Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Lietuva
 
  Ar verta vėl lįsti į ukrainietišką katilą? (2)

Darius Varanavičius, politologas, žurnalo „Valstybė“ redaktorius
2007 04 13

Ketvirtadienį Lietuvos ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas, lydimas delegacijos, išvyko į Kijevą, optimistiškai tikėdamasis padėti išspręsti tenykštę politinę krizę ir pratęsti tradiciją, kurią dar oranžinės revoliucijos metu pradėjo Valdas Adamkus.

Ką gi, nuoseklus tęstinumas nėra pati blogiausia šalies užsienio politikos savybė -  jis leidžia pasiekti įvairių ilgalaikių tikslų. Atsižvelgiant į dalyvavimo Ukrainos reikaluose kontekstą, ko gero, galima teigti, kad tuo nuosekliai siekiama regioninio Lietuvos autoriteto įtvirtinimo ir jau kiek primiršto užsienio politikos prioriteto - gerų santykių su kaimynais.

Prieštarauti tokiems argumentams sunku, juolab kad V. Adamkaus vaidmuo atveriant kelią į valdžią Vakarų remtam Viktorui Juščenkai ir dalies Ukrainos visuomenės reakcija į tokią paramą padėjo gerus pamatus teigiamam Lietuvos įvaizdžiui Kijeve ir, visų pirma, Vakarų Ukrainoje.

Tačiau kad šis tęstinumas būtų efektyvus ir duotų realų, o ne maskaradinį politinį efektą, svarbu dar viena sąlyga: jis neturi būti statiškas ir privalo lanksčiai reaguoti į regioninės politikos dinamiką ir jėgų balanso pokyčius valstybėse, kuriose siekiama įtvirtinti Lietuvos autoritetą.

O dabartinė situacija Kijeve, atsižvelgiant į visą ukrainiečių politinę konjunktūrą, toli gražu neprimena to, kas buvo per oranžinę revoliuciją. Tuomet tiek V. Juščenkos šalininkai, tiek ir prezidento rinkimų stebėtojai iš Vakarų labai aiškiai konstatavo, kad tariama Viktoro Janukovyčiaus pergalė, su kuria jį suskubo sveikinti Vladimiras Putinas, yra rinkiminių pažeidimų ir klastočių rezultatas. Visuomenės nuotaikų balansas, galbūt išskyrus nebent Donecką, taip pat buvo aiškus ir stovėti V. Juščenkos barikadų pusėje iš tiesų reiškė palaikyti demokratiją, solidarizuotis su Vakarais ir turėti visą bent jau moralinę teisę kištis į Ukrainos reikalus.

Tačiau jei šiandien buvęs Lenkijos prezidentas Aleksandras Kwasniewskis ar Lietuvos delegacija, vadovaujama G. Kirkilo, esamą krizinę situaciją tapatina su „oranžiniais“ laikais, tenka konstatuoti šiokius tokius neatitikimus.

Pradėkime nuo formaliosios pusės. V. Janukovyčius premjero postą užėmė teisėtai, jo partijai geriausiai pasirodžius per Rados (parlamento) rinkimus, skandalų dėl machinacijų juose nesigirdėjo. Tai, kad pasinaudodamas įvairiais politiniais manevrais Regionų partijos lyderis (V. Janukovyčius) sugebėjo gerokai apkarpyti Ukrainos prezidento galias ir persivilioti į savo gretas kai kuriuos buvusius V. Juščenkos šalininkus, taip pat yra grynai Ukrainos vidinės politinės virtuvės reikalai, kurie tvarkomi nepažeidžiant nei tarptautinių normų, nei tenykščių įstatymų. Galų gale V. Juščenkos sprendimas paleisti Radą ir rengti priešlaikinius parlamento rinkimus yra ne protestas prieš neteisėtus oponentų veiksmus, o tik dar vienas ukrainietiškos politinės šachmatų partijos ėjimas, kuris, be prezidento ryžtingumo, parodė ir tam tikrą jo desperaciją. Pastarąją, beje, patvirtina ir paskutinieji konfliktuojančių pusių manevrai: jau sklinda žinia, kad V. Juščenka yra pasiryžęs skelbti savo įsako paleisti Radą moratoriumą.

Neformalioji šios konfrontacijos pusė gerai matoma Kijevo gatvėse: oranžinė spalva jau nebėra dominuojanti ir V. Janukovyčius sulaukia ne ką mažesnio visuomenės palaikymo. Tai atspindi ir įvairūs politiniai reitingai, pagal kuriuos Ukrainos prezidentas vis labiau traukiasi į antrąjį planą, o „oranžinis“ entuziazmas virsta nusivylimu.

Tačiau esminiai ukrainietiškos krizės bruožai, be abejo, matomi žvelgiant į formaliuosius kriterijus. Juos apžvelgus ir kyla klausimas – ar Lietuvos dalyvavimas sprendžiant vidines Ukrainos problemas yra būtinas? Žinoma, jei situaciją suvoksime primityviai: provakarietiškas V. Juščenka ar prorusiškas V.Janukovyčius, t. y. demokratija ar rusiškasis autoritarizmas, tuomet bus galima įsivaizduoti save nekvestionuojamais Vakarų vertybių gynėjais. Bet kažin ar šiandienėje Ukrainoje viskas yra taip aišku, juo labiau kad į užsienio padėjėjus šiandien kur kas palankiau reaguoja V. Janukovyčius, darydamas dar vieną politinį manevrą, kuris Vakarų pasiuntiniams gali tapti ir savotiškais spąstais.

Galų gale Lietuvos delegacijos misija kiek keistai atrodo ir dėl to, kad Vakarų valstybės šios Ukrainos krizės atžvilgiu yra visiškai apatiškos. Žinoma, galima tikėtis, kad Kijeve G. Kirkilas vengs tiesioginių vertinimų, rekomendacijų ar simpatijų reiškimo. Tačiau akivaizdu ir tai, kad abi konfliktuojančios pusės darys viską, kad tokio lygio svečius nudažytų savo spalvomis - oranžine arba balta, mėlyna, raudona.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 2)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (6)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (19)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (71)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (7)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras