Rusijos portalas grani.ru kovo 28 d. išspausdino straipsnį apie Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje vykusį balsavimą dėl rezoliucijos, palaikančios Ukrainos teritorinį vientisumą. Atkreiptinas dėmesys į žodžių rusų kalba žaismą straipsnio pavadinime: „Она и ООН“ skamba lyg „Ji ir jis“. Šį pavadinimą, tarsi simbolizuojantį Rusijos vienišumą balsavimo metu, su tam tikra ironijos doze galima suprasti kaip „Rusija ir likęs pasaulis“ (atstovaujamas JT).

Žemiau pateikiamas šio straipsnio vertimas į lietuvių kalbą. Straipsnio originalą galima rasti adresu: http://grani.ru/Politics/Russia/m.227180.html  

Galima įsivaizduoti, kiek pastangų padėjo Rusijos diplomatija, kad sužlugdytų Kremliui nepalankios rezoliucijos priėmimą Jungtinių Tautų (JT) Generalinės Asamblėjos sesijoje. Nesiimu tvirtinti, kad visos pastangos nuėjo veltui – susilaikiusių ir tiesiog neatvykusių į sesiją delegacijų skaičiaus pakanka, kad per televizorių būtų galima kalbėti, jog „antirusiška pozicija“ nesulaukė pritarimo. Ir vis dėlto šalys yra stiprios ne „pravaikštininkų“, o savo šalininkų kiekiu. O jų Rusija turi viso labo dešimt.

Didesnę dalį draugų net ir Maskvos šalininkais sunku pavadinti – tai tiesiog užkietėję Jungtinių Valstijų priešai. Sudano, Sirijos ar Zimbabvės diktatoriai neturi ko prarasti, Kuba su JAV kariauja jau šeštą dešimtmetį, o kitų Lotynų Amerikos šalių, parėmusių Maskvą, režimai laikosi tik ant kovos su „didžiuoju broliu“ pamatų. Na, ir Baltarusija su Armėnija. Jas spaudžia jau pati Rusija, ir pakako paklausyti Baltarusijos atstovo JT kalbos, kad būtų galima įvertinti to spaudimo mastą. Jerevanui iš viso dabar nėra kur dėtis: po to, kai Maskva teritorinių ginčų sprendimą perkėlė į jėgos naudojimo lygmenį, Armėnija atsidūrė prie tikro karo su Azerbaidžanu slenksčio, ir palaikyti ją šiame kare nebėra kam – suprantama, išskyrus Rusiją.

Štai, tiesą sakant, ir viskas: Jungtinių Valstijų priešai ir Rusijos draugai per prievartą. Daug įdomiau žvilgtelėti į tuos, kurie rezoliucijos nepalaikė. Kinija ir Indija, kurių vadovybei Putinas avansu dėkojo už palaikymą, susilaikė. Susilaikė netgi Kazachstanas, nors N. Nazarbajevas buvo tarp išsakiusiųjų atsargų pritarimą Putino veiksmams.

NVS šalių balsavimo rezultatai iš viso leidžia abejoti tikrąja Rusijos įtaka kaimyninėms šalims. Rezoliuciją dėl Ukrainos teritorinio vientisumo palaikė trys šalys – be pačios Ukrainos, tai buvo Azerbaidžanas ir Moldavija. Uzbekistanas, kaip ir Kazachstanas, susilaikė. Kitos NVS šalys į balsavimą paprasčiausiai neatvyko. Kaip, tarp kitko, neatvyko ir iraniečiai, kuriuos Maskva taip ilgai globojo ir gelbėjo, JT Saugumo Tarybos sprendimams pareikšdama vieną veto po kito. Balsuojant susilaikė ir visos BRIKS šalys, suprantama, išskyrus pačią Rusiją: šalių grupė, kurią Maskva dažnai pristato kaip geopolitinę ir ekonominę alternatyvą Didžiajam aštuonetui, šia alternatyva būti visiškai nepanoro.

Ir dar apie Rusijos draugus – šį kartą iš Balkanų. Serbija, kurios teritorinį vientisumą Rusija nuosekliai gynė – ir iki šiol remiasi Kosovo precedentu, – pasirinko savo delegacijos į balsavimą nesiųsti. Juodkalnija rezoliuciją palaikė. Makedonija – taip pat. Nepadėjo nei jokie Rusijos indėliai į ekonomiką, nei jokie viešbučiai, gamyklos ir dujotiekiai. Apie buvusių Jugoslavijos respublikų – Europos Sąjungos narių – balsavimą nė nekalbu: ES, suprantama, balsavo solidariai.

Todėl rezoliuciją palaikė ir Graikija, ir Kipras. Net ir Turkija, faktiškai kontroliuojanti šiaurinę Kipro dalį, taip pat palaikė. Ir suprantama, kodėl: nei Graikija, nei Turkija nesiėmė prisijungti Kipro, nors labai to norėjo ir buvo pasirengusios dėl to kariauti. Toks – padalintas, bet neprijungtas – Kipras tapo amžina skiriančiąja bedugne tarp graikų ir turkų. Bet net šis pavyzdys nieko neišmokė Rusijos vadovybės, įsitikinusios, kad apie Krymą visi greitai užmirš ir kad jau reikia ruoštis baliaus tęsiniui.

Tačiau yra viena problema: į šį balių greitai nebus ko kviesti. Šalis, įgyjanti draugus padedama tankų, gali, suprantama, gėrėtis savo galia, tačiau kartu privalo suvokti, kad išsiropšti iš tanko jai nepavyks ir kad jos pasaulis susiaurėjo iki erdvės, matomos pro tanko taikiklį.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.