesiems ir nepriiima adekvačių ir greitų sprendimų dėl oficialių pabėgėlių“, – žurnalistams pasakojo UNHCR atstovas spaudai Adrianas Edwardsas.

Australijos pabėgėlių priėmimo centrų kritiką galima suskirstyti į dvi pagrindines kategorijas. Pirma – kritikuojamos pačios fizinės sąlygos, kuriomis tenka gyventi jaunimui, suaugusiesiems, senyvo amžiaus pabėgėliams ir vaikams. Pabėgę nuo žiaurumų namuose ir iškentę varginančią kelionę laivais ir valtimis, žmonės čia nesulaukia ir reikalingų psichologinių konsultacijų, kurios ypač būtinos vaikams. Jordanijos Zaatari pabėgėlių stovykloje apsilankiusi Australijos žaliųjų partijos senatorė Sarah Hanson-Young Kalėdų salos centre matytą vaizdą apibūdino kaip dar liūdnesnį: vaikai čia neina į mokyklą, ir, užuot sulaukę psichologinės pagalbos dėl kelionėje ir prieš ją patirtų traumų, yra toliau traumuojami kalėjimo sąlygas primenančiame centre.

Kita kritikos dalis yra skiriama pabėgėlių teisiniam statusui. Jų bylos – tiek Kalėdų, tiek Manus, tiek Nauru saloje – visų pirma dėl darbuotojų trūkumo peržiūrimos itin lėtai, o tai tūkstančius pabėgėlių palieka priverstinai sulaikytus neapibrėžtą laiką. Kiek laiko šitokioje nežinioje teks prabūti prieglobsčio ieškantiesiems salose ir kada bus nustatytas jų teisinis statusas – neaišku. Įdomu tai, jog statistika rodo, kad per paskutinius penkerius metus pabėgėlio statusas buvo nustatytas 70–97 procentams jo prašiusiųjų, t. y. dauguma prieglobsčio prašančiųjų turėjo itin svarias priežastis palikti namus.

Dabartinė dešiniųjų vyriausybė ir jos migracijos politika

2013-ųjų rugsėjį Tonny Abbottas pakeitė Keviną Ruddą, tapo 28-uoju Australijos ministru pirmininku ir dabar kartu su Liberalų partija bei Imigracijos ir pasienio apsaugos ministru Scottu Morrisonu tvarko imigracijos reikalus. Viena iš šios partijos vykdomų kampanijų – Saugių sienų operacija, kurios esmė yra fiziškai neleisti prieglobsčio prašančius gabenantiems laivams pasiekti Australijos krantų. Pavyzdžiui, šių metų sausio pradžioje 47 pabėgėlius gabenusį tokį laivą Australijos sienos apsaugos tarnybos laivas privertė apsisukti ir grįžti į Indoneziją. Beje, nuo šių metų sausio S. Morrisonas atsisako viešai pateikti savaitinę statistiką apie atplaukiančiuosius laivais, kaip buvo žadėta anksčiau.

Šių metų kovo pirmąją savo „Facebook“ puslapyje Australijos liberalų partija didžiuodamasi pristatė pastarųjų metų statistinę ataskaitą: Darbo partijos valdymo laikotarpiu, praėjusių metų sausį ir vasarį, Australijos krantus pasiekė 26 laivai, o šių metų pirmais mėnesiais, jau valdant liberalų vyriausybei, jų nebuvo nė vieno. Saugių sienų operacija, anot šios ataskaitos, veikia efektyviai.

Ar įmanomas alternatyvus scenarijus?

Logiška klausti, ar dabartinė Australijos vyriausybės politika galėtų pasikeisti ir ar yra išteklių, reikalingų tam, kad Australija galėtų priimti daugiau pabėgėlių. Į šį klausimą atsakyti padeda ganėtinai tiesmukiška statistika. Chrisas Bowenas, buvęs Australijos finansų ministras, vienoje savo spaudos konferencijų pareiškė: „... Australija prisiima daugiau pabėgėlių vienam gyventojui nei kuri kita šalis ir [...] pagal bendrą priimtų pabėgėlių skaičių yra antra ar trečia pasaulyje.“ Šis jo pareiškimas pasirodė neturintis pagrindo: 2010-ųjų UNHCR sąraše pagal pabėgėlių skaičių tūkstančiui gyventojų Australija yra 69-ta, o 2012-ųjų UNHCR statistika parodė, kad pagal priimamų pabėgėlių skaičių Australija buvo 49-ta. Taigi ministras tikriausiai turėjo omeny pabėgėlių, perkeltų į Australiją iš kitų šalių (kuriose jie norėjo apsigyventi), skaičių, pagal jį Australija išties užima gan aukštą poziciją, tačiau kitose lieka gana žemai.

Kol Australija rengiasi skirti didesnę biudžeto dalį pasienio apsaugai, o ne imigrantų apgyvendinimui, tikroji tos apsaugos kaina nėra žinoma. Štai šių metų vasario pabaigoje buvo paviešinta informacija, kad T. Abbotto vyriausybė Saugių sienų operacijai užtikrinti nupirko nenurodytą kiekį po 2,5 milijono Australijos dolerių kainuojančių specialių katerių, kuriais atgal į Indoneziją buvo išsiųsti Australiją bandę pasiekti pabėgėliai. Galima spėti, kad tiek resursai, leidžiami šiai operacijai ir griežtai migracijos politikai remti, tiek Australijos, kaip vienos turtingiausių pasaulio valstybių, biudžetas daugiau migrantų išlaikyti galėtų, jei tik tam būtų politinės valios.

Galiausiai, lieka itin svarbus klausimas, kurį reikėtų kelti prieš keliant klausimą, ar Australija iš viso gali priimti daugiau imigrantų. Šis klausimas – apie tai, ką griežta Australijos migracijos politika reiškia ir toliau šalį bandantiems pasiekti pabėgėliams. Atsakymas, regis, paprastas ir niūrus: dar daugiau nežinioje pakibusių likimų Indonezijoje, taip pat Kalėdų saloje, Nauru ar Papua-Naujojoje Gvinėjoje. Pradėti geresnį gyvenimą Australijoje, namuose palikus neramumus, atrodys labiau kaip utopinis scenarijus nei – bent jau šios šalies politika grįsta – viltis.

Tikėtis, kad protestų ir vyriausybių perversmų laikais pabėgėlių srautas į Australiją sumažės, nėra pagrindo. Išlieka klausimas, ar keisis – dėl tarptautinės bendruomenės ar rinkėjų spaudimo – pati Australijos imigracijos politika. Jei niekas nesikeis, Australijos nenoras prisiimti svaresnį vaidmenį pabėgėlių klausimu ir toliau turės itin aukštą žmogiškąją kainą.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.