Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Nauja V. Putino tikrovė: ko dar tikėtis iš Rusijos prezidento? (113)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2014 04 04

Gyvenant dabartinių įvykių sūkuryje dar šiek tiek sunku vertinti jų istorinę reikšmę. Tačiau vienas dalykas aiškus: po Krymo prijungimo prie Rusijos Federacijos pasaulis jau bus kitoks. Kažkas panašaus atsitiko SSRS žlugimo metu. Tuomet lyg ir baigėsi šaltasis karas, o šiandien Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė pagrįstai teigia: „Konf­ron­ta­ci­ja tarp Va­ka­rų ir Ru­si­jos di­dė­ja. Ma­to­me ne tik­tai ka­ri­nio konf­lik­to užuo­maz­gas, bet ma­to­me eko­no­mi­nio ka­ro užuo­maz­gas, o tai, kad vyks­ta pro­pa­gan­di­nis ir in­for­ma­ci­nis ka­ras, ga­li­ma vi­siš­kai at­vi­rai tvir­tai kons­ta­tuo­ti. (…) Iš ti­krų­jų esa­me pra­ktiš­kai prie šal­to­jo ka­ro slenks­čio.“ Ir šitą tikrovę, kurią A. Duginas jau spėjo pavadinti „rusiškuoju pavasariu“, pirmiausia kuria ne kas kitas, o Rusijos prezidentas V. Putinas.

Išskirtinis situacijos bruožas – sienų perbraižymas vienos valstybės naudai. Taip, paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vyko kruvinas etninis-religinis konfliktas, po kurio nebeliko tokios valstybės kaip Jugoslavija. Vėliau buvo Kosovo precedentas ir iš esmės galutinis Pietų Osetijos bei Abchazijos atsiskyrimas nuo Gruzijos (ne be rusų tankų pagalbos). Tačiau pažymėtina, kad net šios separatistinės teritorijos de jure netapo Rusijos dalimi. O Krymas tapo, ciniškai pamynus Ukrainos teritorinį vientisumą. Niekas nesiginčija, kad Sevastopolis yra Rusijos šlovės miestas, bet taip jau sutapo, kad jis atsidūrė Ukrainos sudėtyje SSRS laikais ir po Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Kaip sakoma, kas nespėjo – tas pavėlavo, ir reikėtų gerbti istorinę realybę. V. Putinas nusprendė kitaip.

Jis pradėjo iš tolo. Iš pradžių pavadino SSRS žlugimą didžiule geopolitine katastrofa. Vėliau sugalvojo Muitų (Eurazijos) sąjungą. Paskui sekė pirmas jėgos demonstravimas Gruzijoje, ir tuomet niekas – net pati Rusija – negalėjo pagalvoti, kad ateis ir Ukrainos eilė. „Žalieji žmogeliukai“, Budapešto memorandumo paneigimas, nes atseit nebeliko tos šalies, kuri jį pasirašė (turima omenyje V. Putino kovo 4 d. išsakyta nuomonė <http://nbnews.com.ua/ru/news/114738/>, kad, kaip jam teigia ekspertai, jei Ukrainoje įvyko revoliucija, tai „šioje teritorijoje atsirado nauja valstybė“, ir „šios valstybės atžvilgiu mes jokių įpareigojančių dokumentų nepasirašėme“), ir galiausiai Krymo prijungimas. O po jo štai tokia kalba (visas tekstas: <http://www.kremlin.ru/transcripts/20603>):

„Sunku buvo įsivaizduoti, kad Ukraina ir Rusija gali būti ne kartu, gali būti skirtingos valstybės. Tačiau tai įvyko. Tai, kas buvo neįsivaizduojama, deja [išskirta straipsnio autoriaus], tapo realybe. SSRS žlugo. (...) Daugelis žmonių ir Rusijoje, ir Ukrainoje, o ir kitose respublikose tikėjosi, kad atsiradusi tada Nepriklausomų Valstybių Sandrauga taps nauja bendro valstybingumo forma. Juk jiems žadėjo ir bendrą valiutą, ir vieningą ekonominę erdvę, ir bendras ginkluotąsias pajėgas, bet visa tai liko tik pažadais, o didelė šalis išnyko. Ir kai Krymas staiga atsidūrė jau kitoje šalyje, štai tada Rusija pajuto, kad ją ne šiaip apvogė, o apiplėšė.“

Iš šių žodžių pačios savaime ryškėja išvados (kalbančiojo intencijos): Ukraina ir Rusija turi būti vienoje valstybėje, SSRS subyrėjimas tapo Rusijos apiplėšimu, ir dabar reikia viską atkurti naujos valstybingumo formos (suprask, Eurazijos sąjungos) pagrindu su bendra valiuta (rubliu), vieninga ekonomine erdve (Muitų sąjunga) ir bendromis ginkluotosiomis pajėgomis (Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija, KSSO). Rusijos žiniasklaida šiomis dienomis transliuoja vieną žinią: mes traukėmės, bet mes grįžtam ir esame pasiruošę prisiimti atsakomybę vos ne už visą pasaulį.

Šiame kontekste verta paminėti vieną V. Žirinovskio, dažnai perteikiančio Kremliaus poziciją, kalbą, kurią jis pasakė šių metų vasario pabaigoje ir kuri liko nepastebėta Rusijoje bei pasaulyje, bet ją pastebėjo Centrinė Azija (<http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=J5fSocfk-fo>): „Reikia sukurti naują respubliką Mažąją Rusiją kaip dar vieną Rusijos federalinę autonominę apskritį su sostine Charkove. (...) Pietinę kryptį irgi reikia plėsti. Ir pirmiausia tai liečia Kazachstaną, Tadžikistaną ir kitas kaimynines šalis. (...) Turi būti Rusijos–Turkijos siena.“ Panašiai jis vos ne kasdien kalba televizijos kanalo „Rossija“ eteryje, siūlydamas atimti iš Ukrainos pietrytinius regionus, palikti jai centrinę dalį, o vakarines ukrainiečių žemes atiduoti kaimyninėms valstybėms.

Šiame fone portalas Lenta.ru išspausdino straipsnį „Kaimynų požiūriu“, kuriame analizuoja buvusių SSRS respublikų poziciją Krymo klausimu (<http://lenta.ru/articles/2014/03/21/reaction/>).

Įdomu, kad Kazachstanas, nors ir susirūpino dėl Vladimiro Volfovičiaus pareiškimo, vis dėlto suktomis frazėmis išsakė paramą Maskvai, pažymėdamas, jog supranta jos sprendimą. Tai galima paaiškinti eurazijiniu N. Nazarbajevo entuziazmu, kuris praktiškai vis labiau suartina Kazachstaną su Rusija, nors oficialiai kazachų lyderis kalba apie ekonomikos, o ne politikos pirmenybę Eurazijos sąjungoje. Dar viena šalis, palaikiusi V. Putiną, yra Armėnija, kuri turbūt tikisi panašiu būdu su Maskva užnugaryje galutinai prisijungti Kalnų Karabachą. Galiausiai kreivus paramos sakinius išspaudė Baltarusijos „Batka“ (ir tai tikriausiai po griežto skambučio iš Maskvos). Ir viskas!

Tai ko ateityje reikėtų tikėtis iš šiandieninio Rusijos caro ir jo „rusiškojo pavasario“? Pirma, tikrai realu, kad Rusijos kariuomenė bus įvesta į pietrytinę Ukrainos teritoriją. Dabar daug kalbama apie federalizaciją, bet greičiausiai tai tik laikina pertrauka įsitvirtinti jau užimtose pozicijose. Antra, tikrai turėtų sunerimti Moldova. Kadangi pastaruoju metu Maskva kuklumu nepasižymi, ji gali ten su Komunistų partijos pagalba surengti savo „spalvotąją revoliuciją“ (revoliucinių nuotaikų kurstymas Charkove, Donecke, Luganske rodo, jog tai tikrai realu), o toliau referendumas dėl šalies stojimo į Eurazijos sąjungą, už ką Kišiniovas gaus (o gal ir negaus) Padniestrę (kon)federacijos pagrindais.

Gruzijai bijoti lyg ir nėra ko, nes viskas, ką buvo galima iš jos atimti, jau atimta. Bet tai nereiškia, kad V. Putinas nesiruošia pakeisti valdžios Tbilisyje ir galutinai grąžinti jį į savo įtakos sferą. Azerbaidžanas stengiasi palaikyti su Rusija pragmatiškus santykius ir Kremlius jo kol kas nespaudžia. Bet čia gal tik kol kas ir gal dėl to, kad tiesioginio spaudimo šiai valstybei galimybės yra ribotos. Centrinėje Azijoje Kirgizijos ir Tadžikistano likimas yra beveik nuspręstas, o Uzbekistane turbūt laukiama valdžios kaitos momento, nes be Taškento visai negraži būtų ta Eurazijos sąjunga. Na, o desertui – Krymo referendumas Baltarusijai, kai šalis taps totaliai priklausoma nuo Rusijos.

Kaip minėta ankstesniuose straipsniuose, į Baltijos valstybes V. Putinas neis, nes jam paprasčiau veikti jose ekonomiškai ir per dalį jų politinio elito. Kartu – ir tai yra gerai – savo veiksmais Rusijos lyderis sustiprino transatlantinę vienybę. Vakarai, atrodo, suprato, jog Kremlius nejuokauja ir būtina stiprinti civilizacinės erdvės sienų saugumą. Žinoma, apie visišką Vakarų konsolidaciją kalbėti netenka, bet tai vis tiek geriau negu konkurencija ir Amerikos izoliacionizmas. Taip pat svarbu, kad bendra grėsmė (reali ar teorinė) suartino Vilnių su Varšuva (ji, jeigu kas, turėtų pirmoji atskubėti mums į pagalbą).

Blogai tai, kad visame šitame procese nėra vietos Ukrainai. Taip, su ja pasirašyta politinė Asociacijos sutarties su ES dalis, žadama finansinė parama, bet kariniu būdu Vakarai Kijevo negins (B. Obama tiesiai pareiškė, kad JAV karinės pajėgos Ukrainos krizėje nedalyvaus). O ko verta ta moralinė ir ekonominė parama, jeigu gali atsitikti taip, kad nelabai bus kam ją skirti?

Tai ką, sveiki atvykę į šaltąjį karą-2? Sprendžiant iš tendencijos – taip. Tik jis greičiausiai bus švelnesnis (be karinių susirėmimų įvairiuose pasaulio taškuose ir su glaudesniu ekonominiu bendradarbiavimu). Kita vertus, po kurio laiko viskas gali aprimti ir nepastebimai grįžti į pradinę stadiją, nes „karas karu, o pietūs pagal tvarkaraštį“. Tik Ukraina tikriausiai į ją jau negrįš (jeigu iš viso išliks), bet tai, kad ir kaip gaila būtų pripažinti, buvo, yra ir bus tik jos problema.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 113)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (4)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras