Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Geopolitinė realybė po Krymo aneksijos (14)

Aušra Radzevičiūtė-Kornelija Bradaitė
2014 03 26

Tinklalapio geopolitika.lt redakcija su giliu liūdesiu praneša, kad tai – paskutinis ilgametės mūsų bendradarbės, netikėtai mirusios Aušros Radzevičiūtės-Kornelijos Bradaitės parengtas straipsnis. 

Su tinklalapiu geopolitika.lt Aušra bendradarbiavo nuo pat jo įkūrimo 2005 metais. Jos straipsniai visada pasižymėdavo aiškiu tarptautinės situacijos supratimu, giliu analitiniu mąstymu ir įdomiomis įžvalgomis, jautriu į geopolitines kolizijas patekusių tautų ir žmonių problemų suvokimu.

Šviesus velionės atminimas ilgam liks tinklalapio bendradarbių atmintyje.

Ar apsiramins Rusija po žaibiškos Krymo aneksijos? Ar susitaikys su tuo Vakarai? Ko verta tarptautinė teisė ir ar egzistuoja realūs instrumentai sulaikyti ir nubausti agresorius? Tokie ir panašūs klausimai pastaruoju metu keliami viso pasaulio žiniasklaidoje. O atsakymų yra labai įvairių.

Sankcijos. Šis žodis skamba nuo pat „žaliųjų žmogeliukų“ atsiradimo Kryme: JAV ir Europos Sąjunga, taip pat atskiros šalys jau ne tik svarsto, bet ir priima sprendimus. Tiesa, jie skirtingo svorio ir turintys skirtingą poveikį, tačiau bent jau negyvenama spengiančios tylos sąlygomis. Vašingtonas paskelbė Rusijos oficialių asmenų, pareigūnų ir verslininkų sąrašus, kuriems taikomos sankcijos – pradedant vizų neišdavimu ir baigiant draudimu užsiimti verslu Amerikoje, taip pat JAV bus įšaldytos jų piniginės lėšos. Praėjusią savaitę prezidentas Barackas Obama paskelbė apie apribojimus, kurie taikomi ir Rusijos bankams – mažiausiai trys Rusijos bankai jau pranešė, kad jų klientai, turintys „Visa“ ir „Mastercard“ korteles, negali jomis atsiskaityti. Kol kas rimtesnių ekonominių sankcijų nei JAV, nei juolab ES nesiruošia taikyti, tačiau net ir be jų akivaizdu, kad nuo šiol prasideda visiškai kitokių tarptautinių santykių era. Ir su „nauja tikrove“ susidurs ne tik pagrindiniai geopolitiniai žaidėjai, bet ir didžiosios politikos pakraščiai. 

Ar Rusija eis toliau?

Rusijos interneto portalas novayagazeta.ru konstatuoja: galima įvairiai vertinti referendumą Kryme, jo organizavimo ir balsavimo sąlygas, balsavusiųjų motyvus, tačiau akivaizdu viena – Krymo gyventojai pasisakė už prisijungimą prie Rusijos, jis tampa Rusijos dalimi ir visos kalbos apie tarptautinės teisės pažeidimus ir ginčai dėl referendumo legitimumo praktiškai nebetenka prasmės. 

„Rusijos valdžia nuo pat pradžių buvo pasirengusi Krymo prijungimo padariniams. Nematytas „patriotinis“ pakilimas, lydimas pirmojo asmens reitingų didėjimo, Kremliui pasirodė svarbesnis už visas įmanomas tarptautines ir finansines pasekmes“, – rašoma portale. Ir priduriama: problemos tik prasideda ir galima tik spėlioti, kokio masto jos bus.

Krymo referendumas sukuria referendumų epidemijos tikimybę rytų Ukrainos regionuose. Todėl išlieka „karštojo“ karo galimybė – ką jau kalbėti apie šaltąjį karą, kuris jau tampa naujos tikrovės dalimi. „Iš esmės dabar pagrindinė ir Ukrainos, ir Rusijos valdžios, ir pasaulio bendruomenės užduotis – neleisti, kad kiltų karas rytiniuose Ukrainos regionuose. Jis taptų tikra pasaulinio masto katastrofa – politine, geopolitine, žmogiškąja, buitine ir kokia tik nori“, – rašoma portalo straipsnyje.

Tad svarbus klausimas: ar baigsis Rusijos ir Ukrainos konfliktas, prie Rusijos Federacijos prijungus dvi naujas federalines teritorijas – Krymą ir Sevastopolį? Ar įmanoma taika mainais į teritorijas? Kokiu tikslu Rusija palieka derybų langą: diplomatinei prekybai su Vakarais ar įsiveržimui į rytinius Ukrainos regionus?

Novayagazeta.ru prognozuoja, kad „karštasis“ karas greičiausiai nevyks, nes Rusijos vadovai, degindami tiltus, vedančius į Vakarus, vis dėlto negali nepasilikti bent vieno iš jų nesugriauto. Tačiau šaltasis karas neišvengiamas. „Mūsų laukia ilga turbulencijos epocha su daline politine ir ekonomine izoliacija nuo likusio pasaulio (daline, nes kol kas išlieka galimybė piliečiams išvažiuoti iš šalies ir įvažiuoti į ją), toliau veržiant varžtus šalies viduje. (…) Nacionalinės valiutos devalvavimas, infliacija, realių pajamų mažėjimas, sunkumai dėl valstybės biudžeto subalansavimo ir socialinių įsipareigojimų vykdymo – taip pat tikrovė. Mums teks su tuo ir tame gyventi. Bet kol kas pagrindinė užduotis, deja, apibūdinama paprastu gyvenimišku posakiu, kurį prisimename iš kitų epochų: „Kad tik nebūtų karo“, – rašo novayagazeta.ru.

Deja, šito garantuoti neįmanoma

Ispanijos laikraščio „El Mundo“ politikos komentatorius Francisco Herranzas, klausdamas, koks bus kitas gudrus V. Putino žingsnis, pateikia tris galimus Kremliaus veikimo scenarijus: neveikimas, griaunamoji veikla ir atviras įsiveržimas. Pirma, V. Putinas gali sustoti ir tiesiog laukti. „Laikinoji Ukrainos vyriausybė yra labai iškankinta krizės, kuri sugriovė ekonomiką, pažeidė šalies teritorinį vientisumą ir susilpnino nacionalinį suverenitetą. Šalis – ant sugriuvimo ribos. Nemenka tikimybė, kad dabartinė valdžia Kijeve ilgai neišsilaikys. Todėl po skambių pareiškimų ji gali sutikti dėl paliaubų – vardan savo išlikimo. Tai būtų toks priverstinis neutralitetas. O V. Putinas net gali sutikti su tuo, kad Regionų partija Ukrainoje pralaimės rinkimus, nes jeigu vis dėlto bus imtasi jėgos, tai tik dar labiau sustiprintų provakarietišką Kijevo retoriką“, – svarsto F. Herranzas.

Antra, V. Putinas gali imtis griaunamosios veiklos – pradėti aktyvius veiksmus „artimajame užsienyje“, t. y. Baltijos šalyse, Moldovoje ir Kaukazo valstybėse. Anot „El Mundo“ politikos komentatoriaus, 2008 m. vasarą rusų kariuomenė parodė, kad gali panaudoti jėgą. „Žinomas amerikiečių politologas George‘as Friedmannas nurodė, jog karas Pietų Osetijoje ir Abchazijoje aiškiai pademonstravo tris dalykus: „Rusijos jėga yra arti, Europa jėgos neturi, o JAV jėga labai toli“, – rašo F. Herranzas.

Trečia, įsiveržimas – V. Putinas gali ir vėl prisidengti rusakalbių gyventojų teisių gynimu ir įvesti armiją į Ukrainos teritoriją. Smūgis, anot ispanų politikos komentatoriaus, galėtų vykti dviem kryptimis: iš pietų, panaudojant karinę jūrų bazę Sevastopolyje, ir iš rytų. „Bet tai jau būtų totalinis karas. Ukrainos armija vargu ar labai stipriai pasipriešintų. Todėl kyla kitas klausimas: ar rusų generolai norės apsiriboti Dniepru, ar norės eiti toliau, kad pasiektų svarbius geostrateginius taškus?“ – klausia „El Mundo“ autorius.

Kokie įmanomi tolimesni scenarijai ir kokia turėtų būti Vakarų pozicija, svarsto britų spauda: britų dienraštis „The Guardian“ paskutiniąją Vladimiro Putino kalbą pavadino „nuogos galios“ demonstravimu, o dienraštis „Telegraph“ redakcinėje skiltyje konstatuoja, jog, Putinui pasiekus savo tikslus Kryme, Vakarų politikams teks atsakyti į tokį iššūkį, kurį Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras Williamas Hague pavadino „pačiu rimčiausiu Europos saugumo išbandymu XXI amžiuje“. Anot leidinio, Rusijos „teritorinės ambicijos“ neapsiribos Krymu ir net Ukraina. Straipsnio autorių teigimu, siekiant užkirsti kelią tolesniam konfliktų eskalavimui, Europos lyderiams būtina veikti vieningu frontu: bet koks silpnumo parodymas iš ES pusės ir bet kokios užuominos, jog ES yra nepasirengusi nubausti Rusijos už tarptautinės teisės pažeidimą, tik skatina Putiną. „Kad ir kaip jis save teisintų, reikia atminti, kad mes turim reikalą su nusikaltimu – Rusijos įvykdyta suverenios teritorijos vagyste... Vakarai negali užmerkti akių“, – teigia „Telegraph“.

Negi pasaulis tik piktinsis?

Anot Prancūzijos laikraščio „Le Mond“, Europos Sąjunga tvirtina, kad nori išsaugoti dialogą su Maskva vardan Ukrainos ateities. „Bet Kremlius tokią švelnią poziciją gali suprasti kaip silpnumo požymį. Taip Europa stumia Putiną ir toliau kapoti dalimis savo kaimynę Ukrainą“, – teigiama leidinio redakcinėje skiltyje.

Turkijos savaitraštis „Yeni Şafak“ taip pat konstatuoja, kad Krymo klausimas meta patį galingiausią po SSRS sugriuvimo iššūkį Vakarams: „Rusija turi stiprią kortą, jos galia akivaizdi ir šiuo atveju jos strateginis mąstymas lenkia Vakarus. Jeigu Putinas nedarys nuolaidų, strateginei Vakarų viršenybei prieš Azijos jėgas bus smogtas didelis smūgis ir ypač nukentės JAV, Didžiosios Britanijos bei Prancūzijos įvaizdis. Kartu konflikto mastas ir Juodosios jūros regiono destabilizavimas jį gali paversti nauja Persijos įlanka.“

Kiek pajėgūs Vakarai atsikirsti naujai Maskvos politikai ir didžiavalstybinėms jos ambicijoms? Rusijos novayagazeta.ru skelbia interviu su JAV globalių interesų centro prezidentu, Rusijos ir Amerikos politikos ekspertu dr. Nikolajumi Zlobinu, kuriame toliau plėtojama galimų scenarijų tema ir atsakomųjų priemonių, kurių imasi ir dar gali imtis Vakarai, poveikis Maskvai. Anot N. Zlobino, JAV paskelbtos sankcijos pačios savaime gal ir nėra didelė bausmė Rusijai, tačiau kur kas svarbesnis dalykas yra tai, kad jų paskelbimas byloja apie naują JAV politiką Rusijos atžvilgiu.

„Amerika pasirengusi, užmynusi ant gerklės savo pačios dainai, rimtai keisti požiūrį į Rusiją. Bet efektas pasimatys ne dabar – po poros metų. Pirmiausia aš kalbu apie investicijų sumažėjimą. Žinoma, reikia turėti omeny, kad JAV verslas nėra paklusnus instrumentas valdžios rankose. Ir verslas ginčysis dėl ekonominių sankcijų Rusijos atžvilgiu, nes jam nenurodysi, kur ir kaip investuoti. Ir politikai privalės to paisyti. Bet, kita vertus, lapkritį Amerikos laukia tarpiniai rinkimai į Kongresą. Per juos Obama gali netekti dalies vietų Atstovų Rūmuose – jas užims respublikonai. O tai gali pakeisti Vašingtono retoriką Rusijos atžvilgiu dar labiau – ji bus griežtesnė. Iš esmės Rusijai pasisekė, kad dabar prezidentu yra būtent Obama“, – teigia Globalių interesų centro prezidentas.

Taip, amerikiečiai yra realistai ir jų vykdoma politika nesiremia emocijomis – anot N. Zlobino, JAV de jure nepripažino ir nepripažins Krymo Rusijos dalimi, bet de facto tai nevaidins rimto vaidmens. JAV taip pat nepripažino Baltijos šalių inkorporavimo į SSRS, bet kartu turėjo reikalų su Maskva.

„Prieš akis rinkimai Ukrainoje – jie taip pat gali tapti Rusijos ir Vakarų derėjimosi objektu. Jeigu Rusija pajudės toliau, šansų pasiekti kompromisą liks mažiau. Tai reikš pirmiausia rimtą sienų peržiūrėjimą Europoje, o tai Vakarų Europoje sukels visiško atmetimo reakciją. Nes argumentas dėl tėvynainių teisių gynimo, žinoma, jau yra pasenęs. Tam nebūtina aneksuoti dalį kitos valstybės – egzistuoja kitokie mechanizmai. Ypač tai supranta ES: ten nemažai daugianacionalinių valstybių“, – sako N. Zlobinas.

Ir vis dėlto – ar egzistuoja realūs mechanizmai, kaip nubausti XXI amžiaus agresorius? Globalių interesų centro prezidentas vardija, kokių dar sankcijų gali imtis Vakarai, ypač jeigu Rusija nesustos. Ar įmanomi vizų išdavimo apribojimai eiliniams rusams? Iš principo tai įmanoma. „Vašingtono nuomone, tai priklauso nuo to, kiek toks žingsnis turėtų įtakos vidaus situacijai Rusijoje. Žinoma, turistines vizas vargu ar kas norėtų atšaukti visiškai. Ir vis dėlto pačios nemaloniausios pasekmės – finansinių instrumentų, prie kurių rusai jau priprato, blokavimas. Pavyzdžiui, „Visa“ ir „Mastercard“ kortelių blokavimas užsienyje. Valiutos pervedimo ribojimai. Problemos su tarptinkliniu ryšiu (angl. roaming) Rusijos telekomunikacijų kompanijoms. Arba kai kurių atsarginių dalių tiekimo apribojimai – tiems patiems mobiliesiems telefonams ar kompiuteriams. Rusijos aviakompanijų reisų apribojimas. Variantų daug, bet, manau, kol kas apie tai rimtai nekalbama. Daugelis mano, kad pirmiausia reikia spausti elitą, o ne eilinius rusus. Kita vertus, Vakarų akyse Putinas vis dažniau atrodo kaip populistas. Ir jeigu iš žmonių atimi galimybes keliauti ar pervesti pinigus, Putinas gali būti priverstas daryti nuolaidų. Toks požiūris taip pat egzistuoja“, – sako N. Zlobinas.

Dar viena skaudi Rusijos vieta – energetika, garantuojanti daugiau nei pusę šios šalies gaunamų pajamų. Bet koks eksporto apimties sumažėjimas stipriai kirstų Rusijos ekonomikai. Beje, kaip ir naftos kainų kritimas, ką Vakarai gali „suorganizuoti“. Kita vertus, kai kurios Vakarų kompanijos yra įsitraukusios į naftos ir dujų gavybos Rusijoje verslą ir bet kokie smūgiai šioje srityje joms būtų labai nenaudingi.

„Rusija – vienintelė iš naftą išgaunančių šalių, kurioje įmanomas užsienio dalyvavimas. Bet paveikslas gali susidėlioti ir taip, kad Rusijos vietą užims Iranas. Jis seniai siekia šio vaidmens. Žinoma, tai ne artimiausių savaičių, o tolimos ateities perspektyvos. Bet kokiu atveju, jeigu JAV politika Rusijos atžvilgiu pasikeis kardinaliai, toks scenarijus įmanomas“, – tvirtina N. Zlobinas.

Globalių interesų centro prezidento žodžius papildo ir Irano leidinys „Mardomsalari“, kuriame rašoma, kad dabar susiklostė priimtiniausias Teheranui variantas – „tylos politika“, nes bet kurios pusės palaikymas (tiek Rusijos, tiek Vakarų) gali pakenkti nacionaliniams Irano interesams ir jo tarptautinei padėčiai. „Agresyvių Rusijos ambicijų palaikymas Irano diplomatijai nieko gero neduos. Nors kai kurie šalies radikalai ir pasisako už Rusijos palaikymą, taip išreiškiant nepritarimą Vakarų politikai apskritai. Tačiau dabartinė Irano vyriausybė užsiima santykių su Vakarais gerinimu, kad laipsniškai išlaisvintų šalį iš tarptautinės izoliacijos, todėl Teheranas tuo nerizikuos ir Rusijos nepalaikys. O dėl pačios Rusijos, tai ji niekad iš tikrųjų Irano nepalaikė, o tik, pasinaudodama Irano priešprieša su Vakarais, siekė naudos sau.

Kita vertus, Islamo Respublikai visai nenaudinga pradėti bendradarbiauti su naująja Kijevo valdžia, nes, visų pirma, tai gali išprovokuoti maištą pačiame Irane, antra, apsunkinti santykius su šiaurės kaimyne – Rusija, kuri JT Saugumo Taryboje turi veto teisę ir gali padėti atremti Vakarų spaudimą Iranui. Taigi dėl nacionalinių interesų išsaugojimo Iranui geriausia palaukti Ukrainos krizės išsprendimo ir nesikišti į ją, kad nepatektų į „rusofiliškų jausmų“ nelaisvę, bet ir neužsiimti sąskaitų suvedinėjimu su savo „šiaurine drauge“.

Bet grįžkime prie Europos ir JAV. Svarbiausia – ne sankcijos, o pasikeitęs požiūris. Neseniai vykusio sociologinio tyrimo metu daugiau nei pusė amerikiečių pasakė, kad iš Rusijos pusės kyla grėsmė. Toks rezultatas – pirmąsyk po šaltojo karo baigties. Nebeliko partnerės įvaizdžio. Žinoma, kažkokie santykiai išliks, bet jie, ko gero, apsiribos kokių nors tarptautinių problemų reguliavimu – sakykim, Sirijos klausimas ar kova su terorizmu. Visais kitais klausimais Rusija bus išstumta iš politikos, prasidės švietimo ir kultūros programų mažinimas.

 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 14)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (1259)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (306)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (344)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija (658)

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (172)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras