Šių metų kovo 2 dieną prie Baltųjų rūmų Vašingtone buvo suimta bene rekordinis skaičius protestuotojų: 398. Tądien minia, kurios didumą sudarė studentai, susirinko protestuoti prieš vis dar nesulaukiantį JAV prezidento pritarimo naftotiekio „Keystone XL“ statybos projektą, aktyvistų radare blykčiojantį jau ne pirmus metus. Dėl ko gi nerimsta protestai, ką žada „Keystone XL“ šalininkai ir kokią būsimo naftotiekio įtaką aplinkai prognozuoja mokslininkai? Atsakymai: 830 tūkstančių barelių naftos, iš Kanados į JAV transportuojamos per dieną, ir gamtosaugos entuziastų prognozuojama nepataisoma žala gamtai.

Kas tas „Keystone XL“ ir kokia žadama jo nauda

„Keystone XL“ – tai jau egzistuojančio naftotiekio „Keystone“ atšaka, kuria neperdirbta nafta, gaunama iš naftingųjų smėlių telkinių Albertos provincijoje Kanadoje, būtų tiekiama į naftos perdirbimo gamyklas JAV pietuose. Šių metų sausį pradėjusi veikti pietinė šio tinklo atšaka jungia JAV miestus Kušingą (Cushing) Oklahomos valstijoje su kaimyninio Teksaso Port Artūru. Paskutiniąja naftotiekio dalimi ketinama sujungti Hardisty miestą Albertoje su Steele City miestu Nebraskoje, JAV. Kaip tik šios Kanados naftos korporacijos „TransCanada“ planuojamos 1897 kilometrų ilgio naftotiekio dalies tiesimą šiuo metu ir bandoma sustabdyti.

Pati „TransCanada“ kompanija ir jos užtarėjai žada Šiaurės Amerikai didžiulę naudą. Anot šios korporacijos, „Keystone XL“ naftotiekis yra „esminis infrastruktūros projektas, didinsiantis JAV energetinį saugumą, stiprinsiantis Amerikos ekonomiką“ ir „leisiantis išgauti daugiau naftos iš Beikerio (Baker) regiono Montanoje ir Šiaurės Dakotoje“. 2010 metais korporacija pateikė savo apskaičiavimus, kad „Keystone XL“ paruošiamieji darbai ir statybos sukurtų net 118 935 laikinas darbo vietas. JAV Senate šį naftotiekį gynę ir tebeginantys politikai dažnai nurodo naujų darbo vietų sukūrimą kaip vieną didesnių projekto pranašumų. Pavyzdžiui, Respublikonų partijai priklausantis senatorius Johnas Barrasso praėjusių metų pabaigoje ragino Baracką Obamą pagaliau užžiebti žalią šviesą „Keystone XL“ naftotiekiui „dėl darbo vietų, kurias šis naftotiekis sukurs“.

Įdomūs pastebėjimai ir iš jų kylanti kritika

Įdomu tai, kad beveik visi naftos korporacijų ir jų projektui simpatizuojančių politikų išvardinti „Keystone XL“ pranašumai buvo ne kartą viešai paneigti pasitelkus įvairius mokslinius ir žurnalistinius tyrimus. Štai naujų darbo vietų, anot 2013-aisiais JAV vyriausybės išleistos ataskaitos, būtų sukurta daug mažiau, nei pateikia „TransCanada“. Šioje ataskaitoje teigiama, kad tiesiant naftotiekį (tai užtruktų iki dvejų metų) būtų sukurta 42 100 laikinų darbo vietų (iš jų – tik 3900 pačiose statybų aikštelėse), o jį pabaigus ilgalaikių darbo vietų būtų tik 35. Cornellio universiteto „Global Labor“ instituto atliktas nepriklausomas tyrimas parodė, kad naftotiekis ne tik nesukurs tiek darbo vietų, kiek žada „TransCanada“, bet net ir sumažins naujų darbo vietų skaičių kai kuriose pramonės šakose, pirmiausia švarios energetikos sektoriuje.

Energetinio saugumo argumentas taip pat sulaukia ne tik stiprios kritikos, bet dažnai ir visiško neigimo. Baiminamasi, kad, užuot pardavinėjus naftą „namų“ rinkoje, t. y. pačiose JAV, ją iš perdirbimo gamyklų Teksaso valstijoje planuojama eksportuoti į kitas, brangesnes, rinkas. Štai „Valero Energy“ korporacija dar 2011-aisiais pranešė ketinanti eksportuoti per „Keystone XL“ iki perdirbimo gamyklų atitekančios naftos produktus į Europą, Meksiką ir Pietų Ameriką. O jei kiek nors perdirbtos naftos ir liks JAV, tai ji produktų kainą nebūtinai sumažintų, gal tik stabilizuotų. Tad tiek energijos saugumo ir nepriklausomybės argumentas, tiek teiginys, kad naftotiekis sumažins kuro kainas JAV, pasirodo esantys silpni – nors dažnai akcentuojami suinteresuotų korporacijų – koziriai „Keystone XL“ debatuose.

Galiausiai, vienas svarbiausių veiksnių, jei ne sukėlusių, tai bent sustiprinusių protestų bangą, yra prognozuojami naftotiekio padariniai aplinkai. Tačiau net dviejų JAV vyriausybės tyrimų, užsakytų siekiant ištirti naftotiekio įtaką aplinkai, rezultatais buvo vėliau suabejota dėl įtarimo interesų susikirtimu, mat juos atlikusios firmos buvo apkaltintos turėjusios verslo ryšių su „TransCanada“. Naujausioje valstybinio tyrimo ataskaitoje, paskelbtoje šių metų sausio pabaigoje, teigiama, kad naftotiekio įtaka dabartiniam JAV išmetamo anglies dvideginio kiekiui nebus itin reikšminga ir dėl to, kad jis, pasak prognozių, didėtų ir neveikiant „Keystone XL“, ir dėl to, kad, net ir nutarus naftotiekio netiesti, tai nesustabdytų naftos išgavimo Kanadoje, nebent jį šiek tiek sumažintų.

Šį kiek deterministinį požiūrį atsveria susirūpinimas dėl kitokių naftotiekio keliamų grėsmių. Be to, jog neįmanoma šimtu procentų užtikrinti, kad naftotiekis nepratrūks nė vienoje beveik 2000 kilometrų besidriekiančio vamzdyno vietoje, aplinką labai neigiamai paveiks ir pats naftos išgavimas Albertoje. Nafta čia išgaunama iš naftingųjų (bituminių) smėlių, kurių kasybos kaina matuojama ne tik proceso metu išmetamų anglies dvideginio dujų kiekiu, bet ir naftos išgavimui naudojamo ir taip užteršiamo vandens kiekiu, suniokotu kraštovaizdžiu ir aplinkosaugos pažeidimų sukeliamų susirgimų skaičiaus didėjimu. Prieš naftotiekio statybą taip pat ne kartą garsiai pasisakė ir įvairių vietinių indėnų genčių atstovai, kurių žemėse būtų didinamas iš naftingųjų smėlių išgaunamos naftos kiekis ir kurias kirstų šiaurinė naftotiekio linija.

Ko nori žmonės ir kas turi teisę nuspręsti

Įrodyti, kad „Keystone XL“ nepaveiks nei JAV ekonomikos, nei aplinkos, būtų sunku. Belieka klausti, kurie pliusai ir minusai yra žiniasklaidos, vyriausybės ir korporacijų išdidinami ar sumažinami ir kurie iš jų visuomenės akyse yra svaresni. Štai šių metų kovo pradžioje JAV atlikta nacionalinė apklausa atskleidė, jog beveik du trečdaliai, t. y. 65 procentai, apklaustųjų pritaria „Keystone XL“ statybai. Įdomu, kad net 85 procentai apklausos dalyvių teigė manantys, jog šis naftotiekis sukurs daug naujų darbo vietų, tai tarytum parodo sėkmingą bent jau vieno nevisiškai pagrįsto pliuso akcentavimą.

Kalbant apie šį didžiulį energijos infrastruktūros projektą galbūt svarbesnis klausimas yra tai, kieno kišenėse nusėstų šio naftotiekio nešamas pelnas ir kam tektų sumokėti už jo padarinius. Kai niekas netrukdo naftos korporacijoms garsiai skelbti „Keystone XL“ pranašumų, tokios politinės galios ir dėmesio neturinčioms grupėms belieka aktyviai šviesti visuomenę pasitelkiant socialinę žiniasklaidą ir anksčiau minėtus protestus. Kol šie varžovai informacijos lenktynėse nėra lygūs, visada svarbu išgirsti silpnąją pusę, dažnai susidedančią iš palyginti nedidelio aktyvių ir informuotų piliečių būrio. Belieka laukti, kaip lenktynes užbaigs galiausiai naftotiekiui verdiktą paskelbsiantis prezidentas B. Obama.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.